Palieku Prancūziją. Ieškodama skrydžio namo aptikau variantą iš Carcassonne į Briuselį. Na o paskui atėjo mintis – sustoti dar porai dienų Belgijoje – užsukti į Ghent’ą ir aplankyt oflaktorinę meno parodą The Smell of War 🙂
Turiu nemažai laiko oro uoste. Skaitau apie Gentą, bandau išmokti kelias flamandų kalbos frazes. Žiūriu, turi nemažai panašumo į vokiečių ir skandinavų kalbas 🙂 Gent vardas kilęs iš keltų ganda, reiškiančio santaką. Žmonės gyvena čia nuo akmens amžiaus.
Įdomu, kad su Gentu susijusi karaliaus Arturo legenda. Apie 950 m. abatas Dunstan rado prieglobstį Ghente, kur paliko kelis su legenda susijusius rankraščius. Po 2 amžių famandų grafas Philipas perdavė mistinius rankraščius dvaro poetui Chrétien de Troyes, kuris parašė įžymųjį ‘Persevalis arba pasakojimas apie Gralį‘, įamžinęs karalių Arturą ir apskritojo stalo kunigaikščius.
XIII amžiuje Gentas buvo ketvirtas pagal dydį Europos miestas su 65 tūkstančiais gyventojų, arba antras po Paryžiaus į šiaurę nuo Alpių. Viduramžiais miestas klestėjo dėl drabužių industrijos, eksportavo nuo Baltijos iki Portugalijos, XII-XV a. 60 procentų šeimų iš to gyveno.
6 valandą atsirandu Gente. Viešbutis The Boatel ne eilinis šį kartą – gyvensiu laive!
Pralekiu per miesto centrą. Kažkoks gana intuityvus man pasirodo miesto išplanavimas.
Kaip čia mažai žmonių! Atgaiva po Prancūzijos 🙂
Muzika miesto vidury
Vakarieniauju vienoj iš centrinių aikščių ir pėdinu link savo laivo…
Lėtas rytas Laive… Superiniai pusryčiai plepant su viešbučio savininku apie keliones, karus, miestus. Klausiu, kas yra geriausio Gente, nes turiu ne daug laiko, noriu dar po pietų nuvažiuoti į Poperinge. Sako, aišku, kad Paveikslas!
Pėdinu į senamiestį. Šeštadienis, vestuvių diena, Rotušė.
Gento Katedra! Gerai, kad neleidžia fotografuot viduj, visai kitokia atmosfera… Paveikslas! Brolių Van Eyck Avinėlio aukojimas. Pažiūriu ir originalą, ir kopiją, perklausau visas istorijas audiogide…
Laikas greit pralekia, staiga susigriebiu, kad gi planavau apie pusę 12 išvažiuoti į Poperinge. Ko gero, nueit į Damport stotį jau nespėsiu, reikia bandyt pavažiuot su tramvajum į centrinę stotį. Įšoku į 1 numerį, kuris, įtariu, važiuoja link stoties… Štai ir stotis 🙂 Poperinge traukinys po 8 min! Greit prie bilietu automato. Po to jau beveik bėgu link perono, dar spėju paimt vandens iš automato. Valio! Spėju į traukinį! Dar reiks kažkaip sugalvot, kaip patekti į Lovie pilį, kuri yra 4,8 km už miesto…
Išlipu Poperinge, panagrinėju autobusų tvarkaraščius ir patraukiu link centro. Aišku, centrinėj miesto aikštėj randu turistų info centrą. Apsidžiaugiu, kad jie turi The Smell of War lankstinuką 🙂 Klausiu, kaip man iki jo nusigaut. Sako, 6-7 km. geriausia taxi 🙂 Jei nebūtų patys dienos karščiai, tai gal visai pasivaikščiau, bet…
Pasirodo, mieste yra tik viena taxi firma. Skambina vadybininkė taxi, nekelia, tada dar kartą, nekelia…
Pagaliau pavyksta prisiskambint! Tuoj atvažiuos. Atvažiuoja moteris su paprasta mašina, jokių taxi ženklų, jokių taxometrų, sako, čia jūs kvietėt taxi 🙂 ?
Pagaliau Lovie pilis! Visa laiminga išlipu iš taxi 🙂 Mėgaujuosi parkelio ramybe. Tuoj tuoj atsidarys pilis kartu su The Smell of War 🙂
Lygiai 14 val. Aš jau prie durų, paaiškėja, kad bilietus tai parduoda prie parko įėjimo… Lapatuoju gal kokį km atgal – bilieto 🙂
Pagaliau aš čia, prie Lovie pilies durų! Pasivaikščiojimo parodoje įspūdžius sudėjau atskirame įraše: https://travellogvita.wordpress.com/2015/09/21/belgija-the-smell-of-war/
Išėjus iš parodos pasėdžiu parkely, reikia sugrįžti į realybę…
Laukiu taxi, dar atvažiuodama susitariau, kad nuveš mane atgal. Vėluoja. Jau net susiruosiu eit pėsčiom nesulaukus, bet privažiuoja vėl moteris, mašina be taxi ženklų 🙂 “Taxi” vairuotoja dirba pilyje įsikūrusiame žmonių su protine negalia centre, taxi yra papildomas darbas.
Poperingėje, sugrįžus iš pilies, dar pabraidžioju po miestuką.
Užeinu į self service muziejų – karo laikų kalėjimo celę. Ateini, apžiūri, išeini 🙂 Originaliai padaryta celė – tikriausiai filmuką suka ant sienos 😉
Einu Poperingės gatvėm ir vis girdžiu, groja… Pasirodo, visas miestukas iškabinėtas garsiakalbiais, leidžia radiją. Visą dieną man tema – karas. Net per miesto radiją ėjo Status Quo In the army now 🙂
Grįžtu į Gentą… Ten dar pralekiu per senamiestį.
Alkana, žiūriu, kad mano akimis geruose restoranuose prie kanalų visos vietos lauke užsėstos arba rezervuotos. Šeštadienio vakaras, ir vietiniai nori pasidžiaugti paskutine vasaros šiluma… Jamu paprastesnį variantą, svarbu kad randu vietos lauke 🙂 Desertui užsakau Poffertjes – surandu tai, ko labiausiai nesuprantu iš viso menu. Ir kodėl dažniausiai atsipalauduoju, kai ateina paskutinė atostogų diena??..
Dar vienas dalykas pralinksmina užėjus į kavinės vidų – išgirstu dainuojant lietuviškai – Alina Orlova!
Vakaras laive, kitą rytą jau baigiasi atostogos, skrendu namo…
Kelionių užrašai 