Atostogos prasideda sausio 6-ąją. Krikščionys švenčia Tris Karalius, kurie nešė aukso, miros ir frankinsenco dovanas, o aš keliauju į ilgai svajotą frankinsenco šalį – Omaną 🙂
2,5 valandos iki Stambulo, po to dar 5 valandos skrydžio iki Maskato, šalies sostinės. Daugybė laiko paskaityti apie šalį.
2010 m. gyventojų Omane buvo panašiai kaip Lietuvoj, apie 2.8 mln, šiuo metu – virš 4 mln. Tiesa, apie 2 mln sudaro imigrantai, daugiausiai iš Indijos, Bangladešo.
Tai seniausia nepriklausoma Arabijos pusiasalio šalis, nepriklausomybę turi nuo 1747 m. kai eilinį kartą išvarė persus.
Didžioji dalis vietinių yra ibadi krypties musulmonai. Laikoma, kad ibadi yra labiau tolerantiški, atviresni, nei kitos islamo kryptys. Omanas yra viena pirmųjų šalių priėmusi islamą, 630 m.
Nafta yra pagrindinis eksportas, dabar bando plėsti turizmą.
Absoliuti monarchija, valdoma Sultono Qaboos bin Said nuo 1970 m. kai su britų pagalba, po nekruvino perversmo perėmė valdymą iš tėvo. Per tuos metus šalį pavertė iš skurdžios atsilikusios į modernią ir turtingą. Valdymas prasidėjo nugesinant Dhofaro regione prokomunistinį sukilimą. Modernizacijos periodas, prasidėjęs 1970 m., vadinamas Omano Renesansu.
Sultonas Qaboos paveldėjo šalį be tv, radio, laikraščių, tik su 2 ligoninėm, 3 mokyklom ir viso 10 km asfaltuotų kelių… Vidutinis gyvenimo ilgis buvo 47 m. Omanas šiandien yra pasikeitęs neatpažįstamai. Anot JT studijos 2010 m, Omanas yra labiausiai augusi šalis pasaulyje per paskutinius 40 m. Tačiau šaliai pavyko išlaikyti balansą tarp modernizacijos ir tradicijų išlaikymo.
Arabų pavasaris 2011 Omane prasinešė labai švelniai, nepadaręs didesnės įtakos. Šalis toliau sparčiai juda į priekį, darosi atviresnė turistams. Tiesa, moterys kaip ir daugumoj musulmoniškų šalių, augina vaikus. Tiesa, vis daugiau jų dirba. Balsavimo teisė nuo 2003, dabar socialinių reikalų, turizmo ir edukacijos ministerijoms vadovauja moterys.
Įdomu, kad omaniečiai nemoka mokesčių, naftos pakanka padengti beveik viskam, ko reikia valstybei…
Anot Rough Guide, Omano istorija yra paradoksas. Nemaža dalis istorijos yra nežinoma, ypač atokesnėse teritorijose šalies viduje, iš kitos pusės – tai kelis tūkstančius metų siekianti istorija, kurią tik dabar atranda archeologai.
Šalis nevienalytė. Vidinė šalis laikoma mažiau draugiška atvykėliams, mažiau lankoma, labiau genčių grupė nei vientisa tauta. Kita šalies dalis yra kosmopolitiška pakrantė su ilgalaikiais prekybos ir kultūros ryšiais, nuo senosios Mesopotamijos, Persijos iki Portugalijos, Britanijos.
Žmonių gyvenimo įrodymai siekiantys 8 tūkstančius metų. Pirma karta Omanas paminėtas bronzos amžiuje, 2300 m.pr.m.e. kaip Magan, Šumerų raštuose. Jau tada buvo žinoma kaip vario šaltinis.
Pirmieji rimti užkariautojai – persai achamenidai su Kyru Didžiuoju, 530 m.pr.m.e. Persai atnešė kraštui žemdibystės suklestėjimą. Kita didelė invazija buvo po tūkstančio metų – arabai. Viena iš atvykusių arabų grupių buvo iš Marib regiono, laikomo legendinės karalienės Sabos namais.
1507 m. iki Maskato atkeliavo portugalai, šalyje užsibuvo apie 140 metų. Nuo 1747 m. daugiau mažiau nepriklausoma šalis.
Omaniečiai turi daugiau nei 4 tūkst. m. senumo laivų statybos ir prekybos tradicijas. Turėjo ir kolonijų, didžiausia – Zanzibaras. Kelis šimtus omaniečiai aktyviai užsiėmė vergų prekyba, net iki pat 1970 m…
Maskate nusileidžiam apie 2 nakties. Smagus sutapimas, tuo pačiu lėktuvu atskrenda dar keletas lietuvių, vėliau savo kelionėje dar juos sutiksime 🙂
Su viza viskas gana paprastai, Travelex kioske susimokam 20 OMR (omanietiški rialai), t.y. 55 eur, ten pat dar išsikeičiam šiek tiek pinigų (santykis visai ne blogas), po to įdeda į pasą vizą ir mes jau Omane!
Šį kartą keliauju su drauge. Atrodo, kelionės “namų darbai” padaryti puikiai. Omanui ruošėmės ne vieną mėnesį, užsakyti viešbučiai, turai. Dar rudenį susidraugavom su pora omaniečių. Išėjus pro atvykimo vartus, mūsų laukia šiluma, transportas ir gėlės :)! Nuostabi kelionės pradžia!!
Ryte po pusryčių dairomės aplinkui, pora minučių nuo viešbučio – paplūdimys.
Pirmai dienai nėra daug planų. Noriu aplankyti Enfleurage frankinsenco distileriją. Dar prieš kelionę susirašiau su Trygve Harris, apytiksliai žinau kaip rasti. Imu taxi, prasukam kelis ratus, bet taip ir nepavyksta surasti… Neprisiskambinu Trygve, nes mano lietuviškas telefonas totaliai be ryšio – neina nei žinutės, nei skambučiai.
Grįžtu į viešbutį, gal pavyks nuvykti kitą dieną… Maskate dar būsime po turo po šalies šiaurinę dalį, ir po Dhofaro slėnio, prieš išskrendant namo.
Vėl link jūros. Ant kranto kavinė. O kvapai čia! Kaljano dūmų apsuptos geriam mėtų arbatą.
Po pietų sutarę susitikti su draugais omaniečiais. Važiuojam papietaut į prekybcentrį, keičiam pinigus. Gaunu omanietišką prepaid telefono numerį, nes lietuviškas vis dar neveikia, o ir interneto kainos būtų kosminės – 2 MB apie 1 EUR. Tik vėlai vakare gaunu Telia pasveikinimo žinutę, kad aš jau Omane 🙂
Grįžtam į viešbutį, sutarę susitikti su kelionių agentūros atstovu. O jis nepasirodo, susirašom, atidedam susitikimą. Atrodo, pirmą dieną Omane niekas nevyksta kaip planuota 😀
Važiuojam su draugais omaniečiais ten, kur neįtraukta į mūsų ekskursijų programą.
Dar vienas puikus paplūdimys
Kokia švara ir tvarka gatvėse! Net Europoj ne daug kur tokią surasi. Vėliau ne kartą matėm pravažiuodami žmones, renkančius šiukšles keliuose. Vairuoja visi čia taip ramiai, tikrai ne arabiškai…
Važiuojam į priemiesčius. Nuo vieno naujai statomo miesto prie kito.
Užsukam į nardytojų viešbutį, visai norėtųsi čia kada apsistoti. Muscat Hills Resort
Vakarėja…
Grįžtam į Maskatą. Uoste palydim išplaukiantį kruizinį laivą.
Vakarienei sustojam Al Qurm Complex, kur pilna kavinių. Sako, čia valgo vietiniai. Klausiam, ar yra kur tradicinio omanietiško maisto, pasirodo, čia tik international restoranėliai. Tik vėliau supratom, kad čia labiausiai įprastas ir lengviausiai surandamas maistas – indiškas 🙂 Tiesiog, daugumoje restoranų dirba indai…
Visgi mums suranda tradicinio omanietiško maisto, su tradiciniu valgymu ant kilimo.
Naktinis miestas atgijęs, pro atvirus mašinos langus mėgaujamės miesto kvapais – maistas, kaljanas dūmas, rytietiški kvepalai.
Didžiausias šiandienos atradimas – vyrų tradicinio rūbo dišdašos (kurį čia kiekvieną dieną nešioja dauguma omaniečių) viršutinėje dalyje yra kutosas vadinamas tarbuša, specialiai skirtas kvepalams! Omaniečiai nesikuklina, siūlo pauostyti ką užsipurškę 🙂 Ne gana to, omaniečiai mėgsta maišyti kvepalus, t.y., deda vieną ant kito…
Grįžtam į viešbutį, baigiasi puiki pirma diena Omane.
Antrai dienai esame užsakę miesto turą. Į viešbutį atvyksta mūsų gidas Samih ir ekskursija prasideda. Visų pirma važiuojam į Grand Mosque. Viena iš nedaugelio Omane mečečių, kur leidžia lankytis turistams.
Prie įėjimo apvynioja mane skara, taip kaip turi būti… Po to indonezietės net pamanė, kad aš vietinė, prašė kartu fotografuotis 🙂
Įspūdinga! Surinkta viskas kas geriausia iš įvairių šalių. Sienos iš Indijos smiltainio. Liustra iš Austrijos virš 1000 lempučių, iki 2010 buvo didžiausia pasauly. Vieną didžiausių kilimų pasauly kūrė 400 Irano audėjų 4 metus. Mečetė pastatyta 2001 m., gali tilpti 20 tūkst. žmonių.
Kitas sustojimas – apsilankymas Amouage gamykloje. Amouage žinomiausias Omano kvepalų brendas. Vietiniai didžiuojasi Amouage, sutikome ir tokių, kurie jais kvėpinasi. Nors dauguma naudoja pigesnius vietinius ir vakarietiškus kvepalus.
Amouage pasitinka “auksiniu” baseinu.
Pasirodo, dabar čia tik išpilstoma į buteliukus. Vietiniai ingredientai keliauja į Prancūziją, ten netgi daroma distiliacija. Į Omaną sugrįžta jau sumaišyti kvepalai. Čia išpilsto daugiausiai Rytų rinkai.
Gražiai pristatomi ingredientai, galima pauostyti 🙂
Briedragė:
Kvepalų piramidės
Perku pora rinkinių. Dosnūs jie čia, dovanomis prideda dar panašiai tiek pat mėginukų 🙂
Kitas sustojimas nosiai – žuvų turgus…
Uostas, sultono laivai
Muttrah Souk. Sakoma, kad tai vienas iš ne daugelio pasaulio turgų, kur po vienu stogu galima nusipirkti aukso, miros ir frankinsenco. Dairomės, bet kol kas nieko neperkam. Dar grįšim čia vėliau. O ir frankinsencą geriausia pirkti Dhofaro slėnyje, ten, kur jis surenkamas…
Miestas pravažiuojant
Važiuojam į senąjį Maskatą
Užsukam į muziejų Bait al Zubair – istorija, buitis, rankdarbiai.
Prie įėjimo skulptūrų ekspozija – oryksai 🙂
Maskato regione gyvena apie ketvirtį omaniečių. Pirmieji gyventojų pėdsakai rodo, kad čia buvo gyvenama 6 tūkst. m. pr. m. e. Labiausiai miestas suklestėjo 18 a. vidury. Viena iš etimologinių reikšmių, muscat, senoje persų kalboje reiškia stipriai kvepiantis… Tikrai, viešbuty, restoranuose, muziejuj, visur kur einam, smilkomas frankinsencas, bokhuras (smilkalų mišinys). O kur dar praeinantys žmonės!
Užsukam į muziejaus kavinukę išgerti omanietiškos kavos, čia ji tikrai labai gera. Barmenas smulkiai papasakoja, kaip ją teisingai padaryti – maltos kavos pupelės su kardamonu, dar galima dėti gvazdikėlių, šafrano. Pavirti kelias minutes, pabaigoje galima pridėti rožių vandens, palaukti kol nusės ir galima gerti 🙂
Po to traukiam apžiūrėti Sultono rūmų. Tik iš tolo…
Dar vienas sustojimas pakrantėje ekskursijos pabaigai.
Po pietų vėl susitinkam su draugais omaniečiais. Vėl važiuojam į paplūdimius 🙂 Ratai 4WD, tai negi neprivažiuosim iki vandens 😀
Dar vienas uostas
Vakarienei Zanzibaro tradiciniai maistai – paimam maistą išsinešimui. Piknikas paplūdimy Al Seeb miestuke.
Po to dar einam pasivaikščiot. Pats pikas, kamščiai didžiuliai nors 9 val. vakaro. Atrodo, miestas labiausiai atgimsta sutemus.
Parduotuvės…
Netyčia užeinam į kvepalų parduotuvėlę, užklausiam ar turi ūdo (agarmedžio). Sėdam čia ilgam, pardavėja deda ant angliuko, smilko visas ūdo rūšis. Rankos kvepia Kombodžos ir Indijos ūdais. Perkam medieną ir eterinį aliejų. Šalimais dar kelios tokios pat parduotuvės! Kiek laiko galima būtų čia praleisti! Tiesa, pardavėjos anglų kalba nelabai. Gerai, kad esam su vietiniais…
Po to sustojimas prie sulčių kavinės. Sustojam su mašina, atbėga pardavėja, užsakom, pagamina, atneša viską į mašiną 🙂 Pasirodo, čia yra kai kur toks servisas. Jogurto kokteilis su granato sėklom labai skanus.
Dienos pabaigai – dar viena kvapų parduotuvė, netoli viešbučio, čia jau pagaminti mišiniai, ūdo ir frankinsenco miksas visai įdomus. Puiki antra diena Maskate!
Kitą dieną išsiregistruojam iš viešbučio, prasideda kelionė į šalies provincijas.
Po kelių dienų grįžtam į Maskatą vienai nakčiai, prieš skrydį į Dhofaro slėnį. Skrydis vakare, tai ryte dar turim laiko. Imam taxi, važiuojam apžiūrėti Operhouse. Pastatytas 2011 m.
Panagrinėjam repertuarą, patys įvairiausi koncertai, operos ir baleto pastatymai iš viso pasaulio.
Grįžtam į viešbutį. Pasivaikščiojimas paplūdimy šiandien kitoks, daug garsų ir kvapų. Atrodo, kad vyksta kažkas įdomaus 🙂 Žvejyba. Sardinės! Daug veiksmo čia šiandien…
Skrendam į šalies pietus. Grįžtam po kelių dienų vėl į Maskatą.
Šiandien jau turiu tikslų Enfleurage distilerijos adresą, susisiekiu su Trygve prieš pat važiuodama. Labai smagus apsilankymas! Pasakoja apie distiliavimo procesą, kalbam apie Omaną ir Lietuvą, uostom eterinius (jie čia turi du – Black ir White, priklausomai nuo frankinsenco dervų), ragaujam frankinsenco ledus ir saldainius.
Po to važiuojam į Muttrah Souk – turgų. Čia dar prieš kelionę į Dhofarą, draugė atrado vietinio perfumerio krautuvėlę Oman Perfume Centre. Uostom grynus eterinius ir mišinius, perkam.
Vakare dar vienas piknikas su omaniečiais draugais – paplūdimy prie viešbučio. Tiesiog grilinam maistą pievoj, kaip dauguma vietinių aplinkui…
Kitą dieną – penktadienis, išeiginė Omane. Šiandien paplūdimys atrodo dar kitaip, oho kiek šurmulio čia! Visa pieva palei paplūdimy nusėta didžiuliais šeimų kilimais. Smalsiai apžiūrinėjam. Rami atmosfera, visi atsipalaidavę, džiaugiasi geru oru – šiandien šiek tiek apsiniaukę, nei karšta, nei šalta.
O mums laikas pakuotis lagaminus…
Magiška paskutinė vakarienė su gidu Samih prieš išskrendant namo. Visakas paskendę frankinsenco dūmuose. Ypatinga atmosfera, kurios nepavyks aprašyti žodžiais.
Laukia naktinis skrydis namo, grįžimas į žiemą…
Pasiilgsime Omano kvapų kultūros, be galo šiltų ir svetingų žmonių, nuostabios gamtos, šviesos ir ramybės, kurią čia patyrėme.
Kelionė namo atrodo, kaip išvarymas iš rojaus…