Vos tik atvažiavus į Airiją užsimaniau prie jūros… Taigi šeštadienį, jau gerokai įdienojus išsikrapštau iš viešbučio, sėdu į autobusą link traukinių stoties. Dar pusvalandis traukiniu, ir aš jau Cobh’e. Mieste, kuris turėjo 3 pavadinimus. Iki 1849 m. buvo žinomas kaip Cove. Po to, kai čia apsilankė karalienė Viktorija, miestas gavo pavadinimą – Queenstown. Airijai atgavus nepriklausomybe, 1920 m. miestas atgavo senąjį vardą, tik dabar rašomą airių kalba – Cobh (angliškai – Cove, lietuviškai – Kovas).
Pirmas dalykas, kuris mane nustebina – palmės! Ir aišku, viduržiemy žydinčios gėlės…
Šiek tiek paslampinėju miestelio centre ir lendu į Titanic experience muziejų. Būtent iš tuometinio Queenstown’o 1912 m. balandžio 11 dieną išplaukė Titanikas link Niujorko…
Pirkdama bilietą gaunu tokį pat bilietą kaip vienas iš 123 keleivių, įlipusių į laivą iš Queenstown. Kiekvienas ekskursijos dalyvis gauna personalizuotus bilietus, mano – Mary Bourke, 40 m., trečia klasė. Tokio bilieto kaina 1912 m. buvo 8 svarai (šiandien tai apie 640 USD), pirmos klasės bilietas kainavo 870 svarų (apie 69.600 USD).
Ekskursiją veda 2 gidai, vienas gyvas, kitas virtualus – laivo kapitono padėjėjas Boxhall.
Ar galima buvo išvengti nelaimės? Ar žiūronai būtų padėję aptikti ledkalnį anksčiau (jūreivis Blair išlipdamas iš Titaniko pamiršo palikti raktus nuo žiūronų spintutės)? Ar kitos aplinkybės (neteisingos SOS koordinatės, valčių skaičius, buvo atšaukti dieną prieš turėję būti gelbėjimosi mokymai) būtų išgelbėję daugiau žmonių?
Kai kuriose valtyse dar buvo likę tuščių vietų. Boxhall buvo atsakingas už gelbėjimosi valtį Nr. 2, kuri buvo nuleista į vandenį su 18 žmonių, kai galėjo talpinti 40…
Ekskursijos pabaigoje paaiškėja, kas iš ekskursijos dalyvių-keleivių išgyveno. Iš Queenstown įsėdusių 123 keleivių išsigelbėjo 44. Mary Bourke neišgyveno. Keliavo į Čikagą su broliu John ir jo žmona Catherine. Mary ir Catherine jau buvo gavę vietas gelbėjimo valtyje nr. 16, tačiau atsisakė plaukti be brolio ir vyro… Iš 2228 Titaniku plaukusių žmonių išsigelbėjo 705, iš 9 šunų išsigelbėjo 2…
Patraukiu link St. Colman katedros. Katedros statybos vyko nuo 1868 m. iki 1915 m. Sakoma, kad tai ambicingiausias bažnyčios projektas XIX a. Airijoje. Galima virtualiai pasivaikščioti po katedrą čia.
Vaikštinėju Cobh gatvelėm.
Einu vieno iš takų gido vedama link vietos pavadinimu The Bench (angl. suoliukas). Šiek tiek paklaidžioju, nes nesu tikra, ar aikštelė su suoliukais ir yra tai… Nusileidžiu į akmenuotą paplūdimį.
Grįžtu į centrą, užsuku į kavinukę, randu staliuką lauke… Šiandien čia apie +10 C, nors ir sausis.
Žavus parkelis krantinėje. Įdomi skulptūra pavadinimu The Navigator. Rankose laikomas popierinis laivelis simbolizuoja žmogaus egzistencijos trapumą.
Dar viena Cobh skulptūra skirta Annie Moore, kuri buvo pirmoji oficiali imigrantė airė, registruota Amerikos imigracijos tarnyboje Ellies saloje. Yra dvi skulptūros skirtos Annie Moore, viena Ellies saloje, kita – Cobh, iš kur 1891 m. penkiolikmetė Annie kartu su 2 jaunesniais broliais iškeliavo į Ameriką.
Heritage muziejuje nemažai dėmesio skiriama emigracijai. Skaičiai stebina. Nuo 1848 m. iki 1950 m. virš 6 mln. airių emigravo, iš jų 2.5 mln. išplaukė iš Queenstown uosto. Svarstau, kodėl šiandien tiek daug žmonių emigruoja, tame tarpe ir aš, nors ir laikinai…
Kodėl airiai emigravo? Muziejaus informacija sako, kad išvažiuoti traukė šviesi ateitis, geresnio gyvenimo pažadai, jau išvykusių emigrantų padrąsinimai ir viltys praturtėti. Priežastys palikti Airiją: galimybių trūkumas, skurdas, blogas derlius, žemės sistema, tuščia ateitis. Tuo metu buvo įprasta, kad visą žemę paveldi vyriausias sūnus, kiti turi vesti ir kitaip ieškoti pragyvenimo šaltinių.
Airijos istorija tampriai susijusi su bulvėmis. Apie 1700 m. Airijoje bulvės jau buvo plačiai paplitę ir buvo pagrindinis valstiečių maisto šaltinis. Bulvių pagalba airiai pradėjo klestėti, nes labai sumažėjo vaikų mirštamumas, pagerėjo sveikata. Nuo 1780 iki 1840 metų Airijos žmonių skaičius padvigubėjo (nuo 4 mln iki 8 mln). 1845 m. bulves užpuolė liga, išnaikinusi visą derlių. Iki 1848 metų nuo bado mirė apie 1 mln airių, dar 1.5 mln emigravo…
Senosios prieplaukos, kur buvo išlydimi emigruojantys artimieji, likučiai:
Dalis airių buvo išsiųsti į emigraciją per prievartą, tai kaliniai plukdyti į Australiją. Daugiausiai tai buvo politiniai kaliniai, kovoję prieš Britaniją dėl nepriklausomybės.
Dalis Cobh Heritage muziejaus ekspozicijos skirta Titanikui ir kitiems istoriniams laivams. Netoli Cobh kranto 1915 m. keleivinis laivas Lusitania buvo numuštas vokiečių torpedos, iš 1959 žmonių išsigelbėjo 764.
Įdomi Titaniko fotografijos ekspozija. Frank Brown 1912 m. baigė teologijos studijas, ta proga gavo dovanų iš dėdės – fotoaparatą ir kelionę Titaniku nuo Southampton iki Queenstown. Viena pora laive Frankui pasisiūlė apmokėti bilietą iki Niujorko. Iš dėdės gavęs telegramą su žodžiais “GET OFF THAT SHIP” (liet: lipk iš to laivo), Queenstown uoste išlipo iš Titaniko. Browne nuotraukas galima pažiūrėti čia, paskutinės Titaniko nuotraukos.
Dar užeinu į netoli muziejaus esančią meno galeriją Sirius. Šiuo metu vyksta Belfasto fotografijų festivalio nuotraukų paroda. Bandau suprasti, ką nori parodyti fotografai, apeinu galerija, tada prie įėjimo randu fotografijų aprašymus tekstus, dar kartą žiūriu… Iš Jo Metson Scott fotografijų serijos Irako karo tema The Grey Line:
Vakarėja jau…
Grįžtu atgal į Korką. Pakeliui į viešbutį poroj vietų (autobusų stoty, prekybos centre) pastebiu labdarą renkančius šunis 🙂
Kelionių užrašai 