Pagaliau atostogos!
Keliauju į šviesos miestą – Lugdunum, toks yra senovinis Lyon’o pavadinimas.
Prieš daugiau nei 2000 metų keltai čia, ant Fourvière kalvos buvo pastate šventyklą šviesos dievui Lugui. Formaliai miestą įkūrė romėnai 43 m. pr. m. e. Dabar Lijone gyvena panašiai kaip Vilniuj, apie 500 tūkst. žmonių, senamiestis saugomas UNESCO.
Jau ne pirmas miestas, kai grybauju su nuvykimu iki viešbučio 🙂 Išlipus iš lėktuvo patraukiu link Rhone express tramvajaus, taip greičiausia pasiekti miesto centrą, turiu ir bilietą. Deja, kartais visi priplanavimai nueina veltui – tvarkos saugotojai užtvėrę įėjimą, sako, linija uždaryta dėl kažkokio įvykio, kada atidarys, neaišku… Paklausus kaip nukakti į centrą, mosteli ranka į autobusus, pasako 6 aikštelė ir viskas. Ten jau pilna tokių kaip aš 🙂 Spoksau į autobusų tvarkaraštį – vienas tik numeris ir tas visiskai neaiškus, nes nėra jokių Lyon centras ar pan. stotelių. Bandau klausti vienų. Nieko nežino ir nekalba angliškai. Tada klausiu kitą – žino, bet kalba tik prancūziškai. Toks įspūdis, kad stotelėj tik pasimetę turistai ir vietiniai, kalbantys tik savo kalba 😉 Viena moteriškė labai nori padėti, bet ko gero angliškai kalba mažiau nei aš prancūziškai. Iš kokio trečio karto jau suprantu, kaip reikia važiuot, tik man rodos, ji bando nurodyti kiek sudėtingesnį variantą – per centrinę stotį.
Ilgai laukiam buso, pradedu mąstyt apie taxi, ale nusprendžiu, kad taip bus įdomiau 🙂
Atsiranda dar viena, angliškai kalbanti moteris. Mane priduoda naujai moteriškei – ‘follow her’ 🙂 Nu jau tikrai žinau, kad bus viskas gerai, būsiu pristatyta į vietą. Autobusas, tramvajus, metro – kol atvaziuoju iki Bellecour aikštės, išbandau visas 3 miesto trandsporto rušis, ir visa kelionė tik – 3,2 eur.
Išlipus iš metro, reikia susigaudyt kurioj pusėj viešbutis, ir staiga pradeda pilti kaip iš kibiro. Pasidedu daiktus, užkandu truputį ir einu pasivaikščiot, negi dabar lauksi kol nustos lyt 🙂
Suku ratais aplink Bellecour, vėjai visai užlaužia mano skėtį, tenka pirkti naują…
Vakarienei einu į vieną iš bouchonų (taip čia vadinamos tradicinio lijonietiško maisto kavinės). Sunku išsirinkti, netraukia manęs šian nei prie galvų, nei prie kojų, nei prie žarnų… Maistas čia toks naminis, gana paprastas. Lijonas yra laikomas maisto gurmanų sostine, bet nepagaunu aš šiandien čia Duendes…
Po vakarienės dar šiek tiek pasišlaistau ir namo, į viešbutį.
Visi miestai, šalys turi savo augimo, klestėjimo ir nuosmukio laikus. Ko gero, Lijonas labiausiai klestėjo galų-romanų laikais, kuomet 300 metų tai buvo svarbiaus miestas vakarinėje Romos imperijos dalyje, po Romos.
Kitą dieną, iš pat ryto traukiu į romėnų laikus 🙂
Keliuosi funikulierium į kalvos viršų.
Čia buvo miesto širdis romėnų laikais, amfiteatras galėjo talpinti 10 tūkstančių žmonių.
Ir kaip tais laikais statė namus, kad sienos stovi visus 2000 metų!
Užsuku ir į romėnų muziejų.
Lijone buvo daromi stiklo dirbiniai. 3-5 amžiaus kvepalų buteliukai:
Romėnų kelių tinklas. Rašo, kad tais laikais Romos imperijoje buvo gana kosmopolitiški miestai, žmonės lengvai keldavosi gyventi kitur.
Išeidama pastebiu lankstinuką – Gadagne muziejuj paroda apie rožes! To man užtenka, pėdinu link rožių 🙂
Leidžiuosi žemyn pėsčia, nes kažkur užmačiau, kad pakeliui dar turi būti sodai, bet kažkaip nusileidžiu iki apačios ir nesurandu į juos įėjimo. Palieku kitai dienai…
Rožės – paroda apie rožes ir Lijono rožių augintojus. Nuo rožės anatomijos iki spalvų, kvapų.
Skirtingos rožės kvepia skirtingai – rožės, vaisiai, prieskoniai ir t.t.
Kvapų ratas
Aišku, galima ir pauostyt – damaskinių rožių eterinis.
Mini sodelis Gadagne muziejuje.
Traukiu pasivaikščiot į senamiestį (Lyon Vieux). Pakeliui praeinu Miniatiūrų ir kino muziejų, visai neplanavau aš į jį eit, bet kažkaip prie įėjimo pamačiau vieną kitą miniatiūrą ir susigundžiau trumpam užsukt. Ir koks man džiaugsmas, kai pamačiau, kad pirma ekspozicija (rūsyje) dedikuota filmui Perfume: The Story of a Murderer!
Filmui kurti naudotos dekoracijos. Puikiai perteikta atmosfera. Tame tarpe ir kvapais. Niūrus rūsys, buteliukai, rožės. Viskas tarsi persismelkę gyvybės ir mirties kvapais. Nerealu!
Laikas man čia sustoja, reikia gi apžiūrėt kiekvieną buteliuką… Pasirodo, specialiai filmavimui lenkų gamykloje buvo sukurta 1300 buteliukų. Grasso kvapų muziejus suteikė reikalingą istorinę medžiagą tam, kad sukurti 18 a. perfumeriją, kvepalų parduotuvę.
Kelios salės skirtos kino efektams. Pasirodo, kino triukai pradėti naudoti vos tik atsirado kinematografija, jau 1895 m. Pavyzdžiui, filmavimas aktorių ir aplinkos atskirai (žalias fonas).
Plačiai buvo naudojamos miniatiūros. Les Trois Mousquetaires (2011) naudotas skrendantis laivas:
Didžiausia revoliucija buvo skaitmenizavimas. Pavyzdžiui, dabar gali būti nesunkiai redaguojamos scenos – iškerpami, perkeliami nufilmuoti aktoriai ir t.t. jei kartais pasikeičia scenarijus.
Nereali Julien Martinez gotiškų lėlių paroda vienoj iš salių:
Ronan-Jim Sevellec miniatiūros, mąstelis 1/12
Einu užkąsti. Po pietų – ekskursija. Vakar nusipirkau 2 dienom miesto kortą, vadybininkė įkalbėjo nueiti ir į pora ekskursijų, sakė, kitaip bus sunku vienai apžiūrėt trubules. Kas tai yra, tikiuosi čia ir išsiaiškint 🙂
Žmonių susirenka nemažai, spėlioju, ką čia darys su tokia minia. Ogi ateina 3 gidai, išdalina visiems imtuvus su ausinėm, gidas kalba – visi puikiai girdi 🙂
Pradedam nuo Lijono Katedros, baigtos statyti 15 a. Katedra statyta 300 metų, nes anot gidės, tuo metu jie dar buvo nepriklausomi ir statybas finansavo patys žmonės. Katedra buvo daug prašmatnesnė, nei dabar. Protestantų-katalikų karas 16 a., prancūzų revoliucija gerokai pravalė Katedros dekoracijas, paveikslus… Klausiu gidės apie tuos nepriklausomybės laikus, bet ji į kalbas daug nesivelia, sako, labai jau komplikuota Prancūzijos istorija…
Trubules atsirado po to, kai miestas smarkiai augo, namais užstatė visus tarpus, taip atsirado praėjimai iš vienos gatvės į kitą per kiemelius. Dabar dauguma praėjimų ir kiemų yra privatūs ir uždari.
Vienam iš kiemų randam ir gyventoją 🙂
Patraukiu link Confluences, šviežiai iškepto muziejaus, atidaryto prie abiejų miesto upių susiliejimo vietos.
Labai daug žmonių (prie kai kurių salių reikia stovėt didžiulėj eilėj, kad patekti), per mažai struktūros, mano akimis. Na bet džiaugiuosi, kad šitiek žmonių domisi, iš kur mes atsiradom ir kur einam 🙂
Homo floresiensis žmonės gyveno prieš 95 tūkst. Metų Indonezijoje:
Viena ekspozicija apie 17 a. gamtos įdomybių muziejus Europoje, žemėlapyje ir Radvilų muziejus 🙂
Šviečianti optinio pluošto suknelė
Traukiu vėl į senamiestį vakarienei. Pralinksmina astrologinės dienos prognozės tramvajuose 🙂
Sutemus dar viena ekskursija – naktinis šviesų Lijonas autobusu
Kelionių užrašai 