Po pusryčių išsiregistruoju iš viešbučio El Antiguo Cenvento. Ko gero, pigiausias ir kartu jaukiausias ir gražiausias viešbutis šioje kelionėje. Andalūzinis vidinis kiemelis, ypatingai dosnūs pusryčiai, muziejų sąrašas su darbo laikais, nemokama popietinė arbata su pyragais…. Jauti kaip viskas daroma iš širdies. Savininkė (pati ir dirba recepcijoj) baisiai atsiprašinėja, kad pirmą dieną vonios kambary per langa buvo pribirėję smėlio… O dar tas nerealus frankincenso dvelksmas nuo senovinių spintų… Viešbutukas, kurį galėčiau drąsiai rekomenduoti kitiems.
Traukiniu link Granados. Skaitau apie Granados istoriją. Kai XIII a. krikščionys pradėjo užkariauti arabų valdomą Iberijos pusiasalį, sultonas sudarė sutartį su ispanu karalium, pasirašė būti ispanijos karaliaus vasalu mainais į taiką. Tokiu būdu Al Andalus klestėjo dar 250 m. Iš kitų krikščionių užkariautų regionų į Granadą persikelė dauguma intelektualų ir menininkų. Granada tapo vienu turtingiausių viduramžių miestų.
XV a. pab. Al-Andalus susiskaldė, atsirado dvi grupuotes – Abu Al Hasan kartu su mylimąja Zoraya, ir jo sūnus Boabdil su mama Aixa. Boadbil sukilo, pradėjo pilietinis karą, tuo pasimaudojo ispanai… Po ilgos miesto apsupties, Boabdil pasidavė ispanams, dar išsiderėjęs dėl 30 000 aukso monetų ir pažado, kad bus gerai elgiamasi su juo ir jo šalininkais. Tačiau jau po keliu metu popiežius išleido įsakymą pakrikštyti visus musulmonus…
XVII a., po to, kai buvo galutinai išvaryti visi likę musulmonai, miestas pradėjo smukti.
Granadoje įsikuriu viešbuty ir einu į senamiestį. Pietauja vienoj pagrindinių aikščių. Gaunu priverstinį koncertą 🙂 Kiek paskui sėdėjau šitoj aikštėj, pastoviai dirbo gatvės muzikantai, šokėjai.
Madrasa (arabų mokykla), dabar Granados universiteto dalis. Studentai dirba gidais.
Originali kavinės reklama siestos metu:
Laukiu vakaro, nes turiu iš anksto pirktą bilietą į vakarinę Alhambrą. O tuo metu užlipu į kalną senąjame arabų kvartale Albaicin, iš kur atsiveria puikūs vaizdai į Alhambrą.
Dar šiek tiek pasivaikštau (tiksliau pasakius, paklaidžioju) siauromis Albaicin gatvelėmis, leidžiuosi žemyn.
Vakare išsipildo sena mano svajonė – pamatyti maurų rūmus Alhambrą… 22 val. suleidžia visus į rūmus, iki uždarymo – 1.5 val…
Žodžių neturiu… Žinau tik, kad ryt iš pat ryto aš vėl čia būsiu…
Kelionių užrašai 