Keliaujam toliau į pietus link Kermano.
Vienas gražiausių trumpųjų (t.y., “higieninių”) dykumos sustojimų 🙂
O jau šitos rožės kvapas koks buvo!..
O vienas įdomiausių istorinių sustojimų šioje kelionėje – Meimandas.
Anot Lonely planet, čia gyvena apie 130 žmonių. Vienas iš seniausių Irano kaimų. Manoma, kad šiuose namuose buvo ištisai gyvenama apie 3 000 metų. Netoliese yra aptikta 10 000 m. senumo piešinių ant akmens. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės čia gyveno jau akmens amžiuje, prieš 12 000 m.
Gana izoliuota vietovė, vietinių kalboje išlikę nemažai žodžių iš Sasanidų laikų senosios kalbos.
Ko gero vienas seniausių kaimų, kokiam esu buvus!
Gyventojai yra pusiau nomadai. Žiemą gyvena čia – olose. Pavasarį su gyvūnais keliauja ten, kur gamta sužaliuoja pirmiausiai – kalnų papėdėse, gyvena šalia ganyklų. Vasarą, karščiausiu metų laiku, traukia su gyvūnais aukštyn į kalnus. Dalis gyventojų lieka kaime ištisus metus.
Kaimas įrašytas į UNESCO sąrašą.
Pirmas namas, į kurį lendam – anksčiau buvo zoroastristų šventykla, dabar muziejus. Apžiūrinėjam senovinius rakandus, bandom suprasti, kaip jie buvo naudojami
Šitas buvo naudojamas jogurto laikymui
Senovinė spyna
Šituos galima lengviau perprasti 🙂
Skrynios…
Vietinės valdžios kreipiniai į vakariečius:
Štai ir naujausias kaimo namas, 180 metų senumo – mečetė.
Pirtis taip pat gana įdomi
Pietausim šiandien pas močiutę, viename iš namų oloje!
Kol ruošia mums pietus, apžiūrinėjam šeimininkės darytus kilimus, kepures, nertas juostas, dovanų maišelius, gydomąsias žoles…
Sriuba iš sūrio ir žolelių, valgom su pritrupinta duona. Antras patiekalas – bulvių ir mėsos troškinys.
Pilnas kaimas smalsių mokinukų – apžiūrinėja mus iš visų pusių 🙂
Toks jausmas, kad išvažinėjam labai per greitai… Vienas iš tų kaimų, kur norėtųsi apsistoti bent dienai…
Kelionių užrašai 