Kartais išsipildo net ir didžiausios svajonės 🙂 Pagaliau keliauju į Persiją!
Nedrįsau šį kartą viena, važiuoju su nedidele grupele ir gidu iš Lietuvos.
Keliamės į 1395-uosius, tokie metai čia ką tik prasidėjo pagal Persijos kalendorių.
Malonus skrydis per Stambulą su Turkish Airlines. Tehrano oro uoste atsirandame paryčiais. Neužilgo gauname vizas, gidė puikiai kalba farsi, greitai sutvarko visus popierizmus, nereikia net iš anksto darytų nuotraukų (moterims – su galvos apdangalais).
Užtrunka kelionė iki viešbučio, patenkam ir į rytinius miesto kamščius.
Pravažiuojam vieną iš Tehrano simbolių – Azadi (Laisvės) bokštą.
Marginti kiaušiniai puošia miesto aikštes. Matyt dar užsilikę nuo persų naujųjų metų šventės Nourūz, kuri šiemet buvo švenčiama kovo 20 dieną.
Kambarius gaunam jau po 7 ryto… Pusryčiai ir miegot!
Po kelių valandų poilsio prasideda pažintis su Irano sostine Tehranu.
Visų pirma keičiam eurus į vietinius rialus (tumanus). Daug nuliukų, užtruks, kol priprasiu… O kad būtų dar sudėtingiau, pinigai čia turi 2 pavadinimus – 10 rialų lygu 1 tumanui. Vietiniai kartais sako kainas tumanais, kartais rialais 😉 Pasirodo, mums lengviausia yra versti ne į eurus, o litus. 100 000 rialų yra apie 10 litų 🙂
Tiesa, Irane užsieniečiai atsiskaitinėja tik grynais, banko kortelės negalioja… Prieš važiuojant į šalį reikia pasiimti grynųjų tiek, kad užtektų. Prisikraunam piniginės “paklodžių” ir traukiam į pirmą punktą – Golestano rūmus.
Tehrane daugybę laiko praleidžiam autobuse… Didžiulis miestas, dūstantis nuo smogo, nesibaigiančių kamščių. Neaiškus tikslus gyventojų skaičius. Spėjama, kad naktį būna apie 12 mln, dieną keliais milijonais daugiau. Visoje šalyje gyvena 80 mln. žmonių, apie 60 procentų yra persai. Virš milijono pastoviai gyvenančių pabėgėlių iš kaimyninių šalių – Afganistano, Irako.
Įdomiai čia naviguoja autobusiuko vairuotojas. Kol nuvažiuojam iš taško A į B, sustojam daugybę kartų, vairuotojas klausia kelio kitų vairuotojų ar tiesiog praeivių.
Vis neatsistebiu jų vairavimo stiliumi. Atrodo, čia nelabai paisoma šviesoforų, perėjų… Kirsti gatvę pėstiesiems tikras iššūkis, net ir einant per perėją, degant žaliai šviesai, turi žiūrėti, ar neatlekia kokia mašina ar motociklas. Šiek tiek įsivaizduoti kaip atrodo Tehrano gatvės, galima pažiūrėjus Jafar Panahi filmo Taxi Tehran pradžią.
Pirmas dalykas, į ką atkreipi dėmesį: visur gatvėse pilna nuotraukų, piešinių, vaizduojančių religinius lyderius ir kankinius, žuvusius “už tikėjimą”.
Golestano (arba Gėlių) rūmai yra vienas seniausių išlikusių statinių Tehrane. Kadžarų (Qajar) dinastijos laikų (18 a. pab.-20 a. pr.) valdovų rezidenciją, jie ir perkėlė Persijos sostinę į Tehraną 1796 m. Tiesa, pirmieji statiniai čia buvo dar Safavidų laikais, 16 amžiuj.
Pastatai turi atskirus bilietus. Nepigus muziejus čia visai…
Boteh simboliai plytelėje. Persiškas simbolis, primenantis kiparisus, plačiai paplitęs visame Irane, ir ne tik. Priklausomai nuo to, kaip vaizduojami, turi daugybę simbolinių prasmių – gyvenimas, atgimimas, ugnis, vaisingumas ir t.t.
Boteh panašus į nulinkusį medį, tarsi senoji Persija okupuota arabų, simbolizuoja stiprybę, pasipriešinimą ir kuklumą.
Dar vienas plačiai paplitęs senovės Persijos simbolis – saulė ir liūtas, simbolizuojantis valdžią
Kur nors Europoj tokie paveikslai nedarytų jokio įspūdžio… O Islamo Respublikoje tai yra progreso ženklas. Dar visai neseniai šis kambarys buvo uždarytas lankytojams…
Persiškos veidrodžių mozaikos. Sakoma, kad dekoravimas veidrodžiais atsirado 17 a., kai didikai iš Venecijos pradėjo siųstis didžiulius veidrodžius, kurie dažniausiai neatlaikydavo ilgos kelionės… Kūrybingi to meto meistrai sugalvojo, kaip panaudoti šukes pastatų dekoravimui.
Vienas iš rūmuose gyvenusių monarchų – kadžarų šachas Naser al-Din, valdęs Persiją 19 a. antroje pusėje (beveik 50 metų), garsėjęs savo pomėgiais menui, fotografijai, parašė ir išleido savo dienoraščius. Pirmasis modernių laikų Persijos monarchas apsilankęs Europoje 1873 m. Daugiausiai kritikos susilaukė už tai, kad “pardavinėjo užsieniečiams šalį”, pavyzdžiui, 1890 m. buvo perdavęs britams visas teises į tabako industriją. Galiausiai buvo nužudytas. Įdomu, kad dvariškiai dar kurį laiko slėpė šacho mirtį, eksponuojama kėdė, ant kurios jis buvo pasodintas numiręs…
Šachas Naser al-Din(nuotrauka iš interneto):
Senovinis persų oro kondicionierius – bokštas vėjo gaudyklė.
Trumpas prisėdimas rūmų kavinėje, ir traukiam toliau…
Brangakmenių muziejus įsikūręs Centriniame banke. Įeinant į muziejų viską atima, net telefonus, pinigines, praeinam pro kelis metalo detektorius.
Įspūdingi juvelyrikos dirbiniai! Ko gero nesu mačius tiek papuošalų vienoj vietoj 🙂
Darya-ye Nur – didžiausias pasaulyje rožinis deimantas, neatrodo toks įspūdingas, kaip galėtum tikėtis (nuotrauka iš interneto)
Kur kas daugiau laiko praleidžiu prie šachų karūnų ir prie 34 kg sveriančio žemės gaublio, padarytas iš 51 tūkst. brangakmenių.
Pavakary važiuojam į didįjį turgų – Bazare Bozorg. Turgus yra iš keleto koridorių, kurie savo ruožtu turi išsišakojimus, viso yra apie 10 km ilgio.
Užsukam į vieną kilimų parduotuvę. Pažindinamės su persiškais kilimais iš įvairių regionų. Akys raibsta nuo raštų, spalvų.
Katukas šildosi ant saulutės 🙂
Vakarieniaujame iraniečių namuose, pas gidės draugus. Šeimininkė rodo savo darytus nuostabius paveikslus, medžio inkrustacijos technika.
Oho, kokia vakarienė! Stalas dengiamas ant žemės, kambario vidury, susėdam visi kartu su gausia šeimyna aplinkui “stalą”. Labai skanu! Puiki pirma pažintis su persišku maistu!
Po vakarienės grįžtam į viešbutį, netoliese yra buvusi Amerikos ambasada, kur 1979 m. revoliucijos metu vyko 444 dienų įkaitų drama… Ir šiandien ambasados sienas dengia antiamerikietiški piešiniai…
Išbandau vietinį internetą, jungiuosi prie viešbučio Wi-Fi. Veikia gmail, Instagram, Telegram. O jei norisi Facebook, delfi ir kitų vakarietiškų puslapių, jau reikia apeidinėti cenzūrą, t.y. jungtis į kitas šalis per VPN. Gerai, kad prieš kelionę buvau nusipirkus mėnesinį abonementą PureVPN. Aišku, interneto greitis nėr čia toks geras, kaip mes pripratę Lietuvoj…
Antra diena Tehrane prasideda Niavarano rūmų komplekse, kuris statytas Kadžarų ir Pechlevi valdymo laikais. Pagrindiniai rūmai pastatyti 1958-1968 m., čia gyveno paskutinis šachas iki revoliucijos, kai buvo nuverstas. Džiaugiuosi, kad revoliucija buvo pakankamai “kultūringa”, išsaugojo šachų rūmus, meno kūrinius ir t.t.
Geriam arbatą Niavaran sodo kavinėje. Jau pamažu ateina jausmas, kad prasidėjo atostogos…
Važiuojam toliau…
Šiandienos pietūs. Nuotraukos kairėje – persiška sriuba, dešinėj – tradicinis persų patiekalas Halymas, verdamas visa naktį, pastoviai maišant…
Tradicinė persiška arbata su cukraus kristalais (nabat)
Po pietų važiuojam į Irano Kilimų muziejų, kur eksponuojama daugiau nei 100 persiškų kilimų, nuaustų nuo 17 a. iki dabar.
Rodos, kiekvienu galėtum grožėtis valandas… O dar gerai būtų žinoti persų mitologiją…
Viršutiniame aukšte laikina šiuolaikinių kilimų ekspozicija.
Įdomi informacija apie kilimo kūrimą, pavyzdžiui, prie šio buvo praleista virš 2500 valandų!
Kilimų kūrimas:
Netoliese yra Tehrano šiuolaikinio meno galerija, pasaulinio lygio kolekciją surinko paskutinė šachinė Farah Diba.
Rene Magritte skulptūra
Šiuo metu čia belgų menininko Wim Delvoe paroda:
Galerijoje ieškau iraniečių menininkų darbų.
Abolghassem Saidi paveikslas Medžiai
Poeto ir dailininko Sohrab Sepehri Medžių kotai
Nasser Assar paveikslas
Tuo ir baigiasi kelionė po sostinę, iškeliaujam į pietus…
Kelionių užrašai 