Rygpjūčio pabaiga. Patraukiu į Ispaniją. Šį kartą keliauju ne visai viena, šiek tiek laiko būsiu su drauge.
Ispanijos pakrantės miestelyje Alicantėje atsirandame jau beveik po vidurnakčio. Taxi išmeta netoli viešbučio. Ieškom įėjimo, ir kažkur iš viršaus pasigirsta: Vita?!
Pasitinka viešbučio, skambiu pavadinimu Pension Versalles, šeimininkai – pagyvenęs dėdulė ir šuniukas Mila. Aišku, šeimininkas nekalba angliškai. Bet kažkaip mistiškai viską išsiaiškinam.
Viešbutukas gana linksmas, sakyčiau su charakteriu: juokingai dekoruotos sienos kambary (“įrėmintas” plakatas, palmės, neoniniais dažais apipaišytas veidrodis), palūžęs tualetas (bendras visam viešbutukui), kambario langai į jaukų, vynuogėm apaugusį vidinį kiemelį. Gavom kambarį šalia tualeto, tai man pirmą naktį ilsėtis šiek tiek trukdė tualeto kvapai, garsai…
Ryte išsikrapštę iš viešbučio aptikom, kad gyvenam visai senamiesčio centre. Pusryčiai savivaldybės aikštėje. Nusižiūrėję ką vietiniai valgo, užsisakom tostadas (skrudinta duona su priedais). Ypatingai skanūs – su pomidorais.
Maskatuojamės žemyn, link jūros. Oho, kiek žmonių paplūdimy! Tiršta ne tik ant smėlio, bet ir jūroj. Ko gero, nesu mačius tokio kiekio vienoj vietoj… Įkišam kojas į jūrą, bet jau darosi karšta, ieškom šešėlių, patraukiam vėl į senamiestį.
Slankiojam po parduotuves, muziejus. Man labiausiai prie širdies – MACA, ispanų šiuolaikinio meno muziejus. XX a. tapyboje, skulptūroje atsispindi gana niūri Ispanijos istorija – pilietinis karas, Franko diktatūra.
Sukam ratais po Alicantės centrą. Užkliūna akis už įspūdingo dydžio medžių.
Sunkiai sekasi adaptuotis prie Ispanijos karščio, pavakary lendam į viešbutį pailsėti. Pralinksmina Mila, kieme lekiojanti neįtikėtinu greičiu paskui lazerinį žymeklį 🙂
Pailsėję leidžiamės į atgijusią vakarinę Alicantę. Viešbutukas šalia 14 a. bažnyčios Iglesia de Santa Maria, tačiau dieną neįleidžia, tik vakare, per pamaldas.
Dar vėliau užsukam į kitą bažnyčią – baziliką. Kol apžiūrinėjam, baigiasi pamaldos, staiga užgroja vargonai. Nesinori niekur eit. Pasirodo, vyksta vestuvių repeticija – Mendelsono maršas ir visa kita.
Vakarienei – sangrija, sardines ir paelija (ko gero labiausiai tipinis Ispanijos patiekalas). Vėliau kiek klausinėjau sutiktus ispanus apie labiausiai tipinį maistą, visuomet pirmu numeriu paminėdavo paeliją, kuri yra ir kilusi iš Valencijos regiono.
Po vakarienės dar užeinam į krautuvėlę, kurioj jau buvom dieną ir susipažinom su jos savininkais – ukrainiečių pora. Paplepam dar su ukrainiečiu apie imigrantų gyvenimą Ispanijoj, nesibaigiančią krizę, orus ir pan., ir traukiam miegoti. Taip baigiasi pirma para Ispanijoje…
Kelionių užrašai 