Važiuojam į Nizvą, Dakchilijos sostinę. Vienas seniausių Omano miestų, 6-7 amžiuje buvo šalies sostinė. Taip pat šimtus metų buvo Imamų (dvasinis islamo lyderis) buveinė. Turi konservatyvaus miesto reputaciją, laikomas Omano religiniu centru.
Atvažiavę registruojamės viešbuty. Pasirodo, tai artimiausias viešbutis prie centro – 2,5 km… Kiti kur kas toliau už miesto. Matyt ir tokiu būdu bandoma išsaugoti senojo miesto autentiškumą.
Šiandien vakare nieko nėra suplanuota. Viešbuty pilna knygų ir laiko, skaitau…. Aptinku vieną labai įdomią knygą apie tradicinį Omano maistą. Pora straispnių apie kvapus! Rašo apie iki šių dienų gyvą tradiciją, kai po maisto svečiams pasiūloma pasimėgauti kvapais. Vakarienės pabaigoje atnešamas padėklas su kvepalais, eteriniais aliejais. Galiausiai ant angliuko dedamas lubanas (frankinsenco derva) arba bokhuras.
Bokhuras (arabiškas žodis reiškiantis smilkalus) kuriamas maišant keletą aromatinių medžiagų – dervas, medieną, eterinius aliejus ir kvepalus. Tikslūs receptai laikomi paslapty, perduodami iš kartos į kartą. Šeimos moterys verda bokhurą didesnių švenčių proga.
Kiek džiaugsmo, kai knygoje surandu bokhuro receptą 🙂
Nuotrauka iš knygos:
Kitą rytą važiuojam į Nizvos turgų. Šiandien penktadienis, tai čia yra gyvūnų turgaus diena…
Gyvūnai, jaučiasi, sustresavę, mašinoje nesijaučia gerai… O dar ta visa pardavimo-pirkimo procedūra. Iki šiol dar vyksta kaip daug šimtų metų. Savinininkas vedžioja gyvūną ratu, kol gauna gerą pasiūlymą, toks tarsi aukcionas. Kvapai, aišku, atitinkami čia…
Nizva garsėja ir halva, tradiciniu Omano saldumynu. Turguje ją pirkti geriausia.
Ingredientai.
Galima paragauti. Indai labai dideli, skirti vietiniams, niekaip neišsirenkam ką pirkti..
Datulių parduotuvė. Nesu mačius vienoj vietoj tiek daug rūšių…
Kava ir datulės – kasdieninis užkandis kiekvieno omaniečio namuose kiekvieną dieną. Viešbučiuose galima gauti daug kur visa diena nemokamai.
Daržovės ir vaisiai.
Sidabro parduotuvė.
Pardavėjas.
Prieskonių parduotuvėje perku prieskonių mišinį ir pirmuosius bokhuro ingredientus – dhufran ir jawi. Dhufranu čia vadinami kriauklių operkulai, kurie čia Omane ir renkami. Jau iš seniau žinau iš šių kriauklių distiliuojamą aliejų Choya Nakh, kuris naudojamas parfumerijoje.
Jawi dar vadinamas Javos lubanu, benjamino derva, benzoinu, smirna. Aišku, kai perki turguje, tai negali žinot, ar čia tikrai ta medžiaga ir iš kurios šalies ji atvežta…
Išgeriam kavinėje avokadų sulčių. Čia kieme, prie turgaus, galima apžiūrėti amuniciją 🙂
Einam apžiūrėti Nizvos forto. Vos įėję pro vartus aptinkam gyvą muziką! Kiek džiaugsmo mums! Jau manėm, nerasim niekur Omane. Vos atvykę, klausinėjom, bet niekas negalėjo pasiūlyti vietos, kur galima būtų paklausyti gyvai tradicinės muzikos.
Nizvos fortas statytas panašiai kaip Džabrino fortas. Nizvos fortas matęs ir kulkas iš Kalnų karo (Jebel War) 6-ajame praeito šimtmečio dešimtmety… Karas įsiplieskė po naftos suradimo, tarp paskutinio Imamo (Nizva buvo Imamato sostine), palaikomo Saudo Arabijos ir iš kitos pusės – Sultono, palaikomo britų. Baigėsi 1959 m. Sultono pergale.
Kieme moterys pardavinėja aliejų
Apžiūrėję fortą vėl paklausom muzikos.
Po to sėdim prie įėjimo, uostom praeinančius žmonės… Tikrai nenuobodžiai dauguma vietinių čia kvepia…
Sulaukiam gido su mašina ir keliaujam toliau, į Al Hamra provinciją.
Kelionių užrašai 
[…] Omanas, Nizva […]