Kelionių užrašai

Noriu nuvažiuoti į Kilkenny miestuką. Panagrinėjus autobusų tvarkaraščius, supratau, kad geriausia važiuoti penktadienį vakare, po darbo, pernakvoti ir šeštadienį po pietų sugrįžti (vienintelis tiesioginis autobusas į Korką).

Taigi, penktadienį po darbo ir po 3 valandų kratymosi autobuse, išlipu Kilkenyje. Užsisakiau airbnb.com kambarį (mokama nakvynė privačiuose namuose) pas Corey ir Nadia. Susirašėm iš anksto, Nadia pasitinka mane autobusų stotelėje. Be galo mieli, betarpiški, šilti žmonės – bulgarė Nadia ir vietinis airis Corey, kaip jis pats sako, “Kilkenny Born, Bred and Buttered” 🙂 Pasiūlo prisijungti prie vakarienės. Iki vėlumos plepam apie airbnb, moterų teises, Krymą, tarybinius laikus, škotus ir aplamai apie gyvenimą Airijoj, Bulgarijoj ir Lietuvoj…

Ryte po pusryčių patraukiu į senamiestį. Tradiciškai lyja… Įlendu į pilį.

Negalima viduje fotografuoti, kambarių nuotraukos iš interneto. Pilis pastatyta 13 a. pradžioje. Apie 600 metų pilis priklausė Butler, galingai anglo-normanų šeimai. Įdomi Butler šeimos istorija. Anglų didikas T. Fitzwalter atkeliavo į Airiją 12 a. Karalius jam skyrė vyriausio Airijos liokajaus pareigas (angl. Butler), davė žemių ir privilegiją Prisage of Wine (teisė gauti 15 % viso į Ariiją importuojamo vyno). Taip Butleriai tapo vienu turtingiausių šeimų Tiperario grafystėje, 14 a. nusipirko Kilkenny pilį.

1935 m. beveik visas pilies turinys buvo išparduotas aukcione… Pati pilis 1967 m. parduota už 50 svarų restauravimo komitetetui ir taip atiteko Airijos vyriausybei, buvo pradėti restauravimo darbai. Interjeras atkurtas pagal senas nuotraukas.

Tikrai gerai restauruota pilis, vaikščiodama prašmantiose salėse, pasijuntu persikėlus pora šimtų metų atgal. Paveikslų galerija tarsi giminės nuotraukų albumas – prie paveikslų trumpti vaizduojamų žmonių gyvenimo aprašymai, leidžia šiek tiek pažvelgti į čia gyvenusių žmonių gyvenimus…

Įdomi akvarelių paroda. Tuo metu buvo madinga vyrams užsiimti retų augalų, medžių kolekcionavimu, sodais, o moterys dažnai užsiimdavo rankdarbiais, piešimu.
Dar viena įdomi muziejaus ekspozicija – pagoniškų upių dievų skulptūros.

Kol nelyja, patraukiu į Irishtown, link St Canice katedros. Viduramžiais Kilkenis buvo neoficiali Airijos sostinė su savo anglo-normanų parlamentu, kuris 1366 m. priėmė Kilkenio statutą. Anglo-normanams buvo draudžiama vesti airius, dalyvauti airių sporto renginiuose, kalbėti, rengtis kaip airiai, groti airių muziką. Nors įstatymas galiojo apie 200 m., tačiau vistiek vyko anglo-normanų integracija su airių kultūra…
Anglo-normanai miestą apjuosė sienomis (Englishtown), vietiniai airiai buvo išstumti už ribų, ta teritorija iki šiol vadinama Irishtown.

Jaukus, gyvas miestukas. Daugybė gatvės muzikantų.
Kičinis šiek tiek creepy “orkestras” 🙂

Paslaptingi perėjimai tarp 2 pagrindinių gatvelių, vadinami slips.

Kyteler užeiga, pavadinta pagal Alice Kyteler, kuri čia kažkada gyveno. Kyteler yra pirma moteris nuteista Airijoje už raganavimą (14 a.). Alice – išsilavinusi gana turtinga moteris, turėjo 4 vyrus, trys iš jų mirė mistinėmis aplinkybėmis. Vyskupas Ledrede, aršus kovotojas su eretikais, pareikalavo Airijos kanclerį suimti Alice. Tačiau jis buvo Alisos dieveris (brother-in-law), tokiu būdu ji išvengė arešto. Galiausiai vyskupas sugebėjo areštuoti jos kambarinę Petronella, kuri “prisipažino” raganavusi. Abi buvo nuteistos myriop, tačiau Alice pavyko pabėgti iš šalies. Petronella buvo pirma moteris Airijoje, sudeginta ant laužo…

St Canice katedra, statyta 13 a. Apvalus bokštas yra nuo 9 amžiaus.

Bažnyčioje saugoma daugybės žinomų Kilkenio žmonių antkapių. Čia šalia kitų ankapių yra ir vyskupo Ledrede antkapis, ir Kyteler šeimos ankapio plokštė…

Kai kurie atkapiai su ciucikais, kurie buvo laikomai lojalumo simboliais.

Marmurinės gindys simbolizuojančios skirtingų Airijos regionų dalis. Connemara – žalia, Leinster – juodas, Munster – raudonas, Ulster – pilkas.

Pagoniško Žalio žmogaus (simbolizuojančio atgimimą, žmogaus ryšį su gamta) raižinys bažnyčios kolonoje. Nustebina, kad katalikų bažnyčioje naudojami pagoniški simboliai. Panašiai kaip anglo-normanų pily, kur irgi nesitikėjau aptikti pagoniškų dievų skulptūrų…

Vėl grįžtu prie pilies, šalia yra dizaino ir rankdarbių (crafts) centras. Pirmiausiai patraukiu į Nacionalinę rankdarbių galeriją, dabar nėriniams skirta paroda – Interlace. Čia man visiškai sustoja laikas… Sakoma, kad airiški nėriniai yra ypatingai subtilus grožis iš tamsiausių laikų. 19 a. vidury, Airijos didžiojo bado metu, vienuolės pradėjo mokyti moteris kurti nėrinius, kad taip galėtų užsidirbti ir padėtų išlaikyti šeimas.

Sidhbhin Gibson “As Little As Possible And As Much As Necessary” fragmentas, apie žmogaus meistriškumą, norą gražinti, tobulinti.

Cathryn Hogg “Oscillatio” nėriniai kaip metafora žmogaus smegenims. Patirčių, emocijų, minčių, įpročių tinklai, aprašantys mūsų gyvenimus.

Caroline Schofield “Muninn” apie skandinavų mitologijos dievo Odino juodvarnį Muninn (atmintis) ir apie sunkiomis sąlygomis, Airijos bado metais, nėrinius kūrusias moteris.

Toks jausmas, tarsi prisiliečiu prie archetipinės Airijos moters dvasios – trapios, subtilios, jautrios, o kartu labai tvirtos, ištvermingos ir stiprios…

Airiški nėriniai (ypatingai adatiniai nėriniai) vertinami iki šių dienų. Virtualus tekstilės muziejus, geras puslapis apie nėrinių rūšis, istoriją, technikas.

Užsuku dar į pora galerijų-parduotuvių-dirbtuvių. Aišku, labai smalsu, kaip dirba juvelyrai 🙂

Jau visai nedaug laiko iki autobuso. Nulekiu dar iki Rothe namo (istorinis 17 a. pirklių namas).

Muziejaus sode pilna žmonių, nes vyksta viduramžių savaitės renginys. Vaikai pažindinasi su gyvūnais 🙂

Nedidelis sodelis su įvairiausių augalų pavyzdžiais, kad miestiečiai nepamirštų, kaip atrodo 🙂

Užsuku dar pasiimti daiktų ir į autobusą…
Sakoma, kad Kilkenny yra vienas draugiškiausių miestų pasauly. Tikrai taip, išvažiuoju su labai šiltu jausmu širdy 🙂