Dokumentiniai Pora Daniel Schmidt filmų: Samadhi, 2 dalys Inner World, Outer World, 4 dalys Apie nušvitusius žmonės: Zero & One, a film about non-duality Who’s driving a Dreambus? Living Nonduality Meditaciniai Baraka Ashes and Snow
Malagą įkūrė finikiečiai prieš 3000 m. Vėliau kaip ir kituose Andalūzijos miestuose – valdė romėnai, vizigotai, arabai, krikščionys… Malaga garsi ir tuo, kad čia gimė Pablo Picasso.
Pinchitų bare greit užkandu ir einu pasivaikščiot po senamiestį. Malaga man labai jaukus, šviesus, šiltas miestas.
Labai graži, įspūdingo dydžio Katedra
Mano nedžiaugsmui, šiandien pirmadienis, dauguma muziejų nedirba, tame tarpe ir Botanikos sodas, Picasso paveikslų galerija ir t.t. Vienas iš nedaugelio atidarytų muziejų – namas, kuriame gimė P. Picasso. Įdomi Picasso keramikos paroda. Kurdamas vazas, lėkštes, kaip iš tapyboje, Picasso nemažai eksperimentavo…
Popietinė arbatėlė arabiškoje arbatinėje… Po tuaregų arbatos mano kojos įgauna antrą kvėpavimą. Praeinu romėnų teatro liekanas ir kopiu į miesto tvirtovę Alcazabą.
Po to plaukiu su miesto minia. Atsiduriu krantinėje. Kariniai laivai, atrodo, kažkoks priėmimas, pasėdžiu, pasidžiaugiu su vietiniais, aptarinejančiais ponių sukneles ir einu toliau.
Vėl plaukiu su srautu. Kur vaizdai, kvapai veda… Rodos kojos pačios neša, tarsi susilieju su miestu…
Miestas atsipalaidavęs, skambantis nuo gatvės muzikantų, pilnas besišypsančių žmonių.
Vakarienė vienoj iš centrinių aikščių.
Taip ir baigiasi šios mano atostogos… Rytoj jau namo…
Iš pat ryto – į Alhambrą, maurų rūmus, estetikos ir matematikos šedevrą. Mokslininkai teigia, kad visas kompleksas sukurtas pagal vieną taisyklę – progresinius stačiakampius.
Vaikštau, mėgaujuosi, džiaugiuosi, kad išliko iki šių dienų… Užburiantis, sunkiai žodžiais nusakomas grožis… Kiek romantikos, širdies jautrumo turėjo žmonės, sukūrę tokius rūmus…
Šiandien turiu pakankamai laiko ramiai pasivaikščioti po rūmus. Comares bokšto salė, kurioje buvo nuspręsta pasiduoti ir pasirašyta maurų kapituliacijos sutartis. Legendos sako, kad čia karalienė Isabelė pasiūlė savo papuošalus K. Kolumbo kelionės finansavimui…
Pro rūmų bokštus einu link Generalife sodų. Užeinu į Princesių bokštą. Dar vienas įdomus bokštas – Estufa, kuriame XVI a. iš prieskonių buvo gaminami kvepalai…
Po pietų einu pasivaikščioti po Granados senamiestį.
Karšta, ilgai nepavaikščiosi siestos metu… Sėdžiu arabiškoje arbatinėje, geriu Argelino mėtinę arbatą: žalia arbata, mėtos, kardamonas, daug cukraus. Arabiškai kalbantys padavėjai, rytietiška arbata, užburiantys kaljano ir kardamono kvapai… ir akimirkai persikeli 1000 metų atgal, kai čia klestėjo Al-Aandalus…
Padavėjas beveik nekalba angliškai, tačiau smulkiai pasakoja, kaip daromos arbatos.
Spalvingos arabiškos krautuvėlės, ne vienoje randu kvepalų, eterinių aliejų. Neatsilaikau, prisiperku…
XVI a. namas Casa de los Tiros. Užrašas ant sienos: “širdis vadovauja”.
Vienuolyno bažnyčia
Marianos Pineda parkelis su paminklu. Mariana Pineda yra Andalūzijos nacionalinė herojė, laikoma laisvės simboliu. Neteisingai apkaltina, mirties bausmė įvykdyta 1831 m. Po kelių metų buvo nuspręsta pasatatyti jai paminklą, pradėtos rinkti lėšos. Paminklas buvo pastatytas tik po 40 metų, o liaudyje atsirado posakis – “užtruks ilgiau, nei pastatyti Marianos paminką”…
Vakarieniauju vėl toje pačioje pagrindinėje aikštėje Plaza Bib-Rambla. Viena seniausių miesto aikščių. Jau maurų laikais buvo viena centrinių miesto vietų, iš tų laikų ir pavadinimas išlikęs. Krikščionių laikais buvo nemažai įvairiausių įvykių: 1499 m. masinis musulmoniškų knygų sudeginimas (vienas didžiausių netolerancijos aktų istorijoje), viešos mirties bausmės, karalių karūnavimai, vestuvės.
Vakarinis gatvės menininkų koncertas Katedros aikštėje…
Po pusryčių išsiregistruoju iš viešbučio El Antiguo Cenvento. Ko gero, pigiausias ir kartu jaukiausias ir gražiausias viešbutis šioje kelionėje. Andalūzinis vidinis kiemelis, ypatingai dosnūs pusryčiai, muziejų sąrašas su darbo laikais, nemokama popietinė arbata su pyragais…. Jauti kaip viskas daroma iš širdies. Savininkė (pati ir dirba recepcijoj) baisiai atsiprašinėja, kad pirmą dieną vonios kambary per langa buvo pribirėję smėlio… O dar tas nerealus frankincenso dvelksmas nuo senovinių spintų… Viešbutukas, kurį galėčiau drąsiai rekomenduoti kitiems.
Traukiniu link Granados. Skaitau apie Granados istoriją. Kai XIII a. krikščionys pradėjo užkariauti arabų valdomą Iberijos pusiasalį, sultonas sudarė sutartį su ispanu karalium, pasirašė būti ispanijos karaliaus vasalu mainais į taiką. Tokiu būdu Al Andalus klestėjo dar 250 m. Iš kitų krikščionių užkariautų regionų į Granadą persikelė dauguma intelektualų ir menininkų. Granada tapo vienu turtingiausių viduramžių miestų.
XV a. pab. Al-Andalus susiskaldė, atsirado dvi grupuotes – Abu Al Hasan kartu su mylimąja Zoraya, ir jo sūnus Boabdil su mama Aixa. Boadbil sukilo, pradėjo pilietinis karą, tuo pasimaudojo ispanai… Po ilgos miesto apsupties, Boabdil pasidavė ispanams, dar išsiderėjęs dėl 30 000 aukso monetų ir pažado, kad bus gerai elgiamasi su juo ir jo šalininkais. Tačiau jau po keliu metu popiežius išleido įsakymą pakrikštyti visus musulmonus…
XVII a., po to, kai buvo galutinai išvaryti visi likę musulmonai, miestas pradėjo smukti.
Granadoje įsikuriu viešbuty ir einu į senamiestį. Pietauja vienoj pagrindinių aikščių. Gaunu priverstinį koncertą 🙂 Kiek paskui sėdėjau šitoj aikštėj, pastoviai dirbo gatvės muzikantai, šokėjai.
Madrasa (arabų mokykla), dabar Granados universiteto dalis. Studentai dirba gidais.
Originali kavinės reklama siestos metu:
Laukiu vakaro, nes turiu iš anksto pirktą bilietą į vakarinę Alhambrą. O tuo metu užlipu į kalną senąjame arabų kvartale Albaicin, iš kur atsiveria puikūs vaizdai į Alhambrą.
Dar šiek tiek pasivaikštau (tiksliau pasakius, paklaidžioju) siauromis Albaicin gatvelėmis, leidžiuosi žemyn.
Vakare išsipildo sena mano svajonė – pamatyti maurų rūmus Alhambrą… 22 val. suleidžia visus į rūmus, iki uždarymo – 1.5 val…
Žodžių neturiu… Žinau tik, kad ryt iš pat ryto aš vėl čia būsiu…
XIV a. statyta sinagoga, viena iš 3 išlikusių visoj Ispanijoj.
San Bartolome bažnyčia, statyta Mudejar stiliumi. Mudejar vardas buvo duotas arabams, kurie liko Iberijos pusiasalyje po krikščionybės atėjimo ir neperėjo į katalikybę. Tai katalikų bažnyčia, kurią statė musulmonai žydų kvartale…
Užeinu į Casa de Sefarad – žydų gyvenimo būdo muziejus. Nemažai dėmesio skiriama Maimonides – žinomiausio Cordobos žydo (filosofas, astronomas) gyvenimui ir darbams. Pvz., Maimonido nustatyti teisingos mitybos dėsniai:
Įdomi ekspozicijos dalis, skirta to meto moterims.
Nemažai vietos skirta Ispanijos inkvizicijos istorijai…
Netoliese aikštė su Maimonido skulptūra. Gatvės muzika sustabdo mane pailsėti…
Ramybės oazė Casa Andalusi – tipinis Andalūzijos namas. Viename iš kambarių – pavaizduotas popieriaus gamybos procesas. Tikriausiai ne daug žino, kad popierius į Europą atkeliavo iš arabų, Al-Andalus laikotarpiu.
Braidžioju toliau Cordobos senamiesčio gatvelėmis. Karšta, labai norisi į kondicionuojamas patalpas…
Išsamus flamenco muziejus. Nuo to, kaip atsirado, iki šių dienų falmenco meistrų. Nemažai vietos skirta dainininkui Fosforito. Gana interaktyvus muziejus, pvz., galima pabandyti mušti flamenko ritmą.
Archeologijos muziejus. Turiu mažai laiko, nes tuoj užsidarys…
Man įdomiausi šie X a. auskariukai ir kaip juos galima pasigaminti 🙂 Juvelyrikos pamokos praėjo neveltui, dauguma technikų jau pažįstamos…
Cordoba garsėja savo juvelyriniais dirbiniais. Pilna krautuvėlių.
Pavakary traukiu link Alcazar krikščionių karalių pilies. Pilis, kurioje buvo įsikūrę Ispanijos inkvizicijos valdymo centras. Pilis, iš kurios karaliai Isabelė ir Ferdinandas vairavo likusios Al Andalus dalies užkariavimą. Jiems tai pagaliau pavyko 1492 m. Tais pačiais metais šioje pilyje K. Kolumbas gavo iš jų leidimą ir finansavimą plaukti į naujus pasaulius… XIX a. pilis buvo naudojama kaip miesto kalėjimas… Dabar gražiausia dalis – pilies sodai.
Sėdžiu sode, žiūriu į karalių ir Kolumbo skulptūras ir bandau įsivaizduot, koks kitoks galėjo būti šiandien pasaulis, jei Kolumbas nebūtų gavęs leidimo. Sakoma, kad Isabelė pradžioj nedavė sutikimo, ir jau išeidinėjant nusiminusiam Kolumbui pro duris, Ferdinandas įsikišo, ir taip prasidėjo kelionės, pakeitusios visą pasaulį…
Vakarienė, naktinė Mezquita, ir taip baigiasi antra diena Andalūzijoj…
Šiandien ryte važiuoju į Andalūziją, Cordobą, laukia dar viena kelionė į praeitį. Traukiny turiu pakankamai laiko perskaityti viską, ką turiu atsispausdinus iš interneto, telefono programėlėse Lonely Planet, Triposo.
Kaip The Guardian rašo, tai miestas pakeitęs pasaulį. Jau Romos imperijos metu Cordoba buvo vienas turtingiausių regionų. X a., kai čia valdė maurai, Cordoba buvo didžiausias ir turtingiausias miestas Europoje. Čia mokslas klestėjo tuo metu, kai visa likusi Europos dalis skendėjo tamsoje. Kai Paryžiaus vienintelėje bibliotekoje buvo vos 900 knygų, Cordoboje buvo 70 bibliotekų, kai kuriose jų net po pusę milijono knygų.
Čia yra išsamus dokumentinis filmukas, pasakojantis apie to meto Andalūziją, kokią didžiulę įtaką arabai padarė tolimesniam Europos vystymuisi, išlikusius statinius:
Apsigyvenu viešbutyje ir aišku, visų pirma, einu link Mezquita – mečetė statyta VIII – X a., vėliau pavirtusi į katalikų bažnyčią. Įspūdingo dydžio mečetė galėjo talpinti iki 40 tūkst. maldininkų. XVI a. buvo sugriauta centrinė mečetės dalis ir pastatyta gotikinė katedra. Tas gana vandališkas veiksmas išgelbėjo ir išsaugojo Mezquitą iki šių dienų…
Vėliau islamo kultūros muziejuje radau sukurtą modelį, kaip galėjo atrodyti Mezquita, jei nebūtų dalis paversta į bažnyčią. Kolonos nueinančios į begalybę, primenančios palmes oazėje…
Šiuo metu Mezquita priklauso katalikų bažnyčiai ir vadinama ne Mezquita, o Catedral. Man prisikaičiusiai informacijos iš įvairių šaltinių, čia pateikta informacija pasirodė šiek tiek tendencinga… Musulmonai jau kuris laikas nesėkmingai prašo Vatikano leidimo melstis šioje mečetėje. 2010 m. čia net buvo su tuo susijęs incidentas. Kaip būtų nuostabu, jei vieną dieną neliktų nesantaikos religijų pagrindu…
Praėjus pro romėnų arką, tiltą, atsiduriu Calahorra bokšte, Al-Andalus kultūros muziejuje. Čia akcentai sudėti ant to, kad Al-Andalus laikais (VIII-XV a.) visi (musulmonai, krikščionys, žydai) sugyveno gana draugiškai kartu, kad Mezquitoje-Katedroje per visus amžius buvo meldžiamasi tam pačiam dievui… Muziejus pasakoja apie arabų gyvenusių Al Andalus, mokslo pasiekimus, atneštas Europai naujoves, įžymius to laiko žmones. Pavyzdžiui, chirurginiai Albucasio instrumentai. Europa tokius pradėjo naudoti tik praėjus keliems šimtams metų… Dar vienas žymus to laiko mokslininkas ir filosofas Averroes, propagavęs Aristotelio mokymus.
Dar braidžioju jaukiom Cordobos senamiesčio gatvelėm.
Vakarieniauju kavinukėje, kur padavėja labai mažai kalba angliškai. Tai užsisakau visai neaišku ką, tai, kas turi gražiausius pavadinimus – Salmorejo, Flamenquin 🙂 Sėdžiu kiemelyje, pradeda šiek tiek lynoti… Girdžiu, kaip padavėja vietinių perklausia, ar nenorėtų persėsti į kavinės vidų. Prieina prie manęs, išraiškingai rodo pirštu į viršų, sako “uups” 🙂 Aš atsakau angliškai – ne, nieko tokio. Taip ir susikalbi čia su dauguma 🙂
Po vakarienės einu į Flamenco (Tablao Cardenal) šou, labai prirekomenduotą tripadvisor. Nežinau, ar čia šiandien nuotaika ne flamenkiška, ar kaip… Šou lyg ir smagus, bet gana vidutinis (adaptuotas turistams), nepagaunu aš čia to duende… Net prisimenu Liucijos Puidokaitės flamenco mokyklos koncertą Vilniuj, kur tikrai galėjai pajausti šokį iš širdies…
Trumpa ištrauka:
Dar braidžioju jaukiom naktinėm Cordobos gatvelėm.
Netoli viešbučio nosį patraukia dieviškas nakties žiedų – jazminaičių kvapas…
Atrodo, kad jau po pirmos dienos mane pakerėjo mistinė Andalūzijos magija…
Šiandien važiuoju vėl į Alicantę, susitinku su drauge. Papietaujam ir keliames i Castillo de Santa Barbara. Juokingas tunelis, vedantis į pilies liftą 🙂
Archeologinių radinių ekspozicija. Užkabina akį kvepalų ir smilkalų degintuvas su deivės Tanit veidu.
Įdomi ekspozicija – miesto istorija iš senovinių miestelėnų nuotraukų. Rašoma, kad tikrąją istoriją kuriame kiekvienas iš mūsų….
Dar viena man labai idomi ekspozicija – dekaravimo technikų, tipinių motyvų palyginimas.
Šitoje salėje linksmas animacinis filmukas pasakoja miesto istoriją.
Pilies fragmentai, koplyčios liekanos…
Ir atsiveriantys nuostabūs vaizdai į Alicantę.
Vakare susitinkam su drauges draugais, lietuve ir ispanu, gyvenančiais šalia Alicantės. Vaikštinėjam dar pakrante, vakarinis vaizdas į Alicantę nuo tilto.
Legenda apie krikščionių princesės ir maurų princo nelaimingą meilę… Ieškom mauro veido kalne 🙂
Vakariene Lizarran – basku krasto pinčitų (pinchos) baras. Pinčita – tai sumuštinis su smeigtuku. Nereikia užsisakyti iš meniu, padavėjai nešioja karštus sumuštinius, renkiesi, kas patinka, renki smeigtukus. Įdomiausia, kad dabar rašydama atradau, kad ir Vilniuj yra šio tinklo kavinė 🙂
Šiandien neturiu konkretaus tikslo, tik kelis kaimus Costa Blanca pakrantėje, kuriuos norisi aplankyti, priklausomai nuo to, kiek užteks laiko.
Pirmas sustojimas – Villa Joyosa. Miestelio pavadinimas pažodžiui išvertus reiškia – linksmas miestas. Tikrai, smagus kurortinis miestukas, labai gražus, beveik tuščias paplūdimys.
Kylu į kalną, dar noriu aplankyti Valor šokolado fabriką. Gidas pasakoja, kaip gaminamas šokoladas nuo kakavos vaisių surinkimo iki supakavimo į dėžes. Čia galima trumpai susipažinti su procesu. Praeiname ir pro gamyklos cechus. Aišku, dabar jau beveik viskas automatizuota.
Toliau važiuoju į kitą pakrantės miestuką – Altea. Išlipus iš traukinio ieškau, kaip patekti į senamiestį. Matau, panašiai klaidžiojančią moterį, jį manęs klausia kelio 🙂 Taip susipažįstu su ispane Silvia. Kopiam kartu į kalno viršų. Braidžiojam tuščiom miestuko gatvelėm. Atrodo, kaupiasi lietus…
Užeinam į vieną dailės parduotuvėlę-studiją ir smingam beveik valandai – kol praeina liūtis. Užtat yra laiko viską apžiūrėti ir paplepėti su dailininku. Rodo savo ir draugo darbus. Nekalba angliškai, tačiau jau kai ką suprantu arba Silvia karts nuo karto išverčia.
Besibiagiant lietui dailininkas nusiunčia mus papietauti į netoli esančią draugo (irgi dailininko) kavinukę. Su Silvia diskutuojam apie dailę, politiką, istoriją, karus, religiją, psichologiją, kokybės sistemas ir t.t. Stebina, kiek daug bendrų dalykų surandam. Nemažai pasakoja apie Ispanijos šiaurę, Baskų regioną, iš kurio yra kilusi. Gaunu daugybę rekomendacijų kitoms kelionėms po Ispaniją.
Dar braidžiojam po Altea. Taip ir nesupratom (nors klausėm ne vieną vietinį) kodėl gatvėse pilna paveikslų ir visi jie turi numeriukus.
Jazminaičiai neleidžia praeiti ramiai. Uostau… Atrodo, kad kvapai pakeite ir mano keliones. Dabar jau ne tik vaizdai, bet ir kvapai sustabdo, pradedu ieškot iš kur ateina 🙂
Pagrindinėj aikštėj dar užkabina kvapas, primenantis spinduliuojantį labdaną, bet taip ir nesurandu šaltinio…
Jaukus, meniškas miestukas, tačiau vakarėja, važiuojam link namų. Pasikeičiam koordinatėm, Silvia pažada, kad rašys laiškus ispanų kalba.
Nesimiega man šiandien, keliuose dar prieš saulėtekį… Vaizdas pro kambario langą:
Lekiu i Benidorm pusę, gal pavyks nuvažiuot i Guadalest. Kažkokia mistiska man Benidorm autobusų sistema… Jei spėsiu išnarpliot per valandą, tai pateksiu į Guadalest.
Traukiniu stoty apiplyšusi aut. stotelė, yra 16 nr tvarkaraštis. Laikai surašyti tik prie kelių stotelių, maršrutas eina per daugybę gatvių. Aišku tik viena, kad 16 tikrai važiuoja per Benidorm centrą. Pėsčiom lyg ir tolokai iki to neaiškaus centro… Nusprendžiu pritaikyti minios taisyklę, juk išlipus iš traukinio miesto pakrasty logiška, kad dauguma patrauks link centro. Atvažiuoja autobusas Nr. 1, visi sulipa. Aš dar dvejoju, bet ta apiplyšusi stotelė man nepatinka. Įlipu ir aš.
Po keliu min GPS pagalba atpažįstu vieną iš 16 aut. pravažiuojamų gatvių. Iššoku iš autobuso. Stotelė atodo labai panašiai. 16-ojo tvarkaraštis yra. Laukiu. Dar ateina mintis, gal dar verta lėkt į centrą. Tik bėda, kad žemėlapis nesako, kuri vieta yra tas “centras”. Nusprendžiu nesiblaškyt, palaukt kokį pusvalandį… Ir koks džiaugsmas, kai atvažiuoja tas 16-as! Aš, aišku, mosikuoju abiem rankom, kad tik pastebėtų ir sustotų… Pasirodo,16as yra pusiau turistinis autobusas, kol nuvažuojam iki Guadalest, kelis kartus eina įrašai 4 kalbom apie Guadalest ir kitus pakelės kaimus… Guadaleste turiu 2 valandas. Tai vienintelis autobusas per dieną, reikia spėti…
Ridenuosi paskui minią į kalno viršų… Vaizdai kalno viršuje nerealūs!
Kaip sako šis užrašas: keliautojau, sustok!
Dar užsuku į Casa Orduna, XVII a. statytus aristokratų šeimynos namus, etnologijos muziejų. Leidžiuosi žemyn pro turistines parduotuvėles.
Belaukdama autobuso atrandu levandinius šalavijus (arba laukines levandas?)… Uostau, uostau… prisidedu į kišenes.
Benidorm’e pietauju triukšmingoje paplūdimio kavinėje. Žiūriu į pilną žmonių paplūdimį ir mąstau, kokie žmonės renkasi tokias atostogas?.. Ar viskas priklauso tik nuo mūsų lūkesčių? Fantazijos? Ir jei nėr didelio išrankumo, tai gal tuomet daug lengviau?..
Nusibosta man greit Benidormo triukšmas, patraukiu atgal į savo ramų paplūdimį.
Ilgokai laukiu autobuso į traukinių stotį, pastudijuoju autobusų naudojimosi taisykles 🙂 Kažkur skaičiau, kad po Franko diktatūros Ispanijoje vis dar pilna taisyklių. Nors dauguma jų nesilaiko. Pvz., visuose traukiniuose keistas užrašas, ir aišku, mačiau pilna tokių, kurie susikrauna kojas ant sėdynių.
Benidormo stoty pagaliau dešifruoju autobusu tvarkaraščius. Pasirodo, reikejo aptikti toki viena skaičiuką – autobusų stotelės numerį 🙂 Galėjau niekur į miesto centrą nevažiuot, 16-as turėjo pravažiuot ir pro stotį… Kaip dažnai būna, tiesa slėpėsi čia pat, tik reikėjo neskubėt ir atidžiau paanalizuot 🙂
Grįžtu į savo kaimą, mirkstu jūroj…
Po to vakarienė viešbučio kavinėj. Iškart prisistato vakarykštis katulis. Šiandien mums žuvies diena. Katukas gana baikštus, matyt kas yra nuskriaudęs… Vel gauna nemažą dalį vakarienės.
Įdomiai čia ispanų vaikučiai kviečia katinukus – megdžioja katinus, miaukia visai kaip kačiukai 🙂
Šiandien vakare pagaliau atsirado tas atostoginis jausmas, kai pradedi sau leisti neskubėti…
Sekmadienio rytas Cartagenoje. Iš pat ryto lekiu į senamiestį. Vaikštinėju visai tuščiom gatvėm.
Išlikę nemažai XX a. pradžios art nuveau pastatų. Prie šito namo man spoksant, praeinanti pro šalį vietinė senutė, tikra savo miesto patriotė aiškina (aišku, ispanų kalba), kad tai yra labai labai senas pastatas – Grand Hotel:
Jau darosi karšta, patraukiu į muziejus. Visų pirma – romėnų teatras, pastatytas 1 a. pr.m.e., imperatoriaus Augusto valdymo laikais.
Romėnai Cartageną užkariavo per antrajį punų karą. Savo kolonijose romėnai dažnai statydavo teatrus, kurie buvo naudojami teatro vaidinimams, susirinkimams ir ypač Romos imperijos šlovinimui skirtiems renginiams. Džiaugiuosi, kad neseniai žiūrėjau serialą Rome, ir jau turiu šiokį tokį įsivaizdavimą apie Romos imperiją ir imperatorių Augustą.
Žlugus Romos imperijai, teatras buvo palaidotas po pastatais (palaipsniui užstatytas). Tik 1990 m. buvo identifikuota, kad po namais slepiasi romėnų teatras. Dar 1991m. vaizdas buvo toks. 2003 m. jau pilnai atkastos teatro liekanos.
Taip karšta šiandien, kad vėl norisi ieškot kondicionuojamų patalpų. Casa de la Fortuna kas išvertus reiškia Sėkmės namai. Tai turtingų romėnų namo liekanos (1 a.). Išlikę ištisos namo sienos. Namas turi tokį pavadinimą, nes prie vieno kambario grindyse yra užrašas – Fortuna propitia, kas yra sėkmės palinkėjimas. Kitame kambary išlikę dekoracijos, ypatingai graži Laimės paukšė:
Kažkoks geras jausmas vaikštant po šio seno namo liekanas. Nedaug kur griuvesiai sukelia tokį ramybės jausmą. Norisi tikėti, kad čia gyveno laimingi žmonės.
Toliau netoliese esantis civilinio karo bunkeriu muziejus. Civilinis karas Ispanijoje buvo 1936-1939 m., tarp respublikonų ir nacionalistų, vadovaujamų generolo F. Franko. Nacionalistai pasitelkę Hitlerio pagalbą, laimėjo karą ir iki 1975 m. Ispaniją valdė Franko diktatūra.
Iliustratyvus filmukas iš dokumentinių įrašų ir nuotraukų. Koks trapus tas gyvenimas. Šiandien žmonės mėgaujasi ramiu gyvenimu , o rytoj jau bombarduojami jų namai… Skaitant istorija, susidaro toks jausmas. kad dauguma žmonijos kartų išgyveno karus. Labai tikiuosi, kad man neteks patirti karo ir panašių baisumų…
Virtualiai vartau senovines knygas iš karaliaus Alfonso X bibliotekos 🙂
Papietauju, iki traukinio dar 1,5 val, nusprendžiu, kad spėsiu pažiūrėti punų sienos liekanas. Siena, kaip namai, kuriuose gyveno miestą saugantys kariai.
Daug kur muziejuose galima pažiūrėti filmukus, daugiausiai animacinius. Čia pilnametražinis animacinis filmas apie gyvenimą Cartaginoje prieš 2000 metų, pirmos kelios minutes iliustruoja punų karą:
Šalia punų sienos buvo rasta XVI a. vienuolyno kripta su palaidotais vienuoliais. Sukrečiantis vaizdas. Nereiks nė šimto metu, ir mūsų kūnai pavirs į panašias kaulų krūveles…
Išvažiuoju į Alicantę, veliau tramvajum į kaimą prie jūros, kur apsistoju trim dienoms.
Vakariene viešbučio kavinėje. Greit prisistato mažas labai alkanas katinukas. Išprašo nemažą dalį jautienos uodegos troškinio (Rabo de toro).
Po vakarienės dar vaikštau krantine, mėgaujuosi ošiančia jūra pro savo kambario langą…
Nusimaudom, papusryčiaujam, susipakuojam daiktus. Į kambarį užeina Mila pasakyti, kad jau laikas išsikraustyt 😉
Patraukiam į MARQ, Alicante archeologijos muziejų. Muziejus giriasi, kad yra gavęs ne vieną apdovanojimą už inovatyvumą, interaktyvumą, ir t.t. Tikrai, įdomus, gražiai padarytas muziejus. Tik gerai būtų daugiau informacijos anglų kalba…
Geriau su anglų kalba – laikinoje ekspozicijoje iš Hallstatt (Austrija). Pasirodo, druskos persotintuose kalnuose viskas labai gerai išsilaikė net 7000 metų.
Įdomu, kad mokslininkai dar iki šiol nesupranta kai kurių daiktų paskirties, kaip jie buvo naudojami. Eksperimentinė archeologija nagrinėja įvairias hipotezes ir nesuranda atsakymų.
Eidama pro eksponatus mąstau, kad kiekvienas iš tų daiktų kažkada priklausė konkretiems žmonėms… Toks jausmas, kad lyg įsibrauni į tų žmonių privačią erdvę.
Ko gero labiausiai kontraversiškas eksponatas – žmogaus ekskrementai. Pagal juos mokslininkai gali nemažai pasakyti apie tų žmonių mitybą… Štai ir vieno iš patiekalų receptas.
Įdomi pasirodo ekspozicija apie naudotas spalvas. Manoma, kad Austrijos kalnakasiai tuo metu (prieš 7000 m.) rengėsi gana spalvotai. Aprašoma kaip jie natūraliom priemonėm išgaudavo tokias tekstilės spalvas.
MARQ galėčiau sėdėt ilgai, tačiau ateina siesta, išvaro mus iš muziejaus.
Papietaujam ir patraukiam į traukinių stotį. Čia kelioms dienoms išsiskiria mano ir draugės keliai. Ji išvažiuoja savo reikalais į šalies gilumą, o aš važiuoju link Cartagenos. Traukinys į Cartagena vėluoja beveik valandą. Traukiny vėl pasigailiu, kad per mažai moku ispanų kalbą. Suprantu tik, kad šalia manęs sėdinti mergina pradeda panikuoti, nes traukinys važiuoja ne į tą miestą, kurio jai reikia (Murcia arba Cartagena). Atrodo, kad Alicantėje kelis vagonus nukabino ir jie nuvažiavo kita kryptimi. Beveik užsikrečiu jos nerimu ir suabejoju, ar traukinys vis dar važiuoja į Cartageną. Tačiau daug nepergyvenu, pavartau Lonely planet, atrodo, kad Murcia man irgi tiktų 🙂 Nusprendžiu, kad kur nuveš traukinys, ten ir lipsiu…
Visgi pagal aplinkinių kalbas (visas vagonas stengiasi padėti merginai patarimais) ir telefono GPS suprantu, kad vakarą praleisiu, kaip ir planuota, “Naujame Naujajame Mieste”, ką reiškia romėnų duotas šio miesto pavadinimas – Cartagena Nova.
Išlipus iš traukinio, lekiu į viešbutį, nes jau temsta. Šį kartą – Los Hobaneros, 3 žv. viešbutis netoli stoties – “atsigavimui po Versalio”. Tvarkingas viešbutis su visais priedais. Pagirtinas istorijos propagavimas koridoriuose, tačiau man viešbutis pasirodo šaltas ir nejaukus. Greit pasiilgstu tos chaotiškos šilumos ir žaismingumo iš prieš tai buvusio bežvaigždžio pensiono…
Lekiu ieškot valgyt į senamiestį. Kažkaip sugebu dar pasiklyst ir ne iškart randu centrą su restoranais.
Po vakarienes dar šiek tiek pasišlaistau ir patraukiu link viešbučio. Ir visai netiktėtai aptinku naktinį romėnų teatrą 🙂
Kelionių užrašai 