Archive for the ‘Omanas 2018’ Category

Omano kelionė artėja į pabaigą. Šiandien sugebu prabusti prieš pakylant saulei. Laukiu viešbučio terasoje dienos…
DSC_0782_.jpg

DSC_0803_.jpg

Po pusryčių laukiam gido, apžiūrinėjam frankinsenco medžius, pasirodo, jie auga po viešbučio langais. Jų čia net du – vienas suaugęs, kitas dar visai jaunas.
IMG_4145_.jpg

IMG_4353_.jpg

Vakar dar priklausinėjau gido apie hyraksus, peliukus, kurie gamina hyraceumą. Hyraksai – gyvūnėliai išraiškingais veidukais, kartais vadinami kalnų kiškiais. Vieni seniausių žemės gyventojų, manoma, kad prieš 40 mln. jau čia jie gyveno. Iš jų išskyrų, vadinamų hyraceumu (išmatų, šlapimo sankaupos) gaminamas absoliutas, naudojamas perfumerijoje vietoj natūralaus muskuso, dar vadinamas Afrikos akmeniu.
Nuotrauka iš interneto:
hyrax.jpg

Gidas sako, yra matęs čia Dofare, būna kartais kalnuose. Gyvena olose, išlenda pagraužti medžių. Šiandien iš pat ryto važiuojam pro tas olas, stabtelim kelis kartus. Na bet nepavyksta nė vieno pamatyt mums… Jei žinočiau, kaip atrodo hyraceumas, tai bent jo prisirinkčiau… 😉

Gidas žino vieną, kažkur 200 km nuo čia į rytus, rezervate šalia pranašo Hudo kapo, kur visada yra hyraksų… Galbūt kitai kelionei. Tiesa, apie hyraksus sužinojau dar iš Trygvės (Enfleurage), ji sakė, kad čia jų yra, bet Omane negaminamas hyraceumo absoliutas.
DSC_0805_.jpg

DSC_0807_.jpg

DSC_0809_.jpg

DSC_0812_.jpg

Šiandien važiuojam į šiaurę nuo Salalos, link dykumos. Pirmas sustojimas šiandien – Ubaras!

Ruošdamasi kelionei griebiau skaityti viską, kas susiję su Omanu. Į rankas papuolė ir “The Road to Ubar”. Knyga apie smėlynų Atlantidos paieškas. Korane aprašoma istorija apie turtingus Ado žmones gyvenusius Ubare, ir jų tragišką lemtį. Nepaklausė pranašo Hudo, už puikybę buvo nubausti, prasmego smėlynuose. Nicholas Clapp detaliai aprašinėja Ubaro (Iramo) paieškas Omane pietuose. Viskas prasidėjo nuo satelitinių nuotraukų nagrinėjimo. Galiausiai 1992 m. archeologų ekspedicija Šisre atkasė tūkstančių metų senumo miesto likučius. Įdomus faktas, anot knygos, dr. Juris Zarins, pagrindinis ekspedicijos archeologas, yra gimęs Lietuvoje!

Tiesa, iki šiol dar yra abejonių, ar tai tikrai TAS Ubaras… Tačiau man, po to, kai perskaičiau knygą, šis apsilankymas čia yra ypatingas.

Atkastas miestas klestėjo kartu su frankinsencu. Po to, kai 4 a. pradžioje Konstantinas paskelbė krikščionybę oficialia religija, sumažėjo smarkiai smilkalų naudojimas ir frankinsenco kraštas pradėjo smukti. Ubaro sienos stovi aplink smegduobę. Anksčiau čia buvo vanduo, vieta, kur frankinsenco karavanai sustodavo prieš ilgą kelionę Rub Al Khali dykuma į Arabijos šiaurę. Manoma, kad apie 300-500 m. vandens neliko, susidarė smegduobė, kartu įgriuvo ir Ubaro miestas.
DSC_0818_.jpg

DSC_0819_.jpg

DSC_0822_.jpg

DSC_0825_.jpg

IMG_4200_

Šiandien mes čia su vienu iš Ado žmonių – gidas yra iš Mehra genties. Šahra ir Mehra gentys laiko save Ado palikuonimis.

Šisras, kuriame aptiktas Ubaras:

IMG_4165.jpg

 

Važiuojam dar gilyn į šiaurę, į dykumą Rub Al Khali, dar vadinama The Empty Quarter. Čia yra didžiausia pasauly dykuma. O taip pat ir didžiausias naftos telkinys po smėlynais.

Po Šisro kelias greit tuštėja, galiausiai lieka tik plokščia akmenuota dykuma.

Galiausiai nelieka ir kelio. Rodos, važiuojam į niekur… Tačiau ramu, nes gidas sako, puikiai žinau šias vietas, šimtus kartų čia buvęs.
DSC_0838_.jpg

DSC_0842.jpg

DSC_0846.jpg

DSC_0847_.jpg

DSC_0851_.jpg

Dykumoj nerealus jausmas, sustoja laikas…
IMG_4226.jpg

IMG_4231_.jpg

IMG_4253.jpg

IMG_4276_.jpg

DSC_0862 (1)_.jpg

Nesinori niekur iš čia važiuot… Raminam save planais apie ateities kelionę savaitei į čia. Gidas sako, viską galiu jums suorganizuoti 🙂

Beje, čia pasirodo, sąlygos beveik kaip Marse, jau kai grįžom, sužinojom, kad čia treniruojasi kosmonautai, ruošiasi Marsui

Dar trumpam sustojam paieškoti dykumos kristalų.
IMG_4279.jpg

Ir traukiam link frankinsenco medžių. Wadi Dawkah parką su uždara frankinsenco medžių teritorija tik pravažiuojam.

Kažkurioj vietoj nuo kelio nuvažiuojam į off-road ir ten sustojame slėnyje.
DSC_0865_.jpg

Pagaliau! Tiek svajota apie tai, planuota… Ir štai mes čia – prie verkiančių bosvelijos medžių!

Vos tik išlipus iš mašinos, gidas prieina prie vieno iš medžių, žievėje padaro įpjovą. Ir iš lėto pradeda sunktis medžio kraujas… Lašiukai pamažu didėja, tada pradeda stingti. Pirštai limpa nuo kvepiančių medžio syvų…

Apžiūrinėjam medžius iš visų pusių, džiaugiamės kiekviena akimirka čia…
IMG_4284_.jpg
DSC_0868_.jpg

DSC_0891_.jpg

IMG_4317.jpg

IMG_4313.jpg

DSC_0889_.jpg

DSC_0890_.jpg

 

DSC_0875_.jpg

IMG_4303_.jpg

IMG_4329_.jpg

IMG_4318_.jpg

Štai mūsų gidas pasakoja apie frankinsenco kelią, video rastas internete:

Apie frankinsencą skaičiau nemažai, kažkada net surašiau savo santrauką. Šiandien visi tie tekstai man įgavo naują prasmę. Aišku, tada prieš kelis metus net nesvajojau apie galimybę prisiliesti prie šių ypatingų medžių. Visais laikais frankinsenco dervų surinkimas buvo apipintas legendom. Buvo sakoma, kad medžiai auga nepasiekiamose vietovėse, juos saugo pabaisos. Kai klausiam gido, kaip pamatyti frankisenco dervų rinkimą, tai jis pasakoja apie tai, kaip vasarą per pačius karščius tektų dvi dienas keliauti kupranugariais iki atokių vietų kalnuose… Legendos ar tiesa :)?.. Šioje kelionėje to nesužinosime…

Čia radau detalų aprašymą apie tai, koks frankinsencas yra geriausias ir kodėl. Geriausia kokybe laikoma derva nuo boswellia sacra medžių, kurie auga ne per arti prie jūros, tačiau vis dar pasiekiami jūros drėgmės – Hodžari (Hojari) regiono frankinsencas.

Puikus puslapis, kuriame radau tiek daug ir taip išsamiai apie frankinsencą. Čia net galima paklausyti, kokią dainą dainuoja beduinai rinkdami dervas.
Arba pažiūrėti, kaip smilksta derva.

Vakare traukiam vėl į Salalos centrą – vėl pasivaikščiot kvapų turguj ir pavakarieniaut.
IMG_4335.jpg

IMG_4336.jpg

Kitą dieną išsiregistruojam iš viešbučio, atsisveikinam su savininku Masalan. Aš dar nuperku šiek tiek jo frankinsenco, sako, šitas tamsusis labiau tinka smilkymui dėl išraiškingesnio kvapo. Tik vėliau, sugrįžę aptikom, kad greičiausiai toks pat frankinsencas, kurį pirko dokumentinio filmo “Frankinsence Trail” herojė… Omano dalyje, pradžioje filmo, žurnalistė perka frankisencą iš Mehri genties. Dabar jau žiūrėdama atpažįstu filme ir viešbučio savininką Masalan, kuris taip pat dirba ir gidu, ir jo draugą, kurį sutikom viešbuty…
IMG_4150_.jpg

Skrydis šiandien tik vakare, tai dar turim beveik visa dieną Dofaro vakarinei daliai.

Pradedam nuo Frankinsenco muziejaus. Fotografuot leidžia tik lauke.
IMG_4366_.jpg

IMG_4367_.jpg

Čia jie irgi turi kelis bosvelijos medžius.
DSC_0893_.jpg

IMG_4355.jpg

DSC_0896.jpg

DSC_0894.jpg

IMG_4378_.jpg

Čia ir Al Baleed archeologijos centras – Zafaro likučiai. Senasis Salalos miestas Zafaras įkurtas prieš 3000 metų.

Po to važiuojam į Salalos centrą, užsukam į tą patį turgų vėl, šį kartą su gidu. Turi žmonos surašytą lapelį su bokhuro ingredientais 🙂 Veda į tą pačią parduotuvę kur ji perka paprastai…

Perku ir aš tai, ko dar trūksta, pagal tą sąrašą: agarmedžio medieną ir aliejus – muskusą, santalą, jazminą.
IMG_4389.jpg

Po to važiuojam į Salalos mečetę, viena iš nedaugelio mečečių, kur įleidžia turistus.
IMG_4416

IMG_4412.jpg

IMG_4418_

IMG_4398_.jpg

Po to traukiam į Dofaro vakarus, link gamtos.
DSC_0901_.jpg

DSC_0907_

DSC_0915_.jpg

DSC_0916_.jpg

Kalnai nerealūs čia… Gidas pasakoja apie tai, kaip vaikystėje jo šeima gyveno olose kartu su avimis. Avys miegojo olos viduje, o žmonės išorėje, taip saugojo avis nuo vilkų.
DSC_0918_.jpg

DSC_0920_.jpg

Pravažiuojam ir frankinsenco medžius
DSC_0928_.jpg

DSC_0929_

DSC_0935_.jpg

DSC_0940_.jpg

DSC_0944_

Mughsail – Fizayah kelias nerealus. Tarsi rojuj… Kalnų gėlės. Gyvūnijos kiek čia, ir visi tokie ramūs…
DSC_0953_.jpg

DSC_0955_

DSC_0952_.jpg

DSC_0956_.jpg

DSC_0986_.jpg

DSC_0991_

DSC_0989_.jpg

IMG_4479_.jpg

DSC_0994_.jpg

DSC_0964_.jpg

DSC_0969_.jpg

DSC_0974.jpg

DSC_0968.jpg

DSC_0978_.jpg

Pietaujam netoli paplūdimio esančioj vietinių kavinėj, šiandien turi tik kupranugarių mėsos ir ryžių. Gidas sako, labai sveika mėsa… Nesvarbu, kad labai labai kieta 🙂

Vėl mašinoj… Rankos aptepliotos agarmedžio aliejais, važiuojam toliau 🙂 Gidas pagal vietines tradicijas, po kiekvienų pietų traukia kvepalų buteliuką, tepa ant rankų. Agarmedis čia yra labai vertinamas, galima įsigyti eterinio aliejaus ir medienos kvepalų parduotuvėse.

Ir paplūdimy kupranugariai 🙂
DSC_0009_.jpg

Dar vienas nuostabus pakrantės sustojimas.
Mughsail blowhole, Marneef ola. Kartais čia vanduo eina fontanais į viršų pro skyles. Bet ne šiandien, nes rami jūra…
IMG_4507.jpg

DSC_0021_.jpg

DSC_0028_

DSC_0022_.jpg

DSC_0024_.jpg

DSC_0016_

Po to lieka tik grįžimas į Salalą. Atsisveikinam oro uoste su gidu Suhailu. Grįžtam į Maskatą, o po poros dienų kelionė namo…

Apibendrinant dvi savaites Omane – gavosi įdomi olfaktorinė kelionė 🙂 Frankinsencą uostėm, lietėm, ragavom įvairiausiais pavidalais. Taip pat ir prabangųjį agarmedį – medieną ir aliejus. Bokhuro receptų ir Afrikos akmens paieškos. Apsilankymas Amouage kvepalų gamykloj ir Frankinsenco distilerijoje.  Ko gero, prie ypatingos Omano kvapų kultūros prisiliečiau tik vos vos… Išvažiuodama iš Dofaro jaučiu, kad čia dar tikrai grįšiu…

Apžiūrėję šalies centrinę dalį, traukiam į pietus, į Dofaro regioną. Skrendam į Salalą. Vaizdai iš viršaus…
IMG_3917_.jpg

Namai tokiais dideliais atstumais. Žemės turi jie į valias… Nesimato visai medžių, neįprastas akiai vaizdas…
IMG_3919

Sakoma, kad Dofaro gyventojai turi daugiau bendro su kaimyniniu Jemenu, nei su šiaurine sultonato dalimi. Istorija taip pat yra atskira nuo likusios šalies dalies. Regiono klestėjimas labiausiai susijęs su smilkalais. Jau nuo neolitinių laikų buvo prekiaujama frankinsencu, vėliau tai tapo Smilkalų Kelio (Incense Route) dalimi. Frankinsencas buvo plukdomas jūra iš Dofaro uostų iki Egipto, Afrikos, Europos, Indijos. Žeme karavanai ėjo per Empty Quarter dykumą, iki pat Arabijos šiaurės. Apie 300 m. e. m. frankinsenco prekyba pradėjo mažėti. Tačiau Mirbato ir Zafaro (senoji Salala) uostai ir toliau buvo aktyvūs – šalia frankinsenco eksportavo prieskonius ir arklius. Čia užsuko ir didieji keliautojai Marco Polo, Ibn Battuta.

Tik 1877 m. regionas pateko po Omano sparnu, tiesa, dar ilgą laiką buvo genčių pasipriešinimas. 20 a. sultonas Said bin Taimuras perkėlė dvarą iš Maskato į Salalą, galiausiai po jo nuvertimo, jo sūnus sultonas Qaboos vėl dvarą perkėlė į Maskatą, pakeitė sultonato pavadinimą iš “Maskato ir Omano sultonatas” į “Omano sultonatas”. Numalšinus 1976 m. prokomunistinį Dofaro sukilimą, prasidėjo Omano renesansas, atnešęs smarkų augimą regionui, kaip ir likusioj šalies daly.

Oro uoste vėl mus pasitinka užsakytas transportas. Pravažiuojam vaisių kioskus. Jie čia augina kokosus, bananus, papajas, cukranendres.
IMG_3921_.jpg

Daharizo paplūdimy viešbutis, ant jūros kranto, tiksliau, tiesiai ant smėlio.
IMG_3926_.jpg

Registruojamės ir iškart traukiam kur įdomiausia – ieškoti frankinsenco, į turgų – Al Husn Souk.

Pirmas vaizdas mus čia pasitikęs – frankinsenco parduotuvės. Labai daug jų, ir visos beveik vienodos… Tai į kurią tada eiti 🙂 ?
IMG_3928_.jpg

IMG_3932_.jpg

IMG_3933_.jpg

IMG_3930.jpg

Aišku, nėra čia jokių užrašų – iš kokios šalies, regiono yra frankinsenco dervos. Dar blogiau – nelabai susišnekam su pardavėjais, dauguma sunkiai kalba angliškai…

Mes čia vienintelės turistės, tai puola iš visų kampų… Kai kurie net bando užtepti ant rankos aliejus… Nesitikėjom, kad čia taip aršiai bus…

Daugiau pabraidžioję, ramesnėse turgaus gatvelėse, randam kitokių parduotuvėlių, kur jau galima užklausti apie bokhuro (smilkalų mišinys) ingredientus. Vienoje perku geltoną aliejų, nežinau, kas tai per daiktas, bet pardavėjas tvirtina, tikrai naudojamas bokhure. Jau grįžus namo bandau suprasti, kas tai per daiktas. Arabiškas užrašas išvertus pažodžiui reiškia kvepalų šaldiklis 🙂 Svarstau, galbūt tai fiksatorius… Įdomu bus pabandyti kuriant bokhurą.
sa

Yra dar didesnių parduotuvių tokių, kaip Makka, kur matom, kad turi šviesesnio frankinsenco, geresnės kokybės. Čia dar surandu ir jawi, leidžia net uždėti ant angliuko, pauostyti smilkstantį…

Nusikamavę nuo per didelio frankinsenco dervų pasirinkimo, einam ieškot valgyt 🙂 Prie pat turgaus yra didelė kavinė Lialy Hadrmout, pilna vietinių. Galima pažiūrėt į puodų vidų prieš užsakant. Maistas čia netikėtai labai skanus, ypač šviežia duona. Po to geriam pienišką chai arbata…

Imam taksi iki viešbučio. Beje, Salale išvis nėra viešojo transporto, tik taksi. Viešbučio savininkas sakė, kad bus apie 2-3 rialus, o nuo mūsų nuplėšia 5 🙂 Na kitą kartą susitarsim iš anksto, įsėsdamos…

Kitą dieną ryte į viešbutį atvyksta Salalos gidas Suhailas. Klausia, ko norim iš savo kelionės 🙂 Pasakojam ir rodom agentūros sudarytą programą. Gidas sako, viską pakeisim, jūs gausit geriausią įmanomą variantą 🙂 Daug neklausinėjam, važiuojam, kur veža…
DSC_0608

Šiandien traukiam į rytus nuo Salalos. Pakeliui kankinam gidą su šimtu klausimų apie gyvenimą Dofaro slėnyje.

Pravažiuojam namus – didelius ir mažus. Gidas sako, kad kiekvienas suaugęs vyras čia gali stotis į eilę sklypui, 600 kv. m., t.y., 6 arai. 1 rialas už 1 metrą, t.y., apie 1200 Eur. Aišku, kai kuriems tenka palaukti kol įveda infrastruktūrą. Gerai jiems čia, kai turi tiek žemės… Namus jie čia stato didžiulius, apie 700 kv. m. namo pastatymas kainuoja apie 100k rialų.

Pirmas sustojimas – pakrantės miestuke Taka (Taqah). Užsikabarojam ant kalno, pilies bokštas.
IMG_3941

IMG_3944_.jpg

DSC_0610_.jpg

DSC_0609_
Po to link forto, pastatytas 19 a. fortas priklausė sultono Qaboos mamos seneliui šeichui Ali bin Taman Al Ma’shani. Vėliau buvo perimtas sultonato, iki 1970 m. buvo vietinės valdžios (Wali) rezidencija. Renovuotas ir atidarytas kaip muziejus 1994 m.

Galima bandyt įsivaizduot kaip čia gyveno žmonės.
IMG_3948_

IMG_3949_.jpg
DSC_0614_

DSC_0623_.jpg

Juokinga, kad čia ant sienų prikabinėta tokių pat paveikslų.
DSC_0617_

IMG_3957

IMG_3955_

DSC_0630_.jpg

DSC_0627_

Čia jau sutinkam daugybę turistų, pasirodo, iš Varšuvos yra čarteris į Salalą.
IMG_3956_.jpg

Tai štai iš kur yra tos spalvos, formos ant tradicinių Omano smilkalinių!
IMG_3964_.jpg

Sustojam pasigrožėti pakrante, vaizdu į Taką. Nuostabu!
DSC_0634_.jpg

DSC_0635_

DSC_0638_.jpg

Važiuojam toliau, o gidas pasakoja, apie savo gentį – Mehri. Viena didžiausių Arabijos genčių. Turi ir savo kalbą. Iki 1970 turėjo net savo pasus. Čia štai radau gana išsamų Dofaro gyventojų aprašymą.

Keliai Dofare
IMG_4015.jpg

Wadi Darbat – panašu, kad patekom į gyvūnijos teritoriją 🙂
DSC_0642_.jpg
Jie sau neskubėdami eina per kelią, mašinos kantriai laukia.
IMG_3994.jpg

DSC_0654_.jpg

DSC_0655_.jpg

DSC_0660_.jpg

IMG_3989_.jpg

DSC_0673_

DSC_0676_

DSC_0670.jpg

DSC_0672_.jpg

Anot gido, vasarą, vadis pavirsta į žaliuojantį rojų per khareef (masoniniai lietūs) sezoną – vasaros antroje pusėje. Pora mėnesių čia būna turistų apgultis, nes tai unikali vieta Arabijos pusiasasaly. Kai visur kitur būna karščiai, arabai čia važiuoja atsigaivinti lietumi 🙂 Tuo metu čia randasi didžiuliai kriokliai.

Apžiūrinėjam olą.
DSC_0680_.jpg

DSC_0682_

DSC_0685_.jpg

IMG_4006_

DSC_0686_.jpg
Geltoni vaisiai yra nuodingi žmonėm ir kai kuriems gyvūnams. Čia vadinami avinukų laimu.
IMG_4011

Sustojam apžiūrėti dar vienos sinkhole Teiq, tokia didelė, nelabai matosi už medžių.
DSC_0691_.jpg

Gidas rodo medį, kurį vaikystėj traiškydavo, Ašekhar. Trakšt ir išleidžia nuodingą baltą skystį…
IMG_4018_

DSC_0693_.jpg

Jabal Samhan apžvalgos aikštelėje atsiveria nereali panorama į kalnuotą kraštą.
DSC_0706_.jpg

DSC_0702_.jpg

DSC_0700_.jpg

DSC_0695_.jpg

DSC_0708_

Pavažiuojam, vėl sustojam, šį kartą gidas rodo dykumos rožes (Adenium obesum), lietuviškai dar vadinamas tinūtru.
IMG_4030_.jpg

IMG_4032.jpg

IMG_4029.jpg

 

Iš tolo žiūrim į baobabus
DSC_0733_

Klausinėjam kiek žmonės čia dirba. Valstybinėse įmonės 8-14:30. Naftos įmonėse po 12 val. per dieną 2 sav., o tada 2 sav. laisva. Parduotuvės turi siestą, o paskui vakare vėl atsidaro.

Sako, asiliukai čia yra laimingiausi, nes jiems nereikia dirbti išvis 🙂
IMG_4034.jpg

Pakeliui viena įdomi vieta – Antigravity. Gidas sustabdo mašiną, jungia neutralią pavarą, o mašina važiuoja pati į kalniuką 🙂 Sako, geo anomalija, magnetiniai laukai 😉

Na reik man pagooglint, nesu tokia patikli. Anot wiki, tai yra optinė apgaulė, atrodo, kad važiuoji į kalną, kai ištikrųjų – žemyn… Radau net video paaiškinantį visa reikalą 🙂

Pasirodo, dar ir Lietuvoj turim tokią vietą 🙂 Žr. sąrašiuką.

Sustojam prie Bin Ali mauzoliejaus, šalia kapinės.
DSC_0738_.jpg

Galiausiai atsirandam Mirbate, vienas seniausių miestų regione. Mirbatas (Moscha) buvo įsitraukęs į frankinsenco prekybą kaip ir kiti pakrantės miestai-uostai. Dabar yra žvejybos centras. Nemaža dalis miesto gyventojų kilę iš Afrikos.

Fortas mena žymųjį Mirbato mūšį, 1972 m. liepą, kai prieš 300 prokomunistinių sukilėlių atsilaikė apie 10 kartų mažesnės pajėgos Sultonato karių (9 britų spec. pajėgų kovotojai plius apie 30 omaniečių)
DSC_0739_

DSC_0748_.jpg

DSC_0746_.jpg

 

Mirbat apleistas rajonėlis, čia buvo turgus
IMG_4039.jpg

Senas uostas, garsėjęs arklių prekyba. Beduinai iš kalnų vesdavo čia arklius. Mirbat pavadinimas reiškia vietą, kurioje tramdomi arkliai…
IMG_4041

IMG_4040

DSC_0745_

Jau spėjom išūžti galvą gidui apie frankinsencą, tai atveža mus pas savo giminaičius, sako, čia galima nusipirkti paties geriausio – Hojari frankinsenco. Kviečia mus į namus, vaišina vaisiais ir arbata, o mes perkam frankinsencą. Su vaikučiais lengviausia bendrauti, nors anglų kalbos nedaug 🙂
IMG_4042_.jpg
IMG_4049

Pavalgom, važiuojam į naują uostą.
IMG_4055_.jpg

IMG_4062_.jpg

IMG_4061_.jpg

DSC_0753_.jpg
DSC_0749.jpg

DSC_0750_.jpg

Dar vienas archeologinis sustojimas – Sumhuram (Khor Rori). Čia kažkada buvo vienas didžiausių Pietų Arabijos uostų, svarbus frankinsenco kelio taškas.
IMG_4063
DSC_0760_.jpg

DSC_0762_.jpg

IMG_4067_

DSC_0763_.jpg

Didžiulės frankinsenco saugyklos, gali tik įsivaizduoti, kokie kvapai čia buvo miesto klestėjimo metais, prieš 2000 metų…
DSC_0764_.jpg

DSC_0768_.jpg

DSC_0765_.jpg

DSC_0766_.jpg

Pelikanai!
DSC_0772_.jpg

Korniše keliu grįžtam atgal. Korniše keliu omaniečiai vadina kelius palei jūrą.
IMG_4076_.jpg

Paplūdimy prie viešbučio džiaugiamės jūra. Dairomės, gal kartais atplauks delfinai… Jau matėm čia juos iš toli.
DSC_0776_

Saulėlydis nuostabus…
DSC_0777_.jpg

IMG_4083

IMG_4113

Vakarienė paplūdimy šiandien, kavinėj netoli viešbučio. Nesvarbu, kad nelabai matosi maistas, svarbiausia, kad sėdim prie jūros, mėgaujamės besibaigiančia diena.
IMG_4124

O rytoj laukia kelionės kulminacija – važiuosim į frankinsenco slėnį!

Po poros dienų Šarkijos regione traukiam į Dachilijos kraštą, link Vakarų Hadžaro kalnų.

Šiandien važinėjam nuo vienos apžvalgos aikštelės prie kitos.
IMG_3268_.jpg

Visų pirma užvažiuojam į šį statų kalnelį, atsiveria nereali panorama į Birkat al Mavze, kas išvertus reiškia bananų baseinas (Pool of banana). Čia, oazėje iki šiol auginami bananai.
IMG_3349.jpg

IMG_3284_.jpg

DSC_0334_.jpg

DSC_0338_.jpg

Leidžiamės žemyn, važiuojam toliau link Birkat Al Mavze. Sustojam apžiūrėti faladžo (falaj). Tai senoji drėkinimo sistema, naudojama ir dabar. Anot kai kurių teorijų, persai atnešė į šiuos kraštus apie 6 a. pr. m. e., tačiau yra įrodymų ir apie anksčiau buvusius faladžus. Dabar vis dar veikia apie 4 tūkstančius Omane. UNESCO saugo 5 šalies faladžus.

Faladžai priklauso bendruomenėms, gyvenančioms aplink juos. Vanduo paskirstomas pagal tai kiek akcijų priklauso šeimai. Didesniuose kaimuose pilnu etatu dirba žmogus, prižiūrintis faladžą.

Vanduo eina iš šaltinių, kai kurie net iš 50 metrų iš po žemių. Faladžas dažnai teka šalia mečetės. Kaip ir šis Al-Khatmeen, kurį apžiūrinėjam. Ilgis – 2450 m., šaltinio gylis – 17.5 m.

 

IMG_3290_.jpg

DSC_0342_.jpg

IMG_3293_.jpg

Kita apžvalgos aikštelė atsiveria į Bahlą, jos fortą, didžiausią Omane. Tai UNESCO saugomas fortas, daug metų buvo uždarytas renovacijai, kad net pradėjo vietiniai sakyti, kad gal džinai nenori, kad tas fortas susitvarkytų… Renovacija užtruko 25 metus.

Miestą juosia 12 km siena, menanti priešislaminius laikus.

Bahla garsėja tradicine keramika ir džinais… Kartais miestas vadinamas Magijos miestu, kuriame išlikę pasakojimai apie žmones, paverčiamus į avis ar karves arba dingstančius po to, kai pabuvojo užkerėtoje vietoje…

Anot vienos legendos, prieš 1400 metų, vietiniai nužudė vieną burtininką. Fortas buvo pastatytas ant jo kapo, kad burtininko pasekėjai tos vietos nepaverstų šventykla. Nuo to laiko, burtininko dvasia pradėjo vaidentis, vis grįžta į miestą pamokyti savo amato jaunosios burtininkų kartos…

Dar Bahloje buvo tikima, kad džinai gali pasiimti pastatus ir medžius. Vienas medis miesto centre buvo prirakintas grandinėm, kad džinai jo neišneštų… To medžio jau neliko, dabar vietoj jo yra kitas medis, irgi prirakintas simbolinėm grandinėm… Sakoma, kad jei supykdysi džinus, tai jie gali apsėsti žmogų, tada gali prireikti net egzorcizmo seansų… Tokią vieną istoriją pasakoja Omane gyvenęs Rory Patrick Allen, savo knygoje „Oman. Under Arabian skies“.

Nesinori užpykdyti džinų, mes čia neužsibūnam, net neužsukam į Bahlos centrą 🙂
DSC_0350_

DSC_0353.jpg

Važiuojam apžiūrėti Džabrino forto. Pastatytas 17 amžiuje, jame gyveno vienas iš šalį valdžiusių Imamų (islamo dvasinis vadovas). Taip pat čia buvo ir mokykla, kur studijavo islamą, mediciną, astrologiją.

Apžiūrinėjam pilį su audio gidais.
IMG_3304

DSC_0381.jpg

DSC_0373_.jpg

IMG_3328_.jpg

DSC_0376_.jpg

IMG_3332.jpg

IMG_3319_.jpg

Svetainė, kur priiminėjo svečius. Po maisto, svečiams sočiai pavalgius, užkurdavo frankinsenco smilkalų, iškart po to svečiai atsisveikindavo ir palikdavo pilį kartu su frankinsenco debesim… Įdomi tradicija, kai kuriuose namuose išlikusi iki šių dienų…
IMG_3322 (1)_.jpg

Džabrino faladžas čia tiesiog prateka pro pilį, t.y., virtuvė čia turėjo pastoviai tekantį vandenį 🙂
IMG_3312 (1).jpg

DSC_0375.jpg

DSC_0374_.jpg

Datulių saugykla. Datulės buvo naudojamos ne tik maistui. Sultys atsirasdavo tiesiog nuo jų pačių svorio, nutekėdavo kanalais į indus. Paprastai datulių sirupas naudojamas maistui, o verdantis sirupas buvo pilamas ant priešų galvų…
DSC_0378_.jpg

Arklys gyveno viename iš viršutinių kambarių, netoli Imamo miegamojo…
DSC_0371.jpg

DSC_0359.jpg

DSC_0361_.jpg

DSC_0369_.jpg

DSC_0366

DSC_0368_.jpg

Vakarėja, važiuojam į Nizvą. Surašiau atskirai: https://travellogvita.com/2018/02/11/omanas-nizva/

Kitas sustojimas Dachilijoje – Misfat Al Abriyeen, apie tai sudėjau taip pat atskirai: https://travellogvita.com/2018/02/11/omanas-misfat-al-abriyeen/

Užsukam apžiūrėti Al Hamros apleistos dalies. Namai šmėklos… o kažkada visai klestėjo… Nesutikom čia nė vieno žmogaus, tik avis…
IMG_3534_.jpg

IMG_3543_.jpg

IMG_3536_.jpg

Dar viena apžvalgos aikštelė. Ir kalniečių kilimai!
IMG_3558_.jpg

IMG_4580.jpg

DSC_0482_.jpg

Valgom pietus turkų restoranėly. Šviežiai kepta duona čia nerealaus skonio! Spoksom pro langus į kepyklos krosnį…

 

Keliamės aukštyn į kalnus. Link Jebel Shams, kas išvertus pažodžiui reiškia Saulės kalnas. Shams kalnas aukščiausias Omane, 3005 m.

Galiausiai baigiasi asfaltas…
DSC_0491_.jpg

IMG_3577_.jpg

Dauguma čia traukia apžiūrėti Didžiojo Kanjono, kuris laikomas antru pagal dydį pasaulyje. Vaizdai įspūdingi, nuotraukom to jausmo neperteiksi…
IMG_3591_.jpg

IMG_3592_.jpg

DSC_0501_.jpg

DSC_0508_.jpg

Kylant į viršų šaltėja smarkiai… Ryte Nizvoje buvo apie 25C, o kanjoną apžiūrint jau nesinori ilgai stypsot lauke…

Įsiregistruojam viešbuty, apsirengus visus šilčiausius rūbus – saulės palydėt… Kartu su vietiniais, savaitgalis gi. Yra ir su palapinėm, ir grilininačių, ir avinukų.
DSC_0524_.jpg

DSC_0518_.jpg

Medžiai…
IMG_3618_.jpg

IMG_3628_

IMG_3653_.jpg

DSC_0527_.jpg

Saulėlydis vienas nuostabiausių!
DSC_0534_.jpg

IMG_3685.jpg

DSC_0548_.jpg

DSC_0543 (1).jpg

DSC_0564.jpg

IMG_3726.jpg

Ir, ko gero, viena šalčiausių naktų. Neturi jie čia rimtos šildymo sistemos. O lauke buvo apie 4C…

Ryte dar kartą pravažiuojam pro kanjoną, išlipam trumpam. Ir po to leidžiamės ten, kur šilta, traukiam link Maskato. Iš kur kitą dieną laukia kelionė į Omano pietus, Dhofaro slėnį.
IMG_3743_.jpg

IMG_3739_.jpg

 

 

 

 

 

Važiuojam į Nizvą, Dakchilijos sostinę. Vienas seniausių Omano miestų, 6-7 amžiuje buvo šalies sostinė. Taip pat šimtus metų buvo Imamų (dvasinis islamo lyderis) buveinė. Turi konservatyvaus miesto reputaciją, laikomas Omano religiniu centru.

Atvažiavę registruojamės viešbuty. Pasirodo, tai artimiausias viešbutis prie centro – 2,5 km… Kiti kur kas toliau už miesto. Matyt ir tokiu būdu bandoma išsaugoti senojo miesto autentiškumą.

Šiandien vakare nieko nėra suplanuota. Viešbuty pilna knygų ir laiko, skaitau…. Aptinku vieną labai įdomią knygą apie tradicinį Omano maistą. Pora straispnių apie kvapus! Rašo apie iki šių dienų gyvą tradiciją, kai po maisto svečiams pasiūloma pasimėgauti kvapais. Vakarienės pabaigoje atnešamas padėklas su kvepalais, eteriniais aliejais. Galiausiai ant angliuko dedamas lubanas (frankinsenco derva) arba bokhuras.

Bokhuras (arabiškas žodis reiškiantis smilkalus) kuriamas maišant keletą aromatinių medžiagų – dervas, medieną, eterinius aliejus ir kvepalus. Tikslūs receptai laikomi paslapty, perduodami iš kartos į kartą. Šeimos moterys verda bokhurą didesnių švenčių proga.

Kiek džiaugsmo, kai knygoje surandu bokhuro receptą 🙂
Nuotrauka iš knygos:
Endofmeal.jpg

Kitą rytą važiuojam į Nizvos turgų. Šiandien penktadienis, tai čia yra gyvūnų turgaus diena…
DSC_0387_.jpg

IMG_3360.jpg

IMG_3362_.jpg

DSC_0386_.jpg

DSC_0383_.jpg

Gyvūnai, jaučiasi, sustresavę, mašinoje nesijaučia gerai… O dar ta visa pardavimo-pirkimo procedūra. Iki šiol dar vyksta kaip daug šimtų metų. Savinininkas vedžioja gyvūną ratu, kol gauna gerą pasiūlymą, toks tarsi aukcionas. Kvapai, aišku, atitinkami čia…
IMG_3369 (1).jpg

Nizva garsėja ir halva, tradiciniu Omano saldumynu. Turguje ją pirkti geriausia.

Ingredientai.
IMG_3375_

Galima paragauti. Indai labai dideli, skirti vietiniams, niekaip neišsirenkam ką pirkti..
IMG_3380 (1).jpg

Datulių parduotuvė. Nesu mačius vienoj vietoj tiek daug rūšių…
IMG_3372_.jpg

Kava ir datulės – kasdieninis užkandis kiekvieno omaniečio namuose kiekvieną dieną. Viešbučiuose galima gauti daug kur visa diena nemokamai.

Daržovės ir vaisiai.

IMG_3377.jpg

Sidabro parduotuvė.
IMG_3386_.jpg

IMG_3393.jpg

IMG_3388_.jpg

IMG_3399.jpg

IMG_3382.jpg

IMG_3400_.jpg

IMG_3381_

Pardavėjas.

IMG_3401.jpg

Prieskonių parduotuvėje perku prieskonių mišinį ir pirmuosius bokhuro ingredientus – dhufran ir jawi. Dhufranu čia vadinami kriauklių operkulai, kurie čia Omane ir renkami. Jau iš seniau žinau iš šių kriauklių distiliuojamą aliejų Choya Nakh, kuris naudojamas parfumerijoje.

Jawi dar vadinamas Javos lubanu, benjamino derva, benzoinu, smirna. Aišku, kai perki turguje, tai negali žinot, ar čia tikrai ta medžiaga ir iš kurios šalies ji atvežta…
IMG_3402

Išgeriam kavinėje avokadų sulčių. Čia kieme, prie turgaus, galima apžiūrėti amuniciją 🙂
IMG_3403.jpg

IMG_3404.jpg

IMG_3409_.jpg

DSC_0405_.jpg

IMG_3412_.jpg

Einam apžiūrėti Nizvos forto. Vos įėję pro vartus aptinkam gyvą muziką! Kiek džiaugsmo mums! Jau manėm, nerasim niekur Omane. Vos atvykę, klausinėjom, bet niekas negalėjo pasiūlyti vietos, kur galima būtų paklausyti gyvai tradicinės muzikos.
IMG_3431

IMG_3436.jpg

Nizvos fortas statytas panašiai kaip Džabrino fortas. Nizvos fortas matęs ir kulkas iš Kalnų karo (Jebel War) 6-ajame praeito šimtmečio dešimtmety… Karas įsiplieskė po naftos suradimo, tarp paskutinio Imamo (Nizva buvo Imamato sostine), palaikomo Saudo Arabijos ir iš kitos pusės – Sultono, palaikomo britų. Baigėsi 1959 m. Sultono pergale.
DSC_0421_

DSC_0412_.jpg

DSC_0416_.jpg

DSC_0425_.jpg

DSC_0434_.jpg

DSC_0432_.jpg

IMG_3463_.jpg

IMG_3460_.jpg

 

IMG_3450_.jpg

Kieme moterys pardavinėja aliejų
IMG_3434_.jpg

Apžiūrėję fortą vėl paklausom muzikos.

IMG_3752.jpg

Po to sėdim prie įėjimo, uostom praeinančius žmonės… Tikrai nenuobodžiai dauguma vietinių čia kvepia…

Sulaukiam gido su mašina ir keliaujam toliau, į Al Hamra provinciją.

Vienas gražiausių Omano miestukų – Misfat Al Abriyeen. Vakarų Hadžaro kalnuose, Ad Dachilijos regione, Al Hamra provincijoje. Keliaudami link Jebel Shams sustojam trumpam pasivaikščiojimui.

Tai kalnų miestas ant akmenų. Al Abriyeen miesto pavadinime nuo šiuose kraštuose gyvenančios Abri genties vardo.
DSC_0444_.jpg

DSC_0446_.jpg

Galima spėlioti, kurie namai gyvenami, o kurie apleisti…
DSC_0447_.jpg

DSC_0448_.jpg

DSC_0450_.jpg

DSC_0452_.jpg

DSC_0453_.jpg

IMG_3524 (1)_.jpg

DSC_0460_.jpg

IMG_3502_.jpg

IMG_3517_.jpg

IMG_3513_.jpg

DSC_0459_.jpg

IMG_3503_.jpg

IMG_3504_.jpg

IMG_3516_.jpg

Kaimo faladžas
DSC_0466_.jpg

DSC_0473_.jpg

DSC_0476_.jpg

DSC_0469_.jpg

Granatas
DSC_0464.jpg

DSC_0465.jpg

Net ir čia, parke, eidama užuodžiu smilkomo frankinsenco. Matyt, kažkur šalia esančiam name smilko…

Patinka man labai tie maži jaukūs miestukai 🙂 Geriausia būtų čia apsistoti bent vienai nakčiai, pajausti miestą. Aptinku, kad Misfah Old House būtų gera vieta apsistoti, iš dalies gyvenimas su vietiniais. Kitam kartui 🙂
DSC_0454_.jpg

IMG_3528_.jpg

Galima dar surasti įdomių pasivaikščiojimu miestuko apylinkėse. Čia aprašytas pasivaikščiojimas Al Mazare tarpeklyje.

Norėsiu čia dar sugrįžti…

IMG_3500.jpg

 

 

Iš Suro važiuojame gilyn į Šarkiją, į rytus.

DSC_0184_.jpg

Važiuodami bandom sutvarkyti mano omanietiško numerio problemas. Kažkaip keistai nustojo veikti, maniau, kad išnaudojau limitus, tai nusipirkau papildymą, o tas niekaip „neužsideda“… Vietiniai draugai padarė kelis skambučius į mobilaus operatorių, paaiškėjo, kad kažkaip ne pilnai įregistruota sim kortelė. Ogi pasirodo, čia Omane, visus numerius, tame tarpe ir prepaid, registruoja prie konkrečių žmonių… Kai įvedė tokią tvarką, neliko visokių sukčiavimų telefonu. O Lietuvoj kol kas dar tik diskutuojam apie tai…

DSC_0189_.jpg

DSC_0191_

DSC_0203_.jpg

DSC_0204 copy

Šiandien pirmas sustojimas – Bani Khalido vadis (Wadi Bani Khalid).

Anot Lonely planet, Bani Khalid vadis yra vienas lengviausiai pasiekiamų vadžių, matyt dėl to ir žmonių čia būna savaitgaliais nemažai. Šiandien irgi ne tuščia… Nuostabus pasivaikščiojimas!
DSC_0207_.jpg

IMG_2821_.jpg

DSC_0217_

DSC_0219_

IMG_2838_

IMG_2849_.jpg

DSC_0221_

IMG_2850_.jpg

IMG_2852_.jpg

IMG_2864_.jpg

IMG_2872_.jpg

IMG_2878_

IMG_2882_.jpg

IMG_2888_

IMG_2893_.jpg

IMG_2899_.jpg

DSC_0230_.jpg

Pietaujam šiandien Bidyah, įdomaus pavadinimo Al Saula’ee restoranėly. Aišku, prašom arabiško stiliaus patalpos. Šuva (shuwaa) aviena nereali! Patys skaniausi pietūs visoj kelionėj!

Išklausinėjam šeimininko recepto 🙂 Vardina mėsos marinato prieskonius – cinamonas, kardamonas, ciberžolė, pipirai, imbieras, česnakas.
Šuva yra tradicinis omaniečių patiekalas, daugiausiai gaminamas didesnėms šventėms, pavyzdžiui, pasibaigus ramadanui. Mėsai kepti iškasama duobė akmeningoje vietoje. Duobės apačioje padaroma ugnis. Aviena marinuojama datulių sirupe ar meduje kartu su prieskoniais. Tada įvyniojama į banano lapus, dedama į palmių maišus, užkasama. Kepama duobėje 24 valandas ar daugiau.
IMG_2914.jpg

IMG_2908_.jpg

IMG_2913_

Šiandien mūsų gidas apsirengęs vakarietiškais drabužius, klausinėjam kodėl ir kaip. O ir šitam miestely pastebim mažiau vyrų su dišdaša, tradiciniu baltuoju omaniečių apdaru. Sako, dažniau rengiasi kai važiuoja į miestus, ypač eidami į valstybines įstaigas. Rūbas kaip komunikacijos priemonė. Jei esi omanietis, kitaip pasitinka. Užsieniečiai ir imigrantai nenešioja dišdašos.

Servise nuleidžiam padangas ir raunam į dykumą… Prasideda mūsų “dakaras” 🙂

Vahibos smėlynai (Wahiba sands) užima nemažą Šarkijos regiono dalį, tęsiasi 180 km iš šiaurės į pietus, 80 km iš rytų į vakarus. Kai kur kopos siekia 100 m. aukštį. Ir aišku, nėra jokių kelių. Kai esi pačioj dykumoj, tai sunku suvokti visumą. Žiūrint į Vahibos smėlynus iš palydovo matosi kaip tvarkingai nusidriekę kopų linijos iš šiaurės į pietus… Nuotrauka iš Google Earth.
Wahiba

Įsiregistruojam į dykumos viešbutuką ir važiuojam palydėt saulės į dykumą. Pakeliui sutinkam besiganančius kupranugarius. Turistiniai…
DSC_0232_.jpg

IMG_2946

DSC_0234.jpg

DSC_0240.jpg

IMG_2956_.jpg

IMG_2958 (1).jpg

IMG_2965.jpg

IMG_2974_.jpg

IMG_3002_.jpg

IMG_2997_.jpg

IMG_2985_.jpg

DSC_0260_.jpg

DSC_0268_.jpg

IMG_3018.jpg

IMG_3027

IMG_3031 (1).jpg

Po vakarienės traukiam į kitą stovyklą (camp), nes šitame viskas uždaryta vakare… Savaitės vidurys, tai ne daug čia žmonių visai… Sako, groja gyva muzika, kai būna daugiau nei 30 svečių.

Kitame viešbuty randam daugiau gyvybės, kavinė pilna žmonių. Ir net gyva muzika 🙂

IMG_3032.jpg

Susipažįstam čia dar su vienu gidu. Bendraujam, nejučia randasi kitos kelionės planas, gal net įsigyvendintų sena svajonė – savaitė dykumoj…

Ryte pabundu anksti, tekant saulei. Tai lekiu pasigrožėt saulėtekiu. Nuostabu! Spalvos visai kitos ryte…
DSC_0270_.jpg

IMG_3110_.jpg

DSC_0281_.jpg

 

IMG_3101_.jpg

IMG_3103_.jpg

IMG_3118_.jpg

IMG_3125_.jpg

IMG_3132_.jpg

DSC_0277_.jpg

DSC_0278.jpg

Pabudo jau ir kupranugariai 🙂
DSC_0286_.jpg

IMG_3137_.jpg

IMG_3143_.jpg

IMG_3161.jpg

Po pusryčių pasnaudžiam kartu su katuku ant saulės, pasidžiaugiam rytu.
IMG_3169_.jpg

Aplankau pora čia gyvenančių oriksų. Tikriausiai patinas, nes bando parodyti, kad čia jo teritorija – strykteli link manęs… Jei ne tvora, tai nesijausčiau taip ramiai 🙂
IMG_3189_.jpg

Arabiniai oriksai yra antilopės, paprastai gyvenančios dykumoje. Kelias savaites gali išgyventi be vandens, sugeba aptikti lietų per atstumą. Oriksai yra iš principo ne agresyvūs gyvūnai, todėl vienoje bandoje sugeba gyventi gana ilgai. Tiesa, oriksai gyvena apie 20 metų.

Įdomi Arabijos pusiasalo oriksų istorija. Apie 1930 metus smarkiai išpopuliarėjo oriksų medžioklės. Ir 1970 m. buvo visai nelikę laukinių oriksų, tik zoologijos soduose ir privačiuose rezervatuose… Nuo 1982 metų Omane, Wusta regione, atsirado Arabinių Oriksų rezervatas, kuris pirmasis Arabijos pusiasaly pradėjo oriksus gražinti į laukinę gamtą. 1994 metais rezervate gyveno 450 oriksų, tačiau 2007 m. smarkiai sumažėjo oriksų populiacija dėl vietinių brakonierių.. Vyriausybė nusprendė sumažinti rezervato teritoriją 90 %, tam, kad lengviau būtų saugoti gyvūnus, o taip pat ir dėl naftos telkinių… Ko pasekoje UNESCO nusprendė oriksų parką pašalinti iš saugomų objektų sąrašo… Pasirodo, tai buvo pirmo objekto pašalinimas UNESCO saugomų objektų istorijoje…

Aplankyti rezervatą įmanoma, bet reikalingas specialus leidimas iš vyriausybės. Galbūt kitai kelionei ateity…

Arabiniai oriksai jau nelaikomi nykstančiais gyvūnais, nes skaičiuojama, kad dabar vėl laisvėje gyvena apie 1000.
DSC_0291_.jpg

Čia, žiūrint į baltąsias Arabijos antilopes, galima prisiminti ir vienaragio mitą 🙂 Anot vienos teorijos, oriksas ir yra vienaragio prototipas. Žiūrint iš šono gali atrodyti, kad yra tik vienas ragas J Be to, orikso ragai neatauga, jei juos praranda… Pirmieji vienaragiai buvo pavaizduoti Indo slėnio atspauduose (2300 m. pr. m. e.), ir visur jie buvo tik iš šono, tarsi su vienu ragu…
Vienaragis simbolizuoja tyrumą, drąsą ir taurią meilę. Buvo manoma, kad tik skaistuoliai gali jį sugauti, o jo ragas turi priešnuodžių…

Išvažinėjam. Prie viešbučio stovi tik vienas kupranugaris. Matyt kiti trys išvedė turistus pasivaikščiot į dykumą…

Prajuokina tas kupranugaris. Atrodo, kaip mobilaus operatoriaus reklama 🙂

IMG_3206

 

Paliekam viešbutį. Bet dar ne dykumą.

IMG_3214.jpg

DSC_0307_.jpg

DSC_0303_

Užsukam į vieną beduinų namą. Turistams. Išgeriam kavos, apžiūrim palapinę.
IMG_3236_.jpg

DSC_0319_

IMG_3249_.jpg

DSC_0322_.jpg

DSC_0323_.jpg

DSC_0311_.jpg

 

DSC_0315_.jpg

IMG_3226_.jpg

Dykumos keliais – pirmas mūsų “dakaro” etapas 🙂
Antras etapas bus The Empty Quarter dykumoj po kelių dienų. Tiesa, tai buvo nesuplanuota išvyka į dykumą, apie tai nežinojome palikdami Vahibos smėlynus…

 

Eilinis bio sustojimas pakeliui ir dozė lebano. Mėgstamiausias mūsų gėrimas šitoj šaly. Daromas iš jogurto, prideda dar kumino ar mėtų. Panašus kaip airanas Turkijoj ar dough Irane. Ir sveika, ir skanu 🙂
IMG_3264.jpg

Pravažiuojam Mudhaireb kaimą, čia yra išlikę įdomių senų namų-tvirtovių, priklausiusių verlininkams, praturtėjusiems iš prekybos su Afrika. Gidas rodo 400 metų senumo duris iš Zanzibaro.
IMG_3255.jpg

Toliau keliaujam dar labiau į rytus – Vakarų Hadžaro kalnus, į Dachilijos kraštą, į senąją Nizvą…

 

 

Praleidę pora dienų sostinėje Maskate, važiuojam į šalies regionus. Visų pirma traukiam į rytus – Šarkijos (Sharqiya) kraštą. Sakoma, kad Šarkija yra kaip miniatiūrinis Omanas – viskas čia yra šalia: jūra, dykuma, kalnai.

Šiandien važiuojam į rytinę Šarkiją, pakrantę.

Kelionė neprailgsta. Keliai čia nuostabūs! Beje, apšviesti beveik visur, net ir atokiose vietose.

IMG_2487.jpg

IMG_2643.jpg

Pirmas sustojimas – Bimaho įgriuva. Natūraliai susidariusi smegduobė, povandeninis tunelis iki pat jūros.

Vietovės pavadinimas – Hawaiyat Najm, kas reiškia krentanti žvaigždė. Vietiniai tikėjo, kad įgriuva susidarė dėl “mėnulio gabalo” (meteorito).
DSC_0090_.jpg

IMG_2519_.jpg

Sukultūrinta, stipriai turistinė vieta. Atvažiavom ryte, o jau pilna žmonių. Galima išsimaudyti. Drąsuoliai šokinėja nuo uolos.

IMG_2499_.jpg

Važiuojam dar piečiau – Rytiniai Hadžaro kalnai, Šabo vadis (Wadi Shab).
DSC_0102_.jpg

IMG_2539 (1)_.jpg

Plaukiam kelias minutes laiveliu, po to prasideda takas į kalnus. Puiku, kad dar ne ypatingai sukultūrintas pasivaikščiojimas, dalis tako per akmenis, kai kur išvis pametam taką. Vaizdai nerealūs!!
IMG_2558_.jpg

IMG_2546_.jpg

IMG_2557_.jpg

IMG_2559_.jpg

IMG_2548_.jpg

IMG_2588_

IMG_2593_.jpg

IMG_2561_

IMG_2562_.jpg

IMG_2569_.jpg

IMG_2571_.jpg

IMG_2581_.jpg

IMG_2585_.jpg

IMG_2671_.jpg

Neskubant apie vieną valandą kelio iki kalnų ežerėlių. Čia galima išsimaudyti arba plaukti iki urvo, į kurį galima patekti tik plaukiant per siaurą tarpeklį.
IMG_2672_.jpg

Vietinių daržai
IMG_2612_

Grįžinėjant iš vadžio staigmena – lietuviai! Mažas tas pasaulis 🙂 LRT žurnalistų komanda eina į vadį su kamera!

Kavinės lankytojai
IMG_2616_.jpg

Rodos, lietus kaupiasi… Čia tikra retenybė tokiu metu. Pravažiuojam į kitą vadį netoliese – Tivi vadis (Wadi Tiwi).
DSC_0121_.jpg

IMG_2633_.jpg

IMG_2636_.jpg

IMG_2639_.jpg

Sustojame Sure vėlyviems pietums. Štai kaip atrodo meniu, išsirinkti nėra lengva… 1 OMR apie 2 Eur. Imam žuvį, šviežia, tikrai gera čia.

Šiandien čia tik trumpam. Rytoj grįšime apžiūrėti daugiau miesto.
IMG_2653.jpg

IMG_2661_.jpg

Toliau traukiame link Ras al Jinzo.

Apsistojame Ras al Jinzo vėžliukų rezervate. Pagrindinė atrakcija turistams – naktinis vėžlių stebėjimas paplūdimy. Vieta, kur buvo dvejonių, ar verta važiuoti, zoologijos sodų jau seniai nelankau… Na bet, atvažiavau…

Taisyklės viešbuty
IMG_2669.jpg

Po vakarienės, sutemus, suskirsto į grupes, keliaujam su gidu tik pasišviesdami keliais žibintais link jūros. Kartu su TV komanda iš Lietuvos 🙂

Pagaliau paplūdimys. Gidas rodo kur eiti, svarbu netriukšmauti ir nelipti į duobes, kur gali būti padėti kiaušiniai. Einam prie vienos vėžlės, kaip tik dabar deda kiaušinius. Man jau darosi neramu, kaip ji jaučiasi, apsupta pulko turistų su kamerom… Nors taisyklės viešbuty teigė, kad negalima fotografuoti-filmuoti be leidimo…
IMG_2673.jpg

Gidas suranda mažą vėžliuką, ką tik išsiritusį iš kiaušinio. Paprastai pirmoji vėžliuko kelionė būna į jūrą, eina vedini mėnulio šviesos. Šitam vėžliukui kelią rodo gidas prožektorium. Palydim vėžliuką iki pat jūros, išplaukia… Tikiuosi, nesukėlėm jam per daug streso…
IMG_2686.jpg

Grįžtam į viešbutį su lietum…

Viešbučio kambary pilna informacijos apie vėžliukus. Gyvena vandeny, peri sausumoje. Vėžliai vyrai visą gyvenimą praleidžia jūroje. Tik moterys lenda į krantą perėti. Per vieną kartą vėžlė padeda apie 100 kiaušinėlių. Iš 1000 kiaušinių išsiperi tik 1-2 vėžliukai. Vėžliai gyvena apie 100 metų, subręsta būdami apie 37 metų. Girdi tik žemų dažnių garsus. Nejaučia skonio, bet turi gerą uoslę!

Gerai, kad viešbutis šiek tiek šviečia žmones. Labai jau norisi tikėti, kad čia visa ta turizmo industrija netrukdo per daug vėžliukams…

Kitą rytą po pusryčių turiu šiek tiek laiko, noriu pavartyti knygas apie vėžlius. Išskaičiau kambario lankstinuke, kad jie čia turi bibliotekėlę. Klausiu registratūroj, veda mane į susirinkimų kambary…. Ten nėr nė vienos knygos 🙂 Klausia kito darbuotojo… Veda ten pat… Galiausiai sako, aj tai gal viršuj, muziejuj…
Muziejus superinis! Gaila, neturiu tiek laiko, kiek norėčiau…
IMG_2693.jpg

Čia daugybė informacijos apie vėžliukus. Pasirodo, vėžliukai “verkia” – per ašaras pašalina druskos perteklių, susikaupiantį gyvenant jūroje, turi specialią druskos liauką… Plaukimo greitis – 35 km/h. Biologai vėžlių plaukimą kartais vadina povandeniniu skrydžiu, priekiniai kojos-pelekai-irklai veikia panašiai kaip sparnai, užpakaliniai padeda “vairuoti”. Nuplaukia didžiulius atstumus. Mokslininkai stebi vėžlių plaukimo trajektorijas, sako, tie, kurie čia Ras Al Jinz peri, plaukioja Indijos vandenyje, Raudonojoje Jūroje, kai kurie net pasiekia Maldyvus.

Vėžliai turi iškilti į paviršių, kad įkvėpti oro. O miega jūros dugne kelias valandas, tuo metu yra sulaikę kvėpavimą.

Įdomi muziejaus dalis apie vėžlius mitologijoje įvairiose kultūrose.

Anot vienos omaniečių legendos, žmonių, gyvenančių pakrantėse protėviai yra žuvys. Jūros dievas Nerdas visus žvejus, priartėjusius prie pakrantės, paversdavo žuvimis. Galiausiai įsikišo Saulės dievas, privertė atversti žuvis į žmones, kuriuos pavadino “žuvų valgytojais”… Omano pakrantėje kartu su žmonėmis laidojo vėžlius, manoma, kad tai buvo ritualo dalis, vėžlių kelionė iš sausumos į jūros gilumas simbolizuojanti protėvių virsmą iš jūros gyventojų į žmones.

Anot vienos kiniečių legendos, vėžlys pradeda kalbėti kaip žmogus, kai jis pasiekia išminties amžių, ty. 1000 m. senumo…

Dar viena muziejaus dalis skirta Ras Al Jinzo archeologiniams atradimams.

Ras Al Jinz – labiausiai į rytus nutolęs Arabijos pusiasalio iškyšulys. 1985 m. archeologai čia atkasė bronzos amžiaus (2000 m.pr.m.e.) uostą. Dalis radinių iš Indo slėnio civilizacijos. Vadinasi, jau tuo metu vietiniai plaukiojo ir prekiavo su Indijos žemyno kraštais.
IMG_2725.jpg

Čia atkasta ir seniausia Omane rasta frankinsenco smilkyklė, manoma, 4200 m. senumo.
IMG_2733

Pagal atrastas detales buvo rekonstruotas to meto nendrinis laivas, manoma, plaukiojęs vandenyne.
IMG_2740_.jpg

Rezervato ir viešbučio pastangos skleisti informaciją pagirtinos, apie vėžliukus sužinoti galima čia tikrai daug… Visgi norėtųsi, kad kažkaip apribotų lankytojų srautus paplūdimy… Sako, kartais būna 200 turistų per naktį. Vėžliukai jautrūs šviesai, kvapams, ir tikrai tokios minios žmonių kelia jiems stresą. Gerai, kad Ras al Jinz rezervatas yra tik viena iš ne daugelio vietų, kur vėžlės lipa į krantą…

IMG_2705.jpg
IMG_2756.jpg

IMG_2755.jpg

Biblioteka 🙂
IMG_2768.jpg

Išsiregistruojam iš viešbučio, važiuojam vėl į Surą, seną jūrininkų miestą. Įkurtas 6 amžiuje, daugybę amžių buvo klestintis uostas.
IMG_2772.jpg

Sustojam prie senų laivų. Fateh Al Khair pastatytas Sure 1951 m., plaukiojo iki 1993 m. Paskutinis tradicinis transkontinentinis Ghanja tipo laivas. Vietiniai tiki, kad tokio tipo laivu, pagamintu Sure, plaukiojo ir didysis arabų jūreivis Sindbadas 🙂
DSC_0124.jpg

DSC_0127

Tualetas
DSC_0128_.jpg

DSC_0131_.jpg

DSC_0136_.jpg

Po to važiuojam į vis dar veikiančią burlaivių statyklą, vienintelę išilikusią Omane. Šiuo metu čia statomi du laivai. Pastatyti laivą užtrunka 1,5 metų. Vėliau plukdo į Katarą, kur įdeda variklį. Sako, kad vienas laivas kainuoja apie 1 mln. USD.
DSC_0140_.jpg

IMG_2785_.jpg

IMG_2790.jpg

IMG_2802_.jpg

IMG_2792_.jpg

IMG_2793_.jpg

Dalis darbininkų ilsisi 🙂 Iš pradžių net nepastebėjom, kad čia tiek ciucikų, dauguma miegojo ramiai visą laiką!
DSC_0148_.jpg

DSC_0160.jpg

DSC_0159_.jpg

IMG_2787.jpg

DSC_0172.jpg

DSC_0173.jpg

Dar sustojam trumpam Suro krantinėje, išgeriam kavos. Ir traukiam į Šarkijos gilumą, link dykumos…