Toliau keliauju po Langedoc-Roussillion kraštą. Važiuoju į viduramžių miestą – Carcassonne.
Anot legendos, 795 m. imperatoriaus Charlemagne apgulties, trukusios 5 m., metu žmonės jau visai neturėjo ką valgyti. Buvo likęs paskutinis grūdų maišas ir kiaulė. Saracėnų princesė Carcas, kuri po vyro mirties valdė miestą, užsakė tą patį brangiausią paskutinį maišą grūdų, sumaitino kiaulei, ir išmetė už tvirtoves. Kai kiaulė dideliu greičiu atsitrenkė į žemę, Charlemagne armija klaidingai pamanė, kad tikriausiai miestas turi dar daugybę maisto, jei gali mėtytis grūdais prišertom kiaulėm… Nusprende, kad apgultis – bergzdžias reikalas ir atsitraukė nuo miesto 🙂 Carcas paskambino (“sonned”) pergalės varpais, anot šios legendos iš čia ir miesto vardas 🙂
Miesto aukso amžiuje, apie 1100 metus, čia valdė nepriklausomi ir atviri valdovai, draugiškai gyveno kartu su žydais, katarais, o tuo metu trubadūrai kūrė poemas apie idealią meilę. Liberalus požiūris leido klestėti turtingam intelektualiam gyvenimui, tačiau galiausiai tai lėmė miesto nuosmukį. Kažkuo primena Vilnių XV amžiuje ir vėlesnę istoriją… Popiežius ir kryžiuočiai stengėsi atsikratyti liberalių pažiūrų Kataro judėjimo. Kol galiausiai XVII a. kraštas buvo įkorporuotas į Prancūziją.
Išlipus ieškau kaip nuvažiuot į viešbutį. Taxi nė vieno nesimato, tik laukiantieji… Prašau stoties info kioske iškviesti taxi. Ne iš kart, bet iškviečia. Laukiu jau 20 min, atvažiuoja pora mašinų, bet ne man. Turistų porelė klausia, ar laukiu taxi. Jie važiuoja į oro uostą, irgi niekaip nesulaukia buso.Kai atvažiuoja busas, šaukia man, kad eičiau kartu, nes autobusas važiuoja pro senamiestį, net pakalba su vairuotoju, kad man pasakytų kada išlipti. Žiūriu tik, kad autobusas niekur nestoja, kažkoks ekspresas… Galiausiai vairuotojas sustoja vidury kelio, visai ne stotelėj, parodo į kurią pusę eit, pasirodo, visai netoli viešbutis. Nuostabus jausmas, kai sulaukti tokios netikėtos pagalbos iš praeivių 🙂
Įsiregistruoju viešbuty, dar gaunu rekomendacijų vakarienėms.
Užkopiu į kalno viršų, la Cite, čia senamiestis. Oho, įspudingai! Visgi nesitikejau tokio dydžio.
Praėjus pro vartus skinuosi kelią per turistų hordas… Užeinu į TI, priskaičiau anksčiau, kad verta eiti į naktines ekskursijas. Bet pasirodo, dabar tik vietine kalba. Anglų tik dieną, per pačius karščius 2 pm… Nepasirašau 🙂
Pradedu suprasti komentarus apie per daug surestauruotą senamiestį… Restauratoriai sulaukė nemažai kritikos apie tai, kad atnaujinti pastatai atrodo “per švariai”. Restauratoriai argumentavo tuo, kad buvo siekiama parodyti, kaip atrodė miestas viduramžiais, kai buvo ką tik pastatytas…
Laukiu kol miestą apleis daytripper’iai… Nepraeisiu gi ramiai pro kvepalų buteliukus 😉
Po sunkios dienos pavargę arkliukai…
Užsuku trumpam į bažnyčią. Išėjus į aikštę aptinku minią žmonių – gatvės show. Magas! O Lonely Planet rašė, kad vasarą neįmanoma čia surasti magijos…
Levituojantys burbulai ir iš žmonių skolintos monetos… Kaip jis ta daro??
Laukiu vakarienės, užeinu į inkvizicijos muziejų.
Mdas, jau noriu iš čia eit, nes turiu per daug gerą fantaziją, bijau kad liksiu be vakarienės, nes dingineja apetitas beskaitant apie inkvizicijos įrankius… Kaip rašo viename tekste, tai nėra visiškai praeitis. Yra ir dabar dar keletas šalių, kur tas vis dar vyksta… Fanatizmo rezultatai… Išeidama iš muziejaus džiaugiuosi, kad dabar galiu džiaugtis tikėjimo ir žodžio laisve…
Vakarieniauju vienoj iš rekomenduotų restoranų – Au Four Saint Louis. Išbandau tradicinį cassoulet, vietinę speciality – pupelių ir mėsos troškinį. Sunku patikėt, kad čia, pietuose, žmonės taip riebiai ir sunkiai valgo. Padavėjai puikiai kalba angliškai, o aš bandau su jais prancūziškai 🙂 Padavėja sako, kad tokį maistą jie valgo tik žiemą, kai šalta…
Po vakarienės klaidžioju senamiesčio gatvelėm.
Maniau, kad jau ištuštėjo čia, kol neaptikau vienos aikštės, užkištos restoranais 🙂
Norisi ieškot ramiau. Ir randu – gatvės muzikos koncertas prie vienos iš sienų! Smingu ilgam čia…
Nesinori, bet laikas leistis žemyn, į naująjį miestą, viešbutį…
Kitą rytą atsirandu La Cite dar prieš minias.
Džiaugiuosi rytine šviesa…
Pabraidžiojus einu apžiūrėti Comtal pilies
20 min eilėj prie bilietų! Na bet niekur neskubu, visa diena prieš akis…
Pradžiai filmukas apie pilies ir Carcassonne istorija. Pastatyta XIII a. Tiesa, pirmi bokštai atsirado dar romėnų ir visigotu laikais IV a. Pilį pastatė Trencavel kunigaikščiai. Prijautė katarams, kai popiežius paskelbė kryžiaus karus prieš eretikus. 1209 m. Carcassonne nukariavo prancūzai, jie irgi pridėjo nemažą dalį, tuo metu pilis buvo strateginėje vietoje, netoli sienos su Aragonu. XVII a., kai Kataloniją pasidalino Ispanija ir Prancūzija, Carcassonne pasidarė nutolo nuo sienos, prarado svarbą ir pilis buvo apleista. XIX a. architektas Eugene Viollet-le-Duc aptiko griuvesius, vėliau buvo paskirtas atrestauruoti pilį ir senamiestį. Kai kurias vietas atstatinėjo pagal piešinius. Kai kuriem statiniams ne iškarto atspėjo laikmetį. Pavyzdžiui, buvo laikoma, kad vienas bokštas iš daug vėlesnių laikų, ir vėliau aptiko jį paminetą jau 333 metais. Dabar Carcassonne saugo UNESCO.
Išlindus iš pilies dar pėdinu aplinkui. Tyrinėju, kaip kintanti dienos šviesa keičia pastatus.
Po pietų raunuosi į viduramžių show turistams. Nors prancūziškai nelabai, bet kaip ir viskas daugmaž aišku 🙂
Interaktyvus spektaklis, vienu metu šalia prisėda “riteris” 🙂 Nepraleidžiu progos – selfin’u 🙂
Išejus iš šou, jaučiu, kad karštis dar nenuėjo… Svarstau – arba bažnyčia, arba parduotuvės, arba mokyklos muziejus. Einu į pastarąjį.
Leidžia pabandyti rašyti su plunksna. Pakeverzoju ir aš 🙂
Po to – bažnyčia. Randu, kad čia viską dieną koncertuoja rusų ansamblis iš Maskvos. Kol apiūrinėju bažnyčią, pora kartu padainuoja po 2 dainas, tada pasako, jei norit daugiau, pirkit cd 🙂 Kažkaip labai jau atvirai komercija…
Po to, aišku, parduotuvės 🙂
Laukiu vakarienės sodelyje prie pilies
Vakarieniauju kitame rekomenduotame restorane – Adelaide. Negaunu vietos su vaizdu, visgi geresnėse vietose reikia rezervuotis high season metu. Jaukus nedidelis kiemelis.
Kartais manęs klausia, ar nenuobodu keliauti vienai. Niekada! Visada įdomu spoksoti į žmones – poras, šeimas, grupes ar pavienius. Kiekvienas žmogus nori nenori transliuoja save – veido išraiškom, laikysena, kūno sudėjimu, eisena, drabužiais ir t.t. Kiekvienas – vis kitoks, ir įdomus, ir gražus!
Jei sėdi šalia arti kito staliuko, tai dar gali gaudyti pokalbius. Jei svetima kalba, tai bandyti suprasti. Jei nėr žmonių, tai ne mažiau įdomiai galima stebėti savo mintis 🙂
Dabar sodelyje sėdi daug šeimų ir kelios poros, viena visai šalia manęs, vietiniai. Deja, viską suprantu tik tada, kai jie užsakinėja maistą. Paskui tik mažos nuotrupos…
Paskutinis Prancūzijos vakaras šioj kelionėj. Trečias kartas šitoj šaly, kuo toliau, tuo labiau pamilstu šį įdomų kraštą, nuoširdžius žmones, melodingą kalba. Tikiu, kad ne paskutinis kartas čia 🙂
Po vakarienės praeinu vėl per tą patį meditacinės muzikos praėjimą, kaip vakar, ir smingu ilgam 🙂 Ar tai smilkalų kvapai, ar muzika, užburia ir nepaleidžia ilgam…
Ir visai neteisus Lonely Planet gidas, visgi įmanoma surasti magijos, pagauti duende Karkasonėj net ir vasarą…
Kelionių užrašai 