Ramus lėtas atostogų rytas Dubline. Patraukiu link vakarinės salos pakrantės, link Sligo. Šį kartą keliauju traukiniu. Visgi autobusai man labiau prie širdies – lenda į pačius miestukus, o važiuojant traukiniu toks jausmas, kad viskas lieka šone… Na bet su traukiniu visgi greičiau 🙂
Sligo įsičekininu į viešbutį. Malonus netikėtumas – vadybininkė lietuvė!
Aplink miestuko centrą prasuku kelis kartus – visai nedidelis. Ir labai labai tuščias… Dėl sekmadienio vakaro, ar dėl šalčių?
Kitą rytą einu į turistų informacijos centrą. Pirmadienis ir dar Kalėdinis tarpušventis, tai beveik viskas uždaryta.
Visų pirma patraukiu link Rosses Point. Laukiu autobuso miesto centre, gatvėje pavadinimu Markievicz. Susidomiu, kuo čia susiję lenkai su Sligo. Pasirodo, iš šitų kraštų yra kilusi grafienė Markievicz – įžymi Airijos politikė ir nepriklausomybės sukilimo kovotoja, pirma moteris Airijoje vyriausybės narė, darbo ministrė. Beje, sekanti vyriausybės narė moteris Airijoje buvo tik 1979…
Nieko keisto, žinant kokias teises turėjo tuo metu Airijos moterys… Čia yra straipsnelis apie tai, ko negalėjo daryti moteris Airijoje 1970 metais. Sunku buvo patikėt, kai pirmą kartą apie tai išgirdau. Pradedant tuo, kad vos ištekėjus, neturėjo teisės dirbti viešajame sektoriuje, baigiant tuo, kad nebuvo leidžiama eiti į pub’ą, o kai galėjo eiti į pub’ą (tik moterims skirtoje patalpoje), tai alų galėjo gerti tik iš stiklinių, o ne iš bokalų…
Pagaliau Rosses Point! 
Na ir žvarbus rytas! Visai ne airiškai 🙂 Anot orų mergaičių, buvo šalčiausia naktis šiais metais…
Pasivaikštau pakrantės taku ir noriu vėl lipti į autobusą. Kavinės, net viešbučiai uždaryti, tik užeinu į Yeats viešbutį, paprašau arbatos, pasišildau prie židinuko.
Vėl į autobusą, dar po 45 min išlipu Strandhill, netoli paplūdimio.
Taip šalta, kad prieš eidama pasivaikščiot dar užeinu į Mammy Johnston’s kavinukę karšto šokolado. Minu kopu takais…
Skaičiau kažkur, kad čia yra didžiausios kopos. Hm, visai man jos nedidelės, lyginant su Neringa…
Pasivaikščiojimo takas eina visai šalia oro uosto
Ilgai nepavaikščiosi šian. Vėl traukiu link kavinių. Oho kiek žmonių! Shells kavinėje sako, kad vietos reiktų laukti valandą… Einu vėl į Mammy. Pasiseka, surandu viena mažą staliuką 🙂
Po pietų patraukiu į pietinę Strandhill paplūdimio pusę.
Tikras malonumas vaikščioti toookio pločio smėliuko paplūdimiu! Nors ir vidury žiemos 🙂
Saulė pasislepia į debesis, šalta darosi, suku atgal. Aaa, štai kur tos kopos! Vaikai ritinejasi nuo kopos 🙂
Na gerai, užskaitom 🙂
Atrodo, šiandien gavau užtektinai šviežio oro. Sėdu į autobusą link Sligo.
Vakarienei noriu į Eala Bhan. Kažkokiu mistiniu būdu vėl gaunu lietuviškai kalbančią padaveją 😉 Ko gero, lietuviškiausias miestukas man Airijoj 🙂
Dar vienas rytas Sligo. Šiandien jau šiltesnis 🙂
Braidžioju miestuko gatvelėm…
Yeats memorialinis namas uždarytas ir nėra net jokio popierėlio 🙂 Tik kad turistų informacijos vadybininkė minėjo, kad nedirba per tarpušventį…
Traukiu link The Model galerijos. Laikoma, kad tai viena geriausių meno galerijų Airijoj. Šiandien turiu marias laiko, tai labai iš lėto apžiūrinėju menus…
Dabar 2 parodos. Niland kolekcija ir Into the field – kvietimas pajausti vidinį pasaulį, peržengti ribas tarp menininko ir žiūrovo.
Jack B. Yeats. Leaving the far point. Žiūrint į paveikslą gali pajausti tą išėjimo atmosferą, žmonės tarsi yra, tarsi ne, atrodo po truputį pranyksta…
Jack B. Yeats – vienas geriausių airių tapytojų, jo brolis W. B. Yeats – poetas, dar labiau žinomas – Nobelio premijos laureatas. Pasirodo, dar jų seserys buvo žinomos rankdarbių menininkės, tėvas – tapytojas portretistas.
Dar vienas Jack B. Yeats paveikslas į kurį galiu žiūrėt valandas, kabo Korko Crawford galerijoje. Race in Hy Brazil:
Sligo pilnas Yeats 🙂
Nusėdu jaukioje Osta kavinukėje gerai valandai.
Po to į autobusų stotį, patraukiu dar labiau prie jūros – į Enniscrone…
Kelionių užrašai 