Kelionė artėja į pabaigą… Važiuoju šian į Lisaboną – vieną seniausių pasaulio miestų. Anot wiki, šimtmečiais senesnis už Londoną, Paryžių, Romą.
Čia gyveno finikiečiai, kartageniečiai, romėnai, visigotai, maurai, krikščionys. Vardas kiles dar iš finikiečių laikų – Olisippo. Anot vienos legendos, miestas pavadintas pagal Ulysses, kitaip dar žinomo kaip Odisėjus, kuris keliaudamas buvo čia apsistojęs ir įkūrė gyvenvietę.
Lietum mane pasitinka Lisabona, kaip ir dauguma miestų pastaruoju metu 🙂
Imu taxi iš Santa Apalonijos stoties. Ir gerai padarau 🙂 Google ir rome2rio rodo vos 10 min pėsčiom. Bet į kalną su lagaminu ir dar lietus…
Štai ir viešbutukas Alfamoje, prie pat durų tramvajaus stotelė 🙂
Greit išsikrapštau iš viešbučio, už kelių žingsnių matau, jauki kavinukė. Nusprendžiu, kad pietų laikas! Culture portuguesa café. Jauku čia. O kai dar išgirstu grojant Jeff Buckley Hallelujah, pasigailiu, kad užsakiau pusryčius viešbuty 🙂
Iriuosi žemyn per minias. Pakeliui užeinu į katedrą Sé, pastatytą XII a. pirmojo Portugalijos karaliaus ant prieš tai čia stovėjusios mečetės…
Užeinu ir į gotikinę pilį šalia katedros. Vidury pilies vis dar vyksta archeologiniai kasinėjimai. Galima pamatyti atkastas romėnų gatvės likučius, maurų laikų namo dalį, viduramžių sluoksnius. Visagalis laikas viską užkloja….
Taip atsirandu prie Praça do Comércio, centrinės Lisabonos aikštės.
Lietus vis išlenda, norisi po stogu. Lendu į šviežiai iškeptą dizaino ir mados muziejų. Matyt čia dažnai lyja, šalia drabužinės aptinku modernią skėčių saugyklą 🙂
Laikinoj ekspozicijoj apie TAP (nacionalinių avialinijų) ženklo kūrimą. Pirmos uniformos. Įdomu, kaip portugalai mato save. Kažkokios gana nykios spalvos…
Pastovioj ekspozicijoj neduoda fotografuoti. Dizaino istorijos apžvalga nuo 1850 m. iki šių dienų.
Susirandu TI, nusiperku day card (bus patogiau, nei pirkinet transporto ir muziejų bilietus). Patraukiu link Belemo pyragėlių 🙂
Jau pravažiuodama tramvajum pastebiu didžiulę minią prie įžymiosios kavinės. Aišku, vietos atsisėsti aš negaunu, nors ir rašo, kad turi 400 kėdžių… Bet eilė išsinešimui juda neįtikėtinai greitai!
Grįžinėdama smingu kamšty. Atgal nekopiu pėsčiom į Alfamą, pasigaunu senovinį tramvajų 28.
Viešbučio vadybininkė žadėjo užsakyt man vietą fado restoranėly, bet nėr vietų… Paskambina dar į kelias, tas pats… Ar čia, kad šeštadienis, ar kad dar pas juos tikrai yra high season, nors ir spalio vidurys 🙂 ?
Vakarieniauju Alfamoj, po to pablūdiju dar siaurom maurų senamiesčio gatvelėm ir į viešbutį…
Gražus rytas Lisabonoje 🙂 Džiaugiuosi nuostabia Alfamos panorama.
Po to vėl einu žemyn link Komercijos aikštės.
Tuk tukai! Neprisimenu jų, kai buvau čia prieš 10 metų…
Įsėdu pasivažinėt 28 traukinuku, bet kažkaip pražiopsau išlipimą iš traukinuko, tai važiuoju toliau, žiūrėsiu kur nuveš…
Pakeliui pamatau Estrela Baziliką, lyg kažką skaičiau apie ją, iššoku apžiūrėt. Pasirodo, Bazilika buvo pastatyta XVIII a. kaip padėka už karalienei gimusį sūnų.
Užsikabaroju ir ant Bazilikos stogo 🙂
Užsuku dar į Estrela sodus.
Išeinant iš sodo patenku į lietų, pats laikas vėl lyst į tramvajų. Sekmadienio vidurdienis, visi tramvajai sausakimši, kai kurie net nestoja, užtrunka kol įsėdu į vieną…
Vėl aš Komercijos aikštėj 🙂
Čia einu į Story center, dar vieną šviežiai iškeptą muziejų apie Lisabonos istoriją. Visai smagus interaktyvus muziejus.
Miesto istorija pradedant nuo įkūrimo.
Aukso amžius prasidėjo su kelionėm į užjūrius.
Atsiranda visokių naujų skanumynų, kavos, tabako. Salė kvepia šafranu ir cinamonu!
Įdomus pasaulio pasidalijimas tarp Ispanijos ir Portugalijos. 1494 metų Tordesiljo susitarimas perpjovė žemyną per pusę…
Didžiausiai miesto nelaimei, 1755 metų žemės drebėjimui, dedikuota didelė ekspozicijos dalis, yra ir beveik 3D filmukas.
Išlindus iš kino salės – stiprus kvapas! Lyg atsidūrus laidojimo biure… Iliustruoja gendančius kūnus Lisabonos gatvėse po drebėjimo…
Aišku, kvapas toks gana “nupudrintas”, nė iš tolo neneša į The Smell of War kūrinių tikroviškumą. Čia šitą kvapą vos ne kvepalams priskirtum 🙂
Pagarba muziejaus kūrėjams! Labai smagu, kad ekspozicijoj panaudojo ir kvapus 🙂
Po žemės drebėjimo portugalai pagalbą iš kitų šalių gavo po beveik mėnesio. Tiek laiko užtrukdavo tais laikais informacijos sklaida… Neužilgo pradėjo atstatinėti. Nupaišė gridinį miestą. Kvartalus suskirstė pagal amatus, atsirado bendra kanalizacija, šaligatviai. Tiesa, gyventojai pradžioj bumbėjo, kad dėl didesnių atstumų užtrunku daug ilgau apsipirkti 🙂
Papietauju Komercijos aikštėj ir traukiu link Belemo. Visų pirmą į Jeronimo vienuolyną. Dar vienas nuostabus Manuelinio stiliaus kūrinys, saugomas UNESCO.
Po to dar gerą valandą prasitrinu Tropiniame botanikos sode netoliese – džiaugsmas nosiai ir akims 🙂
Užeinu į bonsai sodelį, užsuka vietinis gyventojas pabendraut 🙂
Apžiūrinėjam abu medelius 🙂
Dar vieną šeimynėlę aptinku, stebi praeinantį pasaulį 🙂
Visi keliai Lisabonoj eina pro Komercijos aikštę 🙂 Vėl aš čia, užsikeliu su rua Augusta Arch liftu palydėt saulės 🙂
Išplaukia rytinis laivas…
Užsuku į viešbutį pailsėt, laukia dar vakaras fado kavinukėje…
Jaukus nedidelis restoranėlis Boteco Da Fá. Užsisakau maisto, laukiu, kol pasirodys kokia standartinė moteriškė, tikiuos balsas bus nelabai spiegiantis…
O pasirodo du jauni vaikinai ir seniokas 🙂
Nuostabu! Jose Manuel Barreto. Tradiciškai įsigyju CD.
Gaila, vaizdas gana tamsus įraše…
Dar geriau, po pertraukos – uždainuoja padavėjas! Nu jau visai ne stereotipinis fado dainuotojas! Nuostabu! Puiki atostogų pabaiga 🙂
Kita rytą keliauju namo. Tikiuosi čia sugrįžt kitą kartą anksčiau nei po 10 metų…
Kelionių užrašai 