Laukia visos dienos kelionė autobusais. Važiuoju į Portugalijos užkampį kalnuose netoli Ispanijos sienos.
Aveiro įsėdu į autobusą link Albergaria-a-Velha. Šiek tiek neramu, nes šitas turi būti 10:55 Albergarijoj, o kitas autikas išvažiuoja irgi 10:55… Reiks greit peršokti iš vieno į kitą.
Valio! Aš jau teisingam autike, reiks tik išsėdėt 4 valandas…
Kitas persėdimas – Castelo Branco, turiu čia pora valandų. Prisėdu kavinėj užkąsti. Netoliese sėdi vaikinas, kuris irgi važiavo tuo pačiu autobusu, užsimezga kalba. Dar prisistato močiutė, kuri įsėdo į autobusą dar Aveiro. Priėjus kažką sako, suprantu, apie tai, kad mes gi važiavom kartu 🙂
Jau sėdim visi prie vieno staliuko, močiutė kalba nesustodama portugališkai. Nedaug suprantu. Gerai, kad vaikinas vis išverčia… Neprailgsta čia laikas laukiant 🙂
Po penktos valandos lipu į vienintelį autobusą į Monsanto. Tik du kartus per dieną į tą kaimą užsuka visuomeninis transportas: vieną kartą ryte – išveža žmones, ir vakare – atveža atgal…
Toks įspūdis, kad visi autobuse vien vietiniai. Ir jie žino, kur važiuoja, tai nėr ko ir pranešinėt stotelių. Kartais nelabai aišku, kas per miestukai pakeliui. Ant stotelių nieko nėr, baltų lentų prie kaimo įvažiavimo – irgi. Atsimenu, Airijoj, tai ant kas antro namo galėjai rasti miestuko vardą – miestuko paštas, miestuko kavinė, parduotuvė ir t.t. Bet ne čia 😉
Vos išlipus iš buso pribloškia tyla! Po akimirkos išgirstu šaukia diedokas mano vardą. Pasirodo, iš viešbutuko atėjo pasitikti! Užtempia mano čemodaną į viršų, baisiai stačiai kopiam… Nei diedokas, nei jo žmona nekalba angliškai…
Šeimininkė nekalba angliškai, bet ne pėsčia – kviečia mane prie kompo, taipina tekstą į google vertėją 🙂 Taip ir susikalbam 😀
Paklausiu kur pavarienaut, tai puola skambint rezervuot vietą 🙂 Ne gana to, dar pasišauna nuvest iki restorano!
Vos tik atvykus pakiša man po akim anglišką intro apie visaką 🙂 Namui daugiau nei 100 metų, namo savininkas Vitor jį paveldėjo iš tetos Piedade. Prasidėjus krizei nusprendė nuomoti atvykėliams. Ir dar daugiau informacijos – apie vaikus ir anūkus ir apie tai kaip važiuoja pas juos į Lisaboną kas mėnesį. Tokia keista ta anglų kalba, įtariu, kad google translate padėjo parašyti 🙂
Einu pasivaikščiot… Spoksau ir spėlioju, kur baigiasi akmenys, kur prasideda namai…
Vienas nuostabiausių saulėlydžių gyvenime!
Vakarieniauju Petiscos & Granites, kuris laikomas geologiniu restoranu. Žiūriu, čia irgi raunasi vietiniai su manim pabendrauti, nors nė velnio nekalba angliškai. Kur kur o čia tai tikrai turėsiu daug progu prasimušti su portugalų kalba 🙂 Močiutė sugeba man parduoti raktų pakabuką už 2 Eur 🙂 Čia vėl google vertėjas labai pasitarnauja. Močiutė įkalba per mikrofoną, google išverčia 🙂 Dar paaiškėja, kad Vitor yra jos pusbrolis… Čia tikriausiai pusė kaimo yra giminės 🙂
Visai tuščias restoranas, matyt visgi jau ne sezonas… Kaip Vitor sake, čia gyvena tik turistai ir 17 vietinių (“seventeen”). Na su jų anglų kalba, įtariu, kad greičiau 70 😉 Kaži kaip jie čia išgyvena su turistų miniom sezono metu, taip nekalbėdami angliškai??
Einu pasivaikščiot po to. Taip tylu, kad rodos, visas kaimas girdi mano šnopavimą lipant įkalnėn… Atrodo, tarsi čia ausys įsijungia – pradedu girdėti kaimelio muziką: vanduo lašantis fontanėlyje, kažkur suloja šuo, vėjy šniurenantis maišelis, iš tolo pasigirsta žingsniai… Viso pasivaikščiojimo metu sutinku viso labo du praeivius…
Rytas. Pusryčiai ohoho kokie! Ir dar su tokia panorama pro langus!
Aišku, reikia ir pabendraut su šeimininke 🙂 Žiūrim vietines žinias – laivas nuskendo, rinkimai ir t.t. Klausiu, ar ji patenkinta rinkimų rezultatais. Sako, ne, nes balsavo už socialistus… O laimėjo socialdemokratai… Kol kas nelabai ką suprantu apie Portugalijos politiką.
Papusryčiavus išeinu iš namo, matau netoliese rodyklę į pilį. Ten ir pasuku 🙂
Sužymėtas takas, tai turėčiau kažkaip patekti į viršų 🙂
Viduramžiais čia buvo miesto centras.
Leidžiuosi žemyn, link dabartinio miestuko (o gal kaimo?) centro – pakeliui randu akmeninį tvartą ir kiaulytę 🙂
Šian ko gero nenorėsiu kiaulienos…
Suku ratais. Nelabai kol kas išeina vaikščiot pagal turistinių bibilijų gidus, nes vis nesuprantu kur esu 🙂 Labai jau susuktos gatvikes…
Pagaliau aptinku TI, paimu žemėlapį. Vienoj gatvelėj randu kavinę su vienu stalu, padavėja prirekomenduoja ir pietums valgau vietinį karštą sumuštinį. Skaitau miestuko istoriją. Nuo paleolitinių laikų čia jau gyvena žmonės! Manoma, kad dar prieš romėnams ateinant kalno viršuj stovėjo tvirtovė. XII a. Portugalijos karalius atėmė žemės iš maurų, perdavė tamplieriams, kurie ir pastatė dabartinę pilį.
Viduramžiais Monsanto yra turėjęs ir miesto teises.
O XIX amžiuje netyčia susprogęs ginklų sandėlys gerokai apgriovė pilį….
Gegužės 3 būna čia Festa da Cruzes šventė, kurios metu prisimenama viena apgultis. Sakoma, kad badaujantys miesto gyventojai išmetė paskutinį veršiuką per sieną, taip apgaudami priešus, kurie nusprendė, kad apgultis beviltiška ir pasitraukė. Dabar festivalio metu žemyn mėto gėlių krepšius. Įdomiausia, kad beveik tokią pat legendą turi Karkasonė Prancūzijos pietuose, kur buvau prieš pora mėnesių 🙂
Kaimas 1938 metais laimėjo Portugališkiausio kaimo konkursą 🙂 Tas tikriausiai sulėtino modernėjimą, padėjo išsaugoti autentiškumą. Konkurso apdovanojimas – sidabrinis gaidys, tupi ant Lucano bokšto.
Kas gali būt gražiau į besiduodančius ciucikus :)!
Sėdžiu terasoj, geriu popietinę arbatą. Labai man prie širdies tokie ramūs miestukai su iš lėto slenkančiu laiku…
Katukas ateina pabendraut. Galiausiai įsitaiso man ant kelių ir negaliu jo nukrapštyt beveik 2 valandas 🙂
Medituojam abu popietuko… Vėl mano ausys sugeria visus kaimo garsus – avinukų tilindžiavimai, šunų “šnekos”, krykštaujantys vaikai, paukštukų dainos…
Išeinu vėl pasivaikščiot, sutinku rudąjį ciuciką, miegojo visai netoli mano durų. Palydi mane šiek tiek…
Bet ilgai nepasivaikštau. Išgirstu nuostabaus balso fado! O maniau, kad portugalai dainuoja fado tik turistams… Iš garsų suprantu, kad moteris tvarkosi namus ir dainuoja pati sau. Durys atviros, gerai girdisi ir praeiviams. Prisėdu ant suoliuko… Apsidairau, pasirodo netoliese ir daugiau tokių klausytojų 🙂
Paskaičius dar turistines biblijas suprantu, kad ryte pražiopsojau kapus, iškaltus akmenyje. Kopiu vėl į viršų, link pilies…
Visas miestukas “pribarstytas” didžiulių granito akmenų. Namai tarsi persipynę su gamta. Mąstau apie čia gyvenančių žmonių adaptyvumą.
Į akmenis gali spoksot kaip į debesis ir spėliot ką jie primena…
Vakarėja, garsai slopsta, kaimas tilsta… Jei mokėčiau, norėčiau iš šiandienos sukurti muziką…
Žiūriu, čia viskas nesigauna, kaip planuotai. Išeinu gaudyt saulėlydžio, o praeinant užsiplepu su remontuojančiu namą vietiniu, visai gerai kalba angliškai.
Atrodo, teks valgyt vėl ten pat, kaip ir vakar, niekas daugiau nedirba, jau ne sezonas ir dar savaitės vidurys. Spėlioju, ką pardavinės močiutė šiandien… Ogi ateina su kažkokiu buteliu, užklijuota baltas lapas, ranka prirašyta. Skaitau, net ir google vertėjas nepadeda… Tik google paieška išaiškina kas ir kaip 🙂 Pasirodo, Jeropiga, tik ji dar rašydama padarė klaidą… Aišku, nepasiduodu provokacijai šį kartą…
Po vakarienės einu į šalimais esančią kavinę Lazy Vera’s kur prie durų užrašas – šiandien čia gyva muzika! Baras kol kas tuščias, greit užsimezga kalba su savininkais Kevinu ir Vera. Pasirodo, Kevinas yra škotas. Sako, pažįstu vieną lietuvį – Saulių Petreikį! Kiek džiaugsmo visiems, kad aš spotifajuj turiu Lowlands, kurį jie kartu įrašinėjo! Net klausom pora gabalų iš mano telefo 🙂
Ateina dar pora vietinių – viešbutuko Casa de David (namas su rytietiškom lempom, pastebėjau vos atvykus į Monsanto) savininkė Estela, dar vėliau Eduardas, kuris irgi pasirodo, groja. Prisijungia dar vienas muzikantas – tas pats vyrukas, kuris “stabdė” mano saulėlydį… Beje, visi puikiai kalba angliškai.
Nesustojančios kalbos ir muzika visą vakarą… Trys muzikantai, trys klausytojos 😀 Keičiasi tik instrumentai…
Nuostabu! Nerealus vakaras! Vienas iš tų, kur norisi kad nesibaigtų…. Atrodo, lyg tuos žmones jau seniai pažinočiau… Vakaras, kurio nesuplanuosi, neužsakysi, nenupirksi ir nepakartosi…
Kviečia pasilikti. Aišku, visą vakarą eina juokai apie tai, kaip Kevinas atvažiavo tik trim savaitėm ir jau keli metai kaip čia 😀 Viskas baigiasi tuo, kad iškeičiu savo juodo gintaro apyrankę į savaitę Estelos viešbutuke 😉 Sako, yra laisvų kambarių ir dabar… Pažadu iki ryto nuspręsti, ar pasilieku, ar važiuoju į Tomarą…
Visgi ryte atsibundu anksti, dar prieš visus žadintuvus…
Prieš 7ias jau esu stotelėj. Švinta…
Klausaus bundančio kaimo. Kol kas tik giedantys gaidžiai… Išgirstu ir iš tolo atūžiantį vienintelį autobusą šiandien… Kuris mane iš čia išveža, kol nevėlu…
Kelionių užrašai 