Kelionių užrašai

Pagaliau aš čia, prie Lovie pilies durų!

The Smell of War (liet: karo kvapas) paroda dedikuota pirmajai dujų atakai Pirmo Pasaulinio karo metu, lygiai prieš 100 metų. Didžioji dalis meno kūrinių – kvapai!

Kartu su bilietu gaunu detalų parodos aprašymą. Lankytojo gidas rašo, kad kvapai yra nekenksmingi, tačiau uostymas yra jūsų pačių rizika (angl.: The scents are harmless. However, smelling is on your own risk). Tik paskui suprantu, ką jie turi omeny…

Olfaktoriniai, ir ne tik, kūriniai. Emergency Bra, Dr. Elena Bodnar – būdas greitai pasigaminti kaukę dujų atakos metu 🙂 Iš Ukrainos kilusi medikė už šį išradimą yra gavusi Ig Nobel premiją.

Dar vienam ukrainiečių menininkui dedikuota nemaža dalis parodoje. Caflo Yrot (1874-1970) – gydytojas, vertėjas, mokytojas, laisvalaikiu kūrė meną, pagrindinė priemonė – kvapas. Tačiau pasauliui niekada neparodė savo kūrybos. Tik 2014 metais, menininko sūnus susisiekė su Peter de Cupere ir pristatė tėvo darbus. Tikroji menininko pavardė yra neatskleidžiama, Yrot Caflo yra pseudonimas, ir perskaičius iš kitos pusės gauname – olfactory 🙂

Zenit kameros dėklas primenantis nosį. Kūrinio pavadinimas – Nosis matymui (angl: Nose to See). Užfiksuoti akimirką galima ne tik vaizdu, bet ir kvapu. Uoslė tokia pat svarbi kaip ir matymas.

Kitas šio menininko kūrinys sukurtas iš Eastman Kodak 1912 metais – Odorografas (запахвидовище). Viduje yra bekvapis muilas, sugeriantis kvapą. Kūrinį paliko savo kambaryje, po jo mirties šeima galėtų prisiminti jo kvapą… Neišku, ar odorografas veikė, greičiausiai tai labiau kaip pareiškimas, kad kvapas gali atkurti atimintyje vaizdinius.

Sakyčiau, gana kontroversiškas kūrinys Le parfum de sang (kraujo kvepalai). Kaip medikas labai domėjosi kūnu ir kūno kvapais. Laikė, kad labiausiai asmeniški kvepalai yra kraujas. Be kraujo žmogus negali gyventi, bet ir negali uosti savo gyvenimo kvapo – kraujo kūno viduje. Taip atsirado idėja apie kvepalų pompą, sujungtą su adata…

Turint omeny, kad tai buvo XX a. pradžia Ukrainoje, menininkas tikrai buvo tikrai labai progresyvus savo laikmečiui.

Parodos kuratorius ir dalyvis, belgų menininkas Peter de Cupere taip pat gali šiek tiek šokiruoti savo kūryba.

Dead Body Bullets (2000-2015). Stiklinės kulkos pripildytos mirusių kūnų kvapo. Kulkose yra skirtingas kvapo koncentrato kiekis, priklausomai nuo amžiaus, lyties, kūno ūgio ir svorio, jo mirties metu… Iš didesnio kūno daugiau galima išdistiliuoti… Nori nenori prisimeni Suskind’o Kvepalų Grenujį…

Meno kūrinys kvestionuoja nužudymą, nes ir po mirties lieka kvapas. Mirusio kūno kvapą ir kitus šio meninko kūrinius padėjo sukurti IFF perfumeriai.

Kitas kūrinys – Heroes also die (Herojai taip pat miršta) (1997-2015) – lauro lapų šalmai. Lauras yra pergalės simbolis, tačiau herojai irgi miršta… Po kiekvienu šalmu buteliukas su skirtingu kvapu, reprezentuojančiu skirtingą personaliją. Galima išsirinkti vieną iš kvapų, užsipurkšti sau ant rankos ir tokiu būdu tarsi trumpam atgaivinti herojų…

War Flower 1 (2014) kaip granatos formos gėlė auganti iš šalmo. Gėlė kvepianti paraku, simbolizuojanti natūralią kovą dėl išgyvenimo.

Blood Drop Monument (2015) kraujas laša į šalmą. Aišku, tai ne tikras kraujas. Raudonai dažytas šviežio kraujo kvapas. Galima užsidėti kvapo ant bloterio arba odos…

Ko gero įdomiausi parodos kvapai – perfumerio Chistophe Laudamiel oro skulptūros (Air Sculpture).

Palapinė turi 2 duris, pastoviai įpurškiamas kvapas, tokiu būdu jis visuomet yra gana stiprus. Užėjus į palapinės vidų tarsi susilieji su kvapo skulptūra, įkvepi ir nori nenori – kvapas tave kažkur nuneša…

Medical Horse #2 (2015) perkelia į WWI medicininės pagalbos palapinę – desinfekciniai kvapai, mediciniai augalai, alkoholis…

OMG – as in: Oh Merde! Gas! #4 (2015) viduje imituojamas dujų atakos kvapas. Sunkiai nusakomas kvapas, bet norisi rauti iškart iš tos palapinės…

Panašiai ir Fear (2012) (baimė) – tiesiog jauti tvyrančią šaltą miško drėgmę, kažkokią metalinę grėsmę… Toks jausmas, kad akimirkai atsiduriu kažkur miške apkasuose su sunkiai apsakoma stingdančia baime…

Dar vienas menininko kūrinį galima pauostyti ant bloterių, aišku prisitepu ir sau ant riešo… The Liberating Smell of Michelin-Breguet Airplains (2015) turi miškų žalumos, o kartu sunkaus lėktuvų metališkumo, odos. Tačiau nėra toks tamsus, kaip tie kvapai palapinėse…

Christophe Laudamiel dabar vienas įdomiausių menininkų su ilgu sąrašu projektų. Tarp kurių – 2009 metais sukurta pirmoji Kvapų Opera (Scent Opera) su 30+ kvapų, kvapo takelis filmui The Perfume (pagal Suskind romaną). 2012 metais pirma solo paroda Phantosmia…all but the smell dedikuota tik kvapų menui, ne gana to, atskleidė parodos kvapų formules!

Beje, čia galima paklausyti kaip perfumeris pasakoja apie baimės kvapo kūrimą.

Kai kurių kvapų aš nesugebu uostyti daugiau nei akimirką. Kala tiesiai į pasąmonę. Viename iš olfaktorinių kūrinių buvo jausmas – dar įkvėpsiu ir supykins… Monument (2015), sukurtas Claros Ursitti, išleidžiamas į orą kas pusvalandį, kad sušvelninti poveikį. Menininkė paskutinius du metus tyrinėja gendančius kūnus…

Kita menininkė antrina su savo kvapu. Tiesa, realizuotas ne naudojant parfumerines medžiagas, bet supermarkete pirktą mėsą. Specialiai šiai parodai sukurtas Maki Ueda kūrinys The Juice of War – Hiroshima and Nagasaki (2015). Anot menininkės, su karo kvapu labiausiai asocijuojasi gendantys kūnai. Menininkė savo tinklaraštyje aprašo, kaip buvo kuriama instaliacija. Kvapą užuodi palindus po gaubtu

Visai kitoks parodos eksponatas – Lisos Kirk kūrinys Revolution (2008), sukurtas su parfumere Patricia Choux, yra ir oficialiai išleisti kvepalai, kuriuos galima įsigyti ir naudoti 🙂

Lisa Kirk revoliucijų dalyviams ir liudininkams uždavė klausimą Kaip kvepia revoliucija? Atsakymas: sudžiuvęs kraujas, degėsiai, degalai, šlapimas. Kvapas gana animalistinis, stipriai jaučiamas civetas, muskusai, oda, mediena, vetiverija.

Kvapo pristatymo reklama: https://vimeo.com/15666669

Dar pora menininkų kūrinių Scratch and sniff technika. Camilla Nicklaus-Maurer Fieldpost (2015) centre – 100 metų atvirukas su Lovie pilies vaizdu. Atvirukas buvo siųstas 1915 metais vokiečių kareivio iš Belgijos fronto. Žiūrovui siūloma pirštu patrinti nuotrauką ir užuosti buitinių dujų kvapą.

Sue Corke & Hagen Betzwieser Moon (2010) sukūrė mėnulio atvirutę pagal Apollo astronautų teigimą, kad mėnulis (tiksliau mėnulio dulkės) kvepia paraku…

Pabaigai Gayil Nails interaktyvi instaliacija iš trijų dalių atkurtoje WWI palatoje (kas čia, Lovie pilyje ir buvo WWI metu). Pakėlus kiekvieną iš dujokaukių išgirsti dujų šnypštimą ir užuodi skirtingą kvapą, reprezentuojantį vidinę būseną – Nightmares arba karo košmarai (gendantys kūnai, šlapimas, purvini rūbai, purvas), Self-Soothing Shell-Shock arba išgijimo iliuzija (išplauti rūbai, laimo kvapas), Hallucinations arba susitaikymas, sugrįžimas į pasaulį (kalėdų vakarienės kvapas).

Labai stipru! Visa paroda tikrai nukelia 100 metų atgal, į karo baisumus… Kvapas daug galingesnis už vaizdines priemones atminties ar įspūdžio perteikimo prasme.

Nesu patyrusi karo. Juolab WWI, kokiu būdu man viskas tarsi atsistojo prieš akis? Ar tiesiog bendras miksas situacijų, patirčių plius vaizduotė? Ar gal tai daug giliau, kaip esu skaičius apie tyrimus apie baimių persidavimą per genus?.. Kaip pavyzdžiui, čia vienas iš tokių tyrimų su pelytėm ir vyšnios kvapu…

Pirma mano aplankyta rimta olfaktorinė paroda. Ko gero, viena geriausių šios kelionės patirčių…

Kvapų kūrimas man yra įdomiausias būtent kaip meno rūšis, kaip išraiškos priemonė perteikti idėjas, emocijas. Ir tiesiog nuostabu, kad šitos parodos kūriniai-kvapai yra tokie stiprūs, tiesmuki, nenugludinti, ‘neįvynioti į vatą’!

Išėjus iš parodos turiu ‘atsičiukinti’, sugrįžti į šitą pasaulį… Ir koks džiaugsmas, kad kol kas jame nėra karo!