Omanas, Dofaro Vakarai

Posted: March 8, 2018 in Omanas 2018
Tags: , , , , , , , , , ,

Omano kelionė artėja į pabaigą. Šiandien sugebu prabusti prieš pakylant saulei. Laukiu viešbučio terasoje dienos…
DSC_0782_.jpg

DSC_0803_.jpg

Po pusryčių laukiam gido, apžiūrinėjam frankinsenco medžius, pasirodo, jie auga po viešbučio langais. Jų čia net du – vienas suaugęs, kitas dar visai jaunas.
IMG_4145_.jpg

IMG_4353_.jpg

Vakar dar priklausinėjau gido apie hyraksus, peliukus, kurie gamina hyraceumą. Hyraksai – gyvūnėliai išraiškingais veidukais, kartais vadinami kalnų kiškiais. Vieni seniausių žemės gyventojų, manoma, kad prieš 40 mln. jau čia jie gyveno. Iš jų išskyrų, vadinamų hyraceumu (išmatų, šlapimo sankaupos) gaminamas absoliutas, naudojamas perfumerijoje vietoj natūralaus muskuso, dar vadinamas Afrikos akmeniu.
Nuotrauka iš interneto:
hyrax.jpg

Gidas sako, yra matęs čia Dofare, būna kartais kalnuose. Gyvena olose, išlenda pagraužti medžių. Šiandien iš pat ryto važiuojam pro tas olas, stabtelim kelis kartus. Na bet nepavyksta nė vieno pamatyt mums… Jei žinočiau, kaip atrodo hyraceumas, tai bent jo prisirinkčiau… 😉

Gidas žino vieną, kažkur 200 km nuo čia į rytus, rezervate šalia pranašo Hudo kapo, kur visada yra hyraksų… Galbūt kitai kelionei. Tiesa, apie hyraksus sužinojau dar iš Trygvės (Enfleurage), ji sakė, kad čia jų yra, bet Omane negaminamas hyraceumo absoliutas.
DSC_0805_.jpg

DSC_0807_.jpg

DSC_0809_.jpg

DSC_0812_.jpg

Šiandien važiuojam į šiaurę nuo Salalos, link dykumos. Pirmas sustojimas šiandien – Ubaras!

Ruošdamasi kelionei griebiau skaityti viską, kas susiję su Omanu. Į rankas papuolė ir “The Road to Ubar”. Knyga apie smėlynų Atlantidos paieškas. Korane aprašoma istorija apie turtingus Ado žmones gyvenusius Ubare, ir jų tragišką lemtį. Nepaklausė pranašo Hudo, už puikybę buvo nubausti, prasmego smėlynuose. Nicholas Clapp detaliai aprašinėja Ubaro (Iramo) paieškas Omane pietuose. Viskas prasidėjo nuo satelitinių nuotraukų nagrinėjimo. Galiausiai 1992 m. archeologų ekspedicija Šisre atkasė tūkstančių metų senumo miesto likučius. Įdomus faktas, anot knygos, dr. Juris Zarins, pagrindinis ekspedicijos archeologas, yra gimęs Lietuvoje!

Tiesa, iki šiol dar yra abejonių, ar tai tikrai TAS Ubaras… Tačiau man, po to, kai perskaičiau knygą, šis apsilankymas čia yra ypatingas.

Atkastas miestas klestėjo kartu su frankinsencu. Po to, kai 4 a. pradžioje Konstantinas paskelbė krikščionybę oficialia religija, sumažėjo smarkiai smilkalų naudojimas ir frankinsenco kraštas pradėjo smukti. Ubaro sienos stovi aplink smegduobę. Anksčiau čia buvo vanduo, vieta, kur frankinsenco karavanai sustodavo prieš ilgą kelionę Rub Al Khali dykuma į Arabijos šiaurę. Manoma, kad apie 300-500 m. vandens neliko, susidarė smegduobė, kartu įgriuvo ir Ubaro miestas.
DSC_0818_.jpg

DSC_0819_.jpg

DSC_0822_.jpg

DSC_0825_.jpg

IMG_4200_

Šiandien mes čia su vienu iš Ado žmonių – gidas yra iš Mehra genties. Šahra ir Mehra gentys laiko save Ado palikuonimis.

Šisras, kuriame aptiktas Ubaras:

IMG_4165.jpg

 

Važiuojam dar gilyn į šiaurę, į dykumą Rub Al Khali, dar vadinama The Empty Quarter. Čia yra didžiausia pasauly dykuma. O taip pat ir didžiausias naftos telkinys po smėlynais.

Po Šisro kelias greit tuštėja, galiausiai lieka tik plokščia akmenuota dykuma.

Galiausiai nelieka ir kelio. Rodos, važiuojam į niekur… Tačiau ramu, nes gidas sako, puikiai žinau šias vietas, šimtus kartų čia buvęs.
DSC_0838_.jpg

DSC_0842.jpg

DSC_0846.jpg

DSC_0847_.jpg

DSC_0851_.jpg

Dykumoj nerealus jausmas, sustoja laikas…
IMG_4226.jpg

IMG_4231_.jpg

IMG_4253.jpg

IMG_4276_.jpg

DSC_0862 (1)_.jpg

Nesinori niekur iš čia važiuot… Raminam save planais apie ateities kelionę savaitei į čia. Gidas sako, viską galiu jums suorganizuoti 🙂

Beje, čia pasirodo, sąlygos beveik kaip Marse, jau kai grįžom, sužinojom, kad čia treniruojasi kosmonautai, ruošiasi Marsui

Dar trumpam sustojam paieškoti dykumos kristalų.
IMG_4279.jpg

Ir traukiam link frankinsenco medžių. Wadi Dawkah parką su uždara frankinsenco medžių teritorija tik pravažiuojam.

Kažkurioj vietoj nuo kelio nuvažiuojam į off-road ir ten sustojame slėnyje.
DSC_0865_.jpg

Pagaliau! Tiek svajota apie tai, planuota… Ir štai mes čia – prie verkiančių bosvelijos medžių!

Vos tik išlipus iš mašinos, gidas prieina prie vieno iš medžių, žievėje padaro įpjovą. Ir iš lėto pradeda sunktis medžio kraujas… Lašiukai pamažu didėja, tada pradeda stingti. Pirštai limpa nuo kvepiančių medžio syvų…

Apžiūrinėjam medžius iš visų pusių, džiaugiamės kiekviena akimirka čia…
IMG_4284_.jpg
DSC_0868_.jpg

DSC_0891_.jpg

IMG_4317.jpg

IMG_4313.jpg

DSC_0889_.jpg

DSC_0890_.jpg

 

DSC_0875_.jpg

IMG_4303_.jpg

IMG_4329_.jpg

IMG_4318_.jpg

Štai mūsų gidas pasakoja apie frankinsenco kelią, video rastas internete:

Apie frankinsencą skaičiau nemažai, kažkada net surašiau savo santrauką. Šiandien visi tie tekstai man įgavo naują prasmę. Aišku, tada prieš kelis metus net nesvajojau apie galimybę prisiliesti prie šių ypatingų medžių. Visais laikais frankinsenco dervų surinkimas buvo apipintas legendom. Buvo sakoma, kad medžiai auga nepasiekiamose vietovėse, juos saugo pabaisos. Kai klausiam gido, kaip pamatyti frankisenco dervų rinkimą, tai jis pasakoja apie tai, kaip vasarą per pačius karščius tektų dvi dienas keliauti kupranugariais iki atokių vietų kalnuose… Legendos ar tiesa :)?.. Šioje kelionėje to nesužinosime…

Čia radau detalų aprašymą apie tai, koks frankinsencas yra geriausias ir kodėl. Geriausia kokybe laikoma derva nuo boswellia sacra medžių, kurie auga ne per arti prie jūros, tačiau vis dar pasiekiami jūros drėgmės – Hodžari (Hojari) regiono frankinsencas.

Puikus puslapis, kuriame radau tiek daug ir taip išsamiai apie frankinsencą. Čia net galima paklausyti, kokią dainą dainuoja beduinai rinkdami dervas.
Arba pažiūrėti, kaip smilksta derva.

Vakare traukiam vėl į Salalos centrą – vėl pasivaikščiot kvapų turguj ir pavakarieniaut.
IMG_4335.jpg

IMG_4336.jpg

Kitą dieną išsiregistruojam iš viešbučio, atsisveikinam su savininku Masalan. Aš dar nuperku šiek tiek jo frankinsenco, sako, šitas tamsusis labiau tinka smilkymui dėl išraiškingesnio kvapo. Tik vėliau, sugrįžę aptikom, kad greičiausiai toks pat frankinsencas, kurį pirko dokumentinio filmo “Frankinsence Trail” herojė… Omano dalyje, pradžioje filmo, žurnalistė perka frankisencą iš Mehri genties. Dabar jau žiūrėdama atpažįstu filme ir viešbučio savininką Masalan, kuris taip pat dirba ir gidu, ir jo draugą, kurį sutikom viešbuty…
IMG_4150_.jpg

Skrydis šiandien tik vakare, tai dar turim beveik visa dieną Dofaro vakarinei daliai.

Pradedam nuo Frankinsenco muziejaus. Fotografuot leidžia tik lauke.
IMG_4366_.jpg

IMG_4367_.jpg

Čia jie irgi turi kelis bosvelijos medžius.
DSC_0893_.jpg

IMG_4355.jpg

DSC_0896.jpg

DSC_0894.jpg

IMG_4378_.jpg

Čia ir Al Baleed archeologijos centras – Zafaro likučiai. Senasis Salalos miestas Zafaras įkurtas prieš 3000 metų.

Po to važiuojam į Salalos centrą, užsukam į tą patį turgų vėl, šį kartą su gidu. Turi žmonos surašytą lapelį su bokhuro ingredientais 🙂 Veda į tą pačią parduotuvę kur ji perka paprastai…

Perku ir aš tai, ko dar trūksta, pagal tą sąrašą: agarmedžio medieną ir aliejus – muskusą, santalą, jazminą.
IMG_4389.jpg

Po to važiuojam į Salalos mečetę, viena iš nedaugelio mečečių, kur įleidžia turistus.
IMG_4416

IMG_4412.jpg

IMG_4418_

IMG_4398_.jpg

Po to traukiam į Dofaro vakarus, link gamtos.
DSC_0901_.jpg

DSC_0907_

DSC_0915_.jpg

DSC_0916_.jpg

Kalnai nerealūs čia… Gidas pasakoja apie tai, kaip vaikystėje jo šeima gyveno olose kartu su avimis. Avys miegojo olos viduje, o žmonės išorėje, taip saugojo avis nuo vilkų.
DSC_0918_.jpg

DSC_0920_.jpg

Pravažiuojam ir frankinsenco medžius
DSC_0928_.jpg

DSC_0929_

DSC_0935_.jpg

DSC_0940_.jpg

DSC_0944_

Mughsail – Fizayah kelias nerealus. Tarsi rojuj… Kalnų gėlės. Gyvūnijos kiek čia, ir visi tokie ramūs…
DSC_0953_.jpg

DSC_0955_

DSC_0952_.jpg

DSC_0956_.jpg

DSC_0986_.jpg

DSC_0991_

DSC_0989_.jpg

IMG_4479_.jpg

DSC_0994_.jpg

DSC_0964_.jpg

DSC_0969_.jpg

DSC_0974.jpg

DSC_0968.jpg

DSC_0978_.jpg

Pietaujam netoli paplūdimio esančioj vietinių kavinėj, šiandien turi tik kupranugarių mėsos ir ryžių. Gidas sako, labai sveika mėsa… Nesvarbu, kad labai labai kieta 🙂

Vėl mašinoj… Rankos aptepliotos agarmedžio aliejais, važiuojam toliau 🙂 Gidas pagal vietines tradicijas, po kiekvienų pietų traukia kvepalų buteliuką, tepa ant rankų. Agarmedis čia yra labai vertinamas, galima įsigyti eterinio aliejaus ir medienos kvepalų parduotuvėse.

Ir paplūdimy kupranugariai 🙂
DSC_0009_.jpg

Dar vienas nuostabus pakrantės sustojimas.
Mughsail blowhole, Marneef ola. Kartais čia vanduo eina fontanais į viršų pro skyles. Bet ne šiandien, nes rami jūra…
IMG_4507.jpg

DSC_0021_.jpg

DSC_0028_

DSC_0022_.jpg

DSC_0024_.jpg

DSC_0016_

Po to lieka tik grįžimas į Salalą. Atsisveikinam oro uoste su gidu Suhailu. Grįžtam į Maskatą, o po poros dienų kelionė namo…

Apibendrinant dvi savaites Omane – gavosi įdomi olfaktorinė kelionė 🙂 Frankinsencą uostėm, lietėm, ragavom įvairiausiais pavidalais. Taip pat ir prabangųjį agarmedį – medieną ir aliejus. Bokhuro receptų ir Afrikos akmens paieškos. Apsilankymas Amouage kvepalų gamykloj ir Frankinsenco distilerijoje.  Ko gero, prie ypatingos Omano kvapų kultūros prisiliečiau tik vos vos… Išvažiuodama iš Dofaro jaučiu, kad čia dar tikrai grįšiu…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s