Šeštadienis, važiuoju į Blarney miestelį, 8 km nuo Cork. Esu tikra, kad teisingas autobusas (215), nes pilnas turistų is didžiosios užjūrio šalies. Sakoma, kad Blarney pilis yra viena plačiausiai žinomų turistinių vietų Airijoje… Išlipus iš autobuso, paklaidžioju šiek tiek kartu su kitais atvykėliais, ieškodama pilies.
Oras ne iš maloniųjų šiandien. Vis ieškau kur pasislėpti nuo lietaus ir nuo žvarbaus is koto verčiančio vėjo (anot telefono apie 38 km/h). Lendu į pilies urvus. Šiame (dešinėje) gyveno pilies gynėjai – šunys:
Pilis mena Airijos kunigaikštysčių didybę. Galbūt dėl to atvyksta tiek daug iš Amerikos, ieškodami romantiškos praeities liekanų, kažko kas primena senąją Airiją… Pilies istorija siejasi su viena galingiausių senovės Airijos didikų dinastija – MacCarthy. 1169 m. buvo vienas didžiausių posūkių Airijos istorijoje, kai atėjo Anglijos normanai. Popiežiaus bulė įgaliojo normanų karalių Henry II “sutvarkyti” tariamus piktnaudžiavimus Airijos Bažnyčioje. Po kažkiek pralieto kraujo dauguma Airijos kunigaikščių, tame tarpe ir Munsterio karalius Dermot MacCarthy, nusileido Henry II…
Pilis buvo pastatyta XV a., dalyvaujant normanu ekspertams.
Pilies viduje visos nuorodos veda į viršų, link Blarney akmens. Karalienė Elizabeth I siekė užvaldyti Airijos kunigaikščių žemes. MacCarthy, Blarney valdytojas, visai nenorėjo pasiduoti karalienės reikalavimams. Būdamas subtilus diplomatas, tempė derybas, kiekvieną kartą prisiekdamas lojalumą karalienei. Vieną dieną susierzinusi karalienė sušuko: tipiškas Blarney, galvoja viena, kalba kita, niekada nepadaro, ką pažadėjęs. Ir taip atsirado angliškas žodis – blarney, pradžioje naudojamas kaip įtikinama kalba, siekiant apgauti, bet neužgauti. Vėliau blarney įgavo meilikavimo, iškalbingumo, su geru humoru, prasmę. Pavyzdžiui, blarney, tai kai pagyvenusios moteriškės klausi, kiek jai metų, nes nori sužinoti kokio amžiaus moterys yra pačios gražiausios 🙂
Vėliau atsirado legenda, kad pabučiavus Blarney akmeny (pilies viršuje), įgaunama iškalbos dovana. Tai yra visas ritualas, nes akmuo nėra lengvai pasiekiamas…
Įspūdingi vaizdai nuo pilies viršaus:
Leidžiuosi žemyn. Ne visus pilies lankytojus priimdavo svetingai… Jei užpuolikai prasiverždavo pro išorines duris, tai per šią skylę buvo mėtomi akmenys, karšti skysčiai ir pan.
Nusileidus žemyn pasuku link vieno iš pilies sodų: “Nuodų sodas”. Užrašas prie įėjimo sako: neuostyti, neliesti, nevalgyti nė vieno augalo!
Tarp jų – paprastasis kadagys, kukmedis, žalioji rūta, pelynas ir daug kitų pažįstamų augalų, kuriuos ne kartą teko uostyti ar kitaip vartoti… Kaip ir kituose soduose, mažai kas žydi šiuo metu, čia irgi žiema.
Užkabina akį įdomūs medžiai. Medis kairėje – didžioji tuja.
Einu link mistiško sodo pavadinimu “Rock Close”. Sakoma, kad čia kažkada buvo pagoniškas druidų miškas.
Kriokliai, pelkės, akmenys, norų išsipildymo laiptai, raganos virtuvė…
Išties, kažkokia mistiška vieta. Žvarbus vėjas su lietum išginė mane iš ten anksčiau nei norėjosi….
Išeidinėdama iš Blarney pilies teritorijos, visgi aptikau žydinčių augalų.
Visai nedidelis Blarney miestelis. Šalia pilies, miestelio centre didžiulė parduotuvė turistams Wollen Mills. Užrašas sako: “Didžiausia airiška parduotuvė pasaulyje”.
Kitoj kelio pusėj miesto bažnyčia, autobusų stotelė.
Papietauju Wollen Mills kavinėje, sulaukiu autobuso ir namo…
Kelionių užrašai 