Iš Lijono važiuoju į nedidelį viduramžių kaimelį Perouges. Dieną prieš tai išsiaiškinu, kad traukinys išmes mane Meximieux-Perouges stoty, kuri yra už 1,5 km nuo Perouges… Nenusiteikus visai su lagaminu temptis į kalną 1,5 km 🙂 Lijono viešbučio vadybininkė labai draugiška, padeda su visakuo – atspausdina traukinių tvarkaraštį, užsako taxi iš Meximieux stoties į Perouges 🙂
Išlipu stoty prieš 5, aišku, taxi dar nėra… Oj kaip apsidžiaugiu, kai po kelių min pamatau įsukantį taxi! Vairuotoja kalba tik prancūziškai, bet visgi sugebam paplepėt šiek tiek. Jau buvau iš anksto pažiūrėjus raktinius žodžius, bandau suręgzti klausimą, ar galės atvažiuot rytoj manes paimti. Sako, reikia užsakyt per operatorių.
Įvažiuojam į Perouges senamiestį, o čia tiršta žmonių… Taxi skinasi kelia per minias, vairuotoja išlipa pora kartų vietinėse parduotuvėlėse paklausti kelio….
Pagaliau surandam. Taxi prisuka mažiau nei 10 Eur. Atiduodu pusantrokart tiek ir paprašau užsakyt rytdienai. Kiek suprantu, dar pasiginčija su operatore ar tai įmanoma. Pažada, kad rytoj bus 🙂
Įeinu pro duris su užrašu Chez Francoise (toks viešbutuko pavadinimas). Tuščia. Niekas neatsiliepia. Išeinu, apsidairau, šalia galetes kepa su tokiu pat pavadinimu 🙂 Pilna žmonių, kol prasibraunu paklausti… Mosteli į kitą gatvės pusę, ten turistinė parduotuvėlė kunkuliuoja nuo žmonių, klausiu moteriškės už prekystalio Francoise, sako čia aš, ateisiu po 2 min 🙂
Stoviu, laukiu, žiūriu, kiek kaži pas vietinius yra tos 2 min… Pasirodo neužilgo, nuveda į kambarį. Sako, dirba tik vienas restoranas šian, nes antradienis…
Vos išlindus iš kambario ir aš nusiperku gabaliuką dar karštos galetės (paplotėlis su cukrum). Paprasta, šviežia, skanu.
Suku ratais. Kaimelis nedidelis, viena gatvė ratu ir viena centrinė aikštė.
Atrodo atvažiavau pačiu laiku. Minios žmonių ištirpo gana greit ir kaimelis liko su visa nuostabia ramuma.
Dar spėju įšokti prieš uždarant į muziejų – 15-16 a. Savojos Princo pilį.
Vaizdai viršuje, senos pilies kvapai!
Jose Subira-Puig skulptūrų paroda pilyje
Panašiai įšoku, prieš pat uždarymą į vieną vyno rūsį, paraugauju vietinio vyno.
Aikštė su 200 metų senumo medžiu, pasodintu ne užilgo po Prancūzijos revoliucijos.
Vakarienei visgi yra 2 variantai. Šalia Francoise rekomenduoto dar yra prabangus, siūlantis vakarienes daugiau nei 2 kartus brangiau. Dar užsidėję ir lentą su michelin rekomendacija. Užeinu į Relais de la tour ir nesigailiu. Geriausia vakarienė šioje kelionėje kol kas. Nepersivalgau, nes yra tik pagrindinis patiekalas (menu tik lentoje, iš triju variantų imu tą, kurį suprantu 😉 ) ir desertų bufetas 🙂 Galima visako paragauti 🙂 Nuostabu!
Po vakarienės vėl suku ratais. Pasėdinėju ant suoliukų, džiaugiuosi kaimo ramybe.
Norėčiau kada nors gyventi kokioj panašioj vietoj, kai ryškiai jaučiasi sezonai, paros cikliškumas. Tokiu būdu tarsi išryškėja kaimelio gyvybė…
Vartai nuo 15 amžiaus! Vadinasi, medis nuo tu laikų?..
Jau visai sutemsta, išvažiuoja dauguma žmonių. Išlenda vietiniai gyventojai pasidžiaugti ramybe…
Atrodo, čia irgi rūpinasi katukų sterilizavimu. Gana vaizdžiai parodyta
Ramus rytas Perouges.
Pusryčiams bagetė su uogiene. Tačiau kokia uogienė! Našlaičių arba Rožių žiedlapių. Kvapas! Skonis! Vienas iš vietinių rankų darbo gėrybių. Dar lekštės, puodeliai su barzdom, galetės, rankų darbo popierius, šilkas.
Mėgaujuosi ryto ramybe. Net fotoaparato nesinori traukti dėl užrakto garso…
Langai!
Durys!
Langai, durys tarsi pasakoja istorijas apie tuos, kurie gyvena už jų…
Pabendrauju su gyventojais 🙂
Kai kurie dar skaniai snaudžia…
Apie 10 val jau pradeda rinktis vietinių pragyvenimo šaltinis, laikas važiuoti iš čia… Atrodo, kad pabuvau pačiu geriausiu laiku – vakare, anksti ryte 🙂 O dar prieš atvažiuodama pamačius, kad priima viešbuty tik nuo 5 val, rašiau sms klausimą, ar negaliu atvažiuot anksčiau… Gerai, kad man ir neatsakė Francoise į tą sms 🙂
Taxi atvažiuoja kaip ir planuota, dar apsukam siaurom gatvelėm beveik visą ratą, kol randa išvažiavimą.
Meximieux įlipu į traukinį link Lyon Part Dieu, iš ten link kito turistinio miestuko – Annecy…
Kelionių užrašai 