Filmai | Kelionių užrašai

Posts Tagged ‘Filmai’

Prancūzija, Annecy

Posted: September 6, 2015 in Prancūzija 2015
Tags: Annecy, Ansi, Filmai, France, Menas, Prancūzija

Kitas kelionės sustojimas – Annecy, kurortinis miestukas prie Anency ežero.

Termometras rodo 35C… Tirštas sunkus karštis verčia ieškot uždarų patalpų… Lendu į Palais de l’ile, pastatytas XII a., kelis šimtmečius buvo kalėjimas, dabar muziejus, meno galerija.

Vaikštinėju iš lėto, apžiūriu visas ekspozicijas, nors kai kurios tik prancūziškai… Pražiūriu ir visus filmukus. Įdomus iraniečių menininko Mitra Farahani video apie Caravaggio paveikslą “Dovydas su Goliato galva”, tiksliau kaip skirtingai paveikslas interpretuojamas įvairių šalių gidų. Visai nesinori lyst lauk…

Išlindus neapsidžiaugiu visai. Atrodo, kad patekau į visišką kraštutinumą Perouges ramybei, blogiau nei Lyon 🙂 Ko gero primena Palangą… Braunuosi per minias ir per labai turistines parduotuves…

Smegenys lydosi nuo karščio, bandau rasti turizmo informacijos centrą. Ten vadybininkė, kaip ir visur kitur, klausia iš kur aš, sakau Lituanie. Atrodo, šį kartą Prancūzijoje visi žino kas tai 🙂 Nereikia aiškinti, kaip prieš 2 metus. Vadybininkė sako, tai tikriausiai kalbi rusiškai ir įduoda pasivaikščiojimų gidą rusų kalba 🙂

Nupėdinu iki ežero, gana sunkiai randu vieta ant suoliuko pavėsy, smingu čia ilgam… Laukiu, kol atvės, spoksau į praeinantį pro šalį pasaulį 🙂 Labai smagu spoksot į kamuoliuko ištroškusį ciuciką. Nepavargsta atnešti 🙂

Pėdinu atgal į senamiestį vakarienei. Kai kuriems pats darbymetis

Po vakarienes vėl link ežeruko…

Rytas Annecy. Gana anksti išsikrapštau iš viešbučio, galiu dar pasidžiaugti apytuščiu miestuku.

Po to einu pasivaikščiot su rusiško lankstinuko gidu. Pasirodo, kanaluose pilna šliuzų, reguliuojančių vandens lygį. Vieni elektriniai, kiti mechaniniai.

Oras staigiai kaista. O ir žmonės pradeda lysti į centrą. Pats laikas paplaukioti laivu. Imu 2 valandų turą Annecy ežeru. Pradžioj dar turėjau mintį išlipt kuriam nors kaime. Bet paskui to atsisakiau, nes taip ir nesugalvojau į kurį kaimą išsilaipinti, o ir kitas laivas būtų tik po kelių valandų…

Ieškau pietų. Vėl gaunu blogiausią kavinės vietą… Sako, jei viena, tai gali tik viduje. Nors yra ne vienas tuščias staliukas lauke… Lygiai taip pat kaip vakar per vakarienę 😦 Matyt čia jau tokia keista sistema Annecy high season metu – kiekviena vieta lauke neša pinigus… Ir kodėl, kuo labiau turistinis miestas, tuo prastesnis požiūris į atvykėlius?…

Na bet nesiruošiu aš čia sėdėt. Užkandu greit ir patraukiu į viršų, link plies. Nuostabi panorama kalno viršuj

Galima čia nemažai laiko praleisti, dauguma patalpų dedikuota menui, kitokioms ekspozijoms. Dabar nemažai skirta Aleksandrui Aleksejevui, rusų menininkui gyvenusiam Prancūzijoje, iliustratoliui, animatoriui. 1933 m. kartu su Claire Parker išrado pinscreen (adatėlių ekrano) animaciją.

Vienas iš poros sukurtų animacinių filmukų – “Nosis”.
https://www.youtube.com/watch?v=rFmCLVow0ts

Nuostabus Jacques Drouin animacinis “La Paysagiste Mindscape”, sukurtas naudojant pinscreen.
https://www.youtube.com/watch?v=ydiaPnag0YE

Lietus užklumpa. Gerą valandą laukiu įkliuvus bokšte, nes kaip tyčia nepaėmiau skėčio. Bet turiu daug laiko apžiūrėti Emmanuel Saulnier instaliaciją, dedikuotą Jean Jacques Rousseau.

Vakarienė restoranėlyje prie kanalo. Jau vėl žiūriu, kur čia mane įkiš 😉 Taip galima vienišam keliautojui ir kompleksą įsitaisyt 🙂 Bet ne, šitoj kavinėj viskas super – gaunu normalią vietą…

Po vakarienės einu dar pasivaikščiot. Pakeliu akis į viršų ir suprantu, kad šian bus nerealus saulėlydis!

Einu dar pasidžiaugti (ir nelabai) senamiesčio šviesom…

Anksti ryte iškeliauju į pietus, į Alpes…

Prancūzija, Lijonas, antra dalis

Posted: September 1, 2015 in Prancūzija 2015
Tags: Filmai, Lijonas, Lyon, Prancūzija

Pirmadienis Lyon’e… Visai kitokia nuotaika mieste, liaudis ramiai traukia į darba. Aš irgi į tą pusę 🙂

Kaip yra kažkas pasakęs, Lyon pastatytas tarp dviejų kalvų, Fourvière ir Croix-Rousse, Fourvière skirta melstis, Croix-Rousse – dirbti. Tai pirmadienio rytą patraukiu į darbo kalvą 🙂

Šiandien daug grybauju 🙂 Ne iškart randu Šilko dirbtuvių muziejų. Paaiškėja, kad dar uždarytas. Slampinėdama aplink aptinku terasą su gyva muzika 🙂 Sėdi sau vaikinas su gitara, repetuoja vakaro programą… Tai aš irgi prisėdu čia kuriam laikui, pasigrožėti pirmadienio rytu…

Grįžtu į šilko namus. Ekskursija prancūziškai, tik karts nuo karto paverčia šiek tiek į anglų kalbą.

16 amžiuje italų šilkas prancūzams pasidarė per brangus, tai Prancūzijos karalius Francis I pakvietė italų meistrus apsigyventi Lijone. Persikėlę italų meistrai gavo teisę nemokėti mokesčių iki gyvenimo pabaigos. 17 amžiaus vidury jau trečdalis miesto gyventojų (15 tūkst.) buvo susijęs su šilko industrija.

Didžiąją dalį laiko ir praleidžiam prie audimo staklių. Iki šiol čia rankomis audžia prabangius šilko audinius, metras kainuoja kelis tūkstančius eur…

Aišku, dabar jau nemažai skaitmenizuota, tačiau vistiek ir dabar paruošti stakles tokiam audimui gali užtrunkti kelis mėnesius. Audimas rankinis. Gidas-meistras rodo, kaip tai daroma, kaip galima pataisyti klaidas (rollback’as) ir t.t.

Perforacijos gerokai pagreitino audimą, anksčiau viskas atrodė taip:

Pėdinu žemyn. Vėl kažko ieškau, nerandu… Matyt tokia jau diena šiandien.

Nusibosta klaidžioti. Apytuštės gatvės, pastebiu tik kelis turistus iš rytų šalies. Kažko klausia vietinių, po to kažkur traukia. Aj, pamanau, einu ir aš paskui, kur nors nueisiu 🙂

Akurat! Šilko dažymo butikas! Parodo mums kaip gamina šilko šifono skaras rankiniu spausdinimo būdu. Kiek spalvų, tiek kartų reikia dėti spaudą.

Antrame aukšte parodo rankinį velveto dažymą – tiesiog teptukais.

Rankinis darbas, kainos atitinkamos, nedidelis šalikelis – 100 eur. Nesusigundau…

Aikštė Terreaux. Sėdžiu, pietauju priešais meno muziejų, bet šį kartą netraukia manes ten…

Einu paieškot dar tų paišytų namų, kur vakar naktį pravažiavom su autobusine ekskursija.

Pasirodo, ant šito namo ne šiaip sau piliečiai, o Lyon įžymybės: Antoine de St Exupery, Josepth-Marie Jacquard, Andre-Marie Ampere, broliai Lumiere, Paul Bocuse ir t.t.

Siena, dedikuota Lyon’o dailininkui Tony Tolle

Kažkodėl dar noriu šiandien pasikelti ir į “maldų” kalną – Fourvière. Pakeliui sumąstau išlipti Bellecour, pėdinu link Hotel Dieux, bet panašu, kad uždarytas rekonstrukcijai, nedirba…
Fourvière žmonių kiekiai kokie! Ko gero, labiausiai turistinė vieta visam Lijone.

Pasėdineju vienoj, kitoj koplyčioj. Visgi po 15 km per dieną jaučiasi kojoms…

Panorama nereali!

Pėdinu žemyn, šį kartą randu tuos sodus, kur vakar – ne 🙂

Ateina laikas ieškot vakarienės. Šį kartą jau paskaiciau, kodel Lyon – gastronomijos sostinė, ir kur reikia valgyti. Traukiu vėl link Hotel de Ville. Vos išlindus iš metro – muzika! Jazzo vakaras Operos kavinėje. Aišku, smingu kuriam laikui čia 😉

Tada einu ieškot tų rekomenduotų vietų, maža tikimybė, bet reikia pabandyt laimę 🙂 3 vietas patikrinu. Nea, viskas “complet”. Bet vos įkišus nosį iškart gali suprasti, tikrai geros vietos. Pvz., Café des Federations tikrai rezervuosiu, kai kitą kartą būsiu Lyon’e 🙂
Šiandien surandu visai neblogą, neturistinę vietą vakarienei. Jau beveik pradedu jausti, kad prasidėjo atostogos…

Pėdinu dar paspoksot į Lyon šviesas. Atrodo, kad kai kurie namai, skulptūros tarsi atgyja nakčiai.

Raitelis, rodos, tuoj nušoks į aikštę 🙂

Kita diena – paskutinė čia, Lijone. Tiksliau, pusdienis, nes po piet jau važiuoju į kitą miestą. Ta proga keliauju į Port-Dieu stotį nusipirkt bilieto. Po to keliauju į brolių Lumiere muziejų. Smalsu, kaip žmonės ėmė ir tiesiog sukūrė kiną…

1895 m. patentu buvo registruotas brolių sukurtas aparatas kinematografas.
Nebuvo netikėta. Pasirodo, kinas jau kuris laikas sklandė ore… Netgi pavadinimas kinematografas jau buvo registruotas prieš kelis metus kito išradėjo (L. G. Bouly).

Broliai Lumiere laikomi pirmais kino kūrėjais, jų filmas “La Sortie de l’Usine Lumière à Lyon” (liet: Darbininkai išeina iš Lumiere fabriko), nufilmuotas 1894 m. laikomas pirmu sukurtu filmu.

Vienas žinomiausių jų filmų, “Arrivée d’un train à la Ciotat” labai realistiškai rodo į minią artėjantį traukinį.

Auguste ir Louis buvo žinomo portretisto ir fotografo Antoine Lumiere sūnūs. Antoine įkūrė fotografijos įrangos verslą. Abu sūnus išsiuntė mokytis į technologinę mokyklą. Duodavo vaikams įvairius iššūkius jau nuo mažumės – sugalvoti sprendimus įvairioms problemoms. Louis, jau būdamos 17-os sugalvojo “sausos plokštelės” procesą, kas gerai padėjo tėvo verslui.

Vieną dieną tėvas tarė vaikams, Edison sukūrė judančius paveikslėlius dėžėje, o jūs imkit ir ištraukit juos visiems 😉 Broliai išanalizavę silpnąsias Edison aparato puses, sukūrė savo aparatą. Įdomu, kad juos inspiravo ir siuvimo mašina 🙂

Pirmose reklamose nebuvo filmų pavadinimų, nes žmonės ėjo žiūrėti fenomeno

Įdomu, kad vėliau broliai sugrįžo vėl prie fotografijos, nes tikėjo, kad filmų reikalas buvo be ateities…

Louis toliau tobulino fotografijos sritį, tame tarpe išrado Autochrominę spalvotą fotografiją (beje, tai ir laikė didžiausiu išradimu avo gyvenime). Auguste pasinėrė į medicininę veiklą, dirbo su medicininiais tyrimais.
Per visa gyvenimą broliai užregistravo beveik 200 patentų.

Laiko neturiu daug, bet visai gerai susižiūri dokumentinis M. Viotte filmas La temps des Lumiere.

Grįžtu į “belekur” aikštę, papietaut, susirinkt daiktų iš viešbučio.

Pėdinu dar Antoine St Exupery gatve link upės.

Grįžtant į aikštę, prisimenu, kad dar turi būti kažkur Exupery statula… Niekaip nerandu, kur ta statula 🙂

Jau net internete suieškau, kad turi būt vakarinėj aikštės daly. Nematau nieko panašaus… Jau net pradedu naudot Šerlocko metodus 🙂 Mąstau, kad jei statuloje mažasis princas, tai didelė tikimybė, kad bus kažkur netoli vaikų žaidimo aikštelės.

Akurat! Štai jie – mažasis princas ir Antoine Exupery, pasislėpę po medžiais 🙂

Užrašai ant paminklo

Antrąjį suprantu iškart, be žodyno 🙂
Citata iš Mažojo princo: “On ne voit bien qu’avec le cœur. L’essentiel est invisible pour les yeux”
“Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akims.”

Prancūzija, Lijonas

Posted: August 26, 2015 in Prancūzija 2015
Tags: Filmai, France, Kvapai, Lijonas, Lyon, Menas, Prancūzija

Pagaliau atostogos!
Keliauju į šviesos miestą – Lugdunum, toks yra senovinis Lyon’o pavadinimas.
Prieš daugiau nei 2000 metų keltai čia, ant Fourvière kalvos buvo pastate šventyklą šviesos dievui Lugui. Formaliai miestą įkūrė romėnai 43 m. pr. m. e. Dabar Lijone gyvena panašiai kaip Vilniuj, apie 500 tūkst. žmonių, senamiestis saugomas UNESCO.
Jau ne pirmas miestas, kai grybauju su nuvykimu iki viešbučio 🙂 Išlipus iš lėktuvo patraukiu link Rhone express tramvajaus, taip greičiausia pasiekti miesto centrą, turiu ir bilietą. Deja, kartais visi priplanavimai nueina veltui – tvarkos saugotojai užtvėrę įėjimą, sako, linija uždaryta dėl kažkokio įvykio, kada atidarys, neaišku… Paklausus kaip nukakti į centrą, mosteli ranka į autobusus, pasako 6 aikštelė ir viskas. Ten jau pilna tokių kaip aš 🙂 Spoksau į autobusų tvarkaraštį – vienas tik numeris ir tas visiskai neaiškus, nes nėra jokių Lyon centras ar pan. stotelių. Bandau klausti vienų. Nieko nežino ir nekalba angliškai. Tada klausiu kitą – žino, bet kalba tik prancūziškai. Toks įspūdis, kad stotelėj tik pasimetę turistai ir vietiniai, kalbantys tik savo kalba 😉 Viena moteriškė labai nori padėti, bet ko gero angliškai kalba mažiau nei aš prancūziškai. Iš kokio trečio karto jau suprantu, kaip reikia važiuot, tik man rodos, ji bando nurodyti kiek sudėtingesnį variantą – per centrinę stotį.
Ilgai laukiam buso, pradedu mąstyt apie taxi, ale nusprendžiu, kad taip bus įdomiau 🙂
Atsiranda dar viena, angliškai kalbanti moteris. Mane priduoda naujai moteriškei – ‘follow her’ 🙂 Nu jau tikrai žinau, kad bus viskas gerai, būsiu pristatyta į vietą. Autobusas, tramvajus, metro – kol atvaziuoju iki Bellecour aikštės, išbandau visas 3 miesto trandsporto rušis, ir visa kelionė tik – 3,2 eur.
Išlipus iš metro, reikia susigaudyt kurioj pusėj viešbutis, ir staiga pradeda pilti kaip iš kibiro. Pasidedu daiktus, užkandu truputį ir einu pasivaikščiot, negi dabar lauksi kol nustos lyt 🙂

Suku ratais aplink Bellecour, vėjai visai užlaužia mano skėtį, tenka pirkti naują…

Vakarienei einu į vieną iš bouchonų (taip čia vadinamos tradicinio lijonietiško maisto kavinės). Sunku išsirinkti, netraukia manęs šian nei prie galvų, nei prie kojų, nei prie žarnų… Maistas čia toks naminis, gana paprastas. Lijonas yra laikomas maisto gurmanų sostine, bet nepagaunu aš šiandien čia Duendes…
Po vakarienės dar šiek tiek pasišlaistau ir namo, į viešbutį.

Visi miestai, šalys turi savo augimo, klestėjimo ir nuosmukio laikus. Ko gero, Lijonas labiausiai klestėjo galų-romanų laikais, kuomet 300 metų tai buvo svarbiaus miestas vakarinėje Romos imperijos dalyje, po Romos.
Kitą dieną, iš pat ryto traukiu į romėnų laikus 🙂
Keliuosi funikulierium į kalvos viršų.
Čia buvo miesto širdis romėnų laikais, amfiteatras galėjo talpinti 10 tūkstančių žmonių.

Ir kaip tais laikais statė namus, kad sienos stovi visus 2000 metų!

Užsuku ir į romėnų muziejų.
Lijone buvo daromi stiklo dirbiniai. 3-5 amžiaus kvepalų buteliukai:

Romėnų kelių tinklas. Rašo, kad tais laikais Romos imperijoje buvo gana kosmopolitiški miestai, žmonės lengvai keldavosi gyventi kitur.

Išeidama pastebiu lankstinuką – Gadagne muziejuj paroda apie rožes! To man užtenka, pėdinu link rožių 🙂
Leidžiuosi žemyn pėsčia, nes kažkur užmačiau, kad pakeliui dar turi būti sodai, bet kažkaip nusileidžiu iki apačios ir nesurandu į juos įėjimo. Palieku kitai dienai…

Rožės – paroda apie rožes ir Lijono rožių augintojus. Nuo rožės anatomijos iki spalvų, kvapų.

Skirtingos rožės kvepia skirtingai – rožės, vaisiai, prieskoniai ir t.t.
Kvapų ratas

Aišku, galima ir pauostyt – damaskinių rožių eterinis.

Mini sodelis Gadagne muziejuje.

Traukiu pasivaikščiot į senamiestį (Lyon Vieux). Pakeliui praeinu Miniatiūrų ir kino muziejų, visai neplanavau aš į jį eit, bet kažkaip prie įėjimo pamačiau vieną kitą miniatiūrą ir susigundžiau trumpam užsukt. Ir koks man džiaugsmas, kai pamačiau, kad pirma ekspozicija (rūsyje) dedikuota filmui Perfume: The Story of a Murderer!
Filmui kurti naudotos dekoracijos. Puikiai perteikta atmosfera. Tame tarpe ir kvapais. Niūrus rūsys, buteliukai, rožės. Viskas tarsi persismelkę gyvybės ir mirties kvapais. Nerealu!

Laikas man čia sustoja, reikia gi apžiūrėt kiekvieną buteliuką… Pasirodo, specialiai filmavimui lenkų gamykloje buvo sukurta 1300 buteliukų. Grasso kvapų muziejus suteikė reikalingą istorinę medžiagą tam, kad sukurti 18 a. perfumeriją, kvepalų parduotuvę.

Kelios salės skirtos kino efektams. Pasirodo, kino triukai pradėti naudoti vos tik atsirado kinematografija, jau 1895 m. Pavyzdžiui, filmavimas aktorių ir aplinkos atskirai (žalias fonas).

Plačiai buvo naudojamos miniatiūros. Les Trois Mousquetaires (2011) naudotas skrendantis laivas:

Didžiausia revoliucija buvo skaitmenizavimas. Pavyzdžiui, dabar gali būti nesunkiai redaguojamos scenos – iškerpami, perkeliami nufilmuoti aktoriai ir t.t. jei kartais pasikeičia scenarijus.

Nereali Julien Martinez gotiškų lėlių paroda vienoj iš salių:

Ronan-Jim Sevellec miniatiūros, mąstelis 1/12

Einu užkąsti. Po pietų – ekskursija. Vakar nusipirkau 2 dienom miesto kortą, vadybininkė įkalbėjo nueiti ir į pora ekskursijų, sakė, kitaip bus sunku vienai apžiūrėt trubules. Kas tai yra, tikiuosi čia ir išsiaiškint 🙂
Žmonių susirenka nemažai, spėlioju, ką čia darys su tokia minia. Ogi ateina 3 gidai, išdalina visiems imtuvus su ausinėm, gidas kalba – visi puikiai girdi 🙂

Pradedam nuo Lijono Katedros, baigtos statyti 15 a. Katedra statyta 300 metų, nes anot gidės, tuo metu jie dar buvo nepriklausomi ir statybas finansavo patys žmonės. Katedra buvo daug prašmatnesnė, nei dabar. Protestantų-katalikų karas 16 a., prancūzų revoliucija gerokai pravalė Katedros dekoracijas, paveikslus… Klausiu gidės apie tuos nepriklausomybės laikus, bet ji į kalbas daug nesivelia, sako, labai jau komplikuota Prancūzijos istorija…

Trubules atsirado po to, kai miestas smarkiai augo, namais užstatė visus tarpus, taip atsirado praėjimai iš vienos gatvės į kitą per kiemelius. Dabar dauguma praėjimų ir kiemų yra privatūs ir uždari.

Vienam iš kiemų randam ir gyventoją 🙂

Patraukiu link Confluences, šviežiai iškepto muziejaus, atidaryto prie abiejų miesto upių susiliejimo vietos.

Labai daug žmonių (prie kai kurių salių reikia stovėt didžiulėj eilėj, kad patekti), per mažai struktūros, mano akimis. Na bet džiaugiuosi, kad šitiek žmonių domisi, iš kur mes atsiradom ir kur einam 🙂
Homo floresiensis žmonės gyveno prieš 95 tūkst. Metų Indonezijoje:

Viena ekspozicija apie 17 a. gamtos įdomybių muziejus Europoje, žemėlapyje ir Radvilų muziejus 🙂

Šviečianti optinio pluošto suknelė

Traukiu vėl į senamiestį vakarienei. Pralinksmina astrologinės dienos prognozės tramvajuose 🙂

Sutemus dar viena ekskursija – naktinis šviesų Lijonas autobusu

Airija, Dingle

Posted: December 9, 2014 in Airija 2014
Tags: Airija, Dingle, Filmai, Fungie, Menas, Ogham

Seniai noriu nuvažiuoti į Dingle pusiasalį. Vis klausinėjau airių, kur yra gražiausia saloje, ne iš vieno girdėjau – Dingle 🙂

Penktadienį pasiimu laisvadienį, ryte sėdu į autobusą, po kelių valandų išlipu Dingle miestuko centre. Įdomu, kad prieš keletą metų buvo daug debatų dėl miestuke pavadinimo. Dėl Gaeltacht (airiškai kalbančio regiono) taisyklių valstybė uždraudė kelio ženkluose naudoti anglišką miesto pavadinimą Dingle. Miestuko gyventojai susirūpino, kad turistams bus sunku surasti Dingle (ant kelio ženklų buvo – An Daingean), tai ant kai kurių ženklų atsirado miesto gyventojų uždėti angliški užrašai 🙂

Užsuku į turistų informacijos biurą paimti kokių žemėlapių ar kitos info. Netyčia nugirstu kalbant apie galimas personalizuotas (angl: custom) ekskursijas po pusiasalį. Sakau, ir aš noriu! Po 20 minučių aš jau mašinoje su pora iš Vokietijos.

Viena įdomiausių ekskursijų! Pirmas sustojimas Ventry grafo sode, prie Ogham akmenų. Gidas aiškina Ogham rašto principus, bandom perskaityti užrašus ant akmenų. Akmenys su Ogham raštais yra pirmieji rašytiniai šaltiniai Airijoje, seniausi datuojami apie 5 a. Ant daugumos akmenų yra vyriški vardai, manoma, kad daugiausiai buvo naudojami žemių valdų žymėjimui.

Gana stiprus lietus, Ventry lordo namą apžiūrim pro langą…

Dingle pusiasalyje yra apie 2000 archeologinių monumentų, ko gero tankiausiai nusėtas “istorija” Airijos regionas. Gaila, ekskursija tik 2 valandų.

Nuostabi pakrantė!

1969 m. čia buvo filmuojamas filmas Ryan’s daughter, gavęs pora Oskarų. Nuo tada ir pradėjo traukti turistų būriai į Dingle pusiasalį.

Dingle pusiasaly nemažai namų priklauso įžymybėms. Pavyzdžiui, anot gido šitas namas prikauso Cranberries daininkei Dolores O’Riordan, kuri neseniai buvo patekus į spaudą…

Vėjo išrautas namukas…

Eksursijos pabaigoje paaiškėja, kad vairuotojas-gidas yra muzikantas Denis Ryan. Sako, ir aš turiu dukterį :), ji dirba Murphy’s ledainėje, kurioje yra patys geriausi ledai pasauly :)!

Čia yra trumpas ekskursijos variantas su gido daina…

Slankioju Dingle gatvelėm… Pagaunu ir lietaus 🙂

Atvira lauko galerija ant miesto tvoros:

Vakarėja…

Vakarienei einu į gido rekomenduotą muzikantams priklausantį pub’ą John Benny’s, kur turi būti gyva tradicinė airių muzika.

Jaukus draugiškas pub’as, kol laukiu muzikos ir maisto, pradedu plepėt su prie gretimo staliuko sėdinčiu senuku. Paaiškėja, kad tai į pensiją išėjęs gidas. Sako, apie Dingle žinau viską! Nėr kada net valgyt, kiek neįtikėtinai įdomių istorijų išgirstu! Apie keltus ir seniausius Airijos protėvius iš Iberijos pusiasalio, apie ispanų įtaką Dingle pusiasaly iki šių dienų, apie airių kalbos sugrįžimą į Dingle, apie gidą Ryan ir jo dainuojamas jūros (songs of sea) dainas, ir apie nesuplanuotus magiškus dalykus, kurie kartais nutinka keliaujant…

Šiandien groja pora muzikantų – Niamh Varian-Barry and Matt Griffin.

Pabaigoje koncertas pasidaro labai kamerinis 🙂 Pora muzikantų ir gal kokie 5-6 žiūrovai. Galiausiai užsimezga kalbos… Šalia sėdi amerikietė su airiškomis šaknimis, turinti namą Dingle. Su muzikantais plepam apie lietuvišką muziką, Korką (pasirodo, muzikantė iš ten kilusi), apie panašią Lietuvos ir Airijos istoriją ir t.t. 🙂

Šeštadienio ryte patraukiu pasivaikščiot Dingle pakrante

Blūdiju ramiom gatvelėm. Užeinu išgerti karšo šokolado su rankų darbo Guinness skonio ledais į Murphy’s ledainę. Vietinės keramikės dizaino krautuvėleje neatsispiriu, nusiperku rankų darbo kavos puodelį, dar kuriam laikui smingu knygyne…

Po pietų plaukiu į susitikimą su dar vienu Dingle gyventoju – Fungie 🙂 Sutinku vakarykštę porelę iš Vokietijos. Kartu imam šiandien vienintelę kelionę laivu.

Delfinas Fungie apsigyveno Dingle įlankoje 1984 m. Nuo tada kiekvieną dieną plaukia turistai pabendrauti su delfinu. Gana skeptiškai žiūrėjau į visą tą reikalą. Kažkaip turėjau abejonių dėl to, kad delfinas savo noru “bendrauja” su turistais. Pradžioj buvo toks jausmas, kad delfinas slapstosi ir bando pabėgti nuo laivų… Tačiau kai jau atrodė, kad laivai suka atgal, prasidėjo linksmybės 🙂 Kurį laiką du laivai plaukė lygiagrečiai, tarp jų sukeltų bangų nardė Fungie. Atrodė, lyg lenktyniautų!

Delfinui jau tikrai virš 30 metų, daugiau nei vidutinis gyvenimo amžius, bet manoma, kad jei gali gyventi iki 40-50 m.

Internete pilna straipsnelių apie Fungie: 1, 2, 3 🙂
Grįžinėjam į uostą…

Išlipus į krantą, užsuku trumpam į viešbutį, užkandu, ir į autobusą – dar laukia kelių valandų kelionė namo…

Airija, Connemara

Posted: November 23, 2014 in Airija 2014
Tags: Airija, Cong, Connemara, Filmai, Galway, Konemara, Kylemore, Ross Errily Friary, Sodas, The Quiet Man

Eilinis kelionių savaitgalis Airijoje. Šį kartą išsiruošiau į Konemarą, kuri yra No 1 Airijos TODO sąraše vienoje iš mano kelionių biblijų (The Rough Guide).

Keliauju penktadienį po darbo į Galway. Vakarienė kavinukėje, pabraidžioju dar miesto gatvėmis.

Atrodo, turistinis sezonas čia jau užsidarė, miestas gerokai tuštesnis, net genčių vėliavos nukabintos Eyre aikštėje…

Šeštadienio ryte važiuoju su Galwaytours link Connemaros.

Saulėtas rudens rytas. Kelionė neprailgsta, labai linksmas gidas. Istorijos, anekdotai, klausom airiškos muzikos, tame tarpe Johnny Cash dainos apie Airiją – 40 Shades of green 🙂
https://www.youtube.com/watch?v=N0oTDS9ur_U

Pravažiuojam The Quiet Man tiltą. Tai dar vienas klasikinis filmas, filmuotas Airijoje. Na bet apie tai šiek tiek vėliau 🙂

Vaizdai pro autobuso langą nerealūs!!

Ilgiausias šios dienos sustojimas – Kylemore Abbey. Ši pilis laikoma viena romantiškiausių vietų Airijoje. 1850 m. Mitchel ir Margaret Henry medaus mėnesio metu sustojo piknikui Kylemore apylinkėse. Margaret taip susižavėjo Connemara, kad neužilgo Mitchel čia sugrįžo, nupirko 15 tūkst. akrų valdą ir pastatė vieną nuostabiausių Airijos pilių.

Henriai turėjo 9 vaikus ir laimingai gyveno Kylemore pilyje. Bet 1874 m. atostogaujant Egipte Margaret susirgo dizinterija ir mirė po 16 dienų, būdama tik 45…
Šalia pilies pastatyta memorialinė bažnyčia, atrodanti kaip miniatiūrinė katedra, dedikuota Margaret. Notoliese mauzoliejus, kur palaidota Margaret ir Mitchel.

Sakoma, kad Henriai buvo žmonių mylimi ponai. Po 1846-1849 m. didžiojo Airijos bado, kai Connemaroje neliko trečdalio gyventojų, Mitchel Henry Kylemore pilyje sukūrė 300 darbo vietų. Užmokestis buvo gerokai didesnis nei vidurkis. Kaime netoli pilies pastatė pašto ir telegrafo stotį, mokyklą vaikams. Namukuose leido įsidėti vieną langą (tuo metu dėl “dienos šviesos vagystės” mokesčio dauguma namų neturėjo langų).
Vienas svarbiausių pilies svečių – karalius Edward VII 1903 m. Buvo net gandų, kad karalius planuoja įsigyti pilį, tačiau karalius yra pasakęs, kad jam tai būtų per brangu!
Tais pačiais metais pilis buvo parduota Mančesterio hercogui, kuris prieš tai buvo subankrutavęs dėl lošimo, tada vedė turtingą amerikietę Helen Zimmerman, kuri buvo užsimojusi modernizuoti pilį. Deja, po kelių metų dėl finansinių sunkumų pilis atiteko bankininkui. Galiausiai 1920 m. pilį įsigijo Benediktinų moterų vienuolynas, kuris čia yra iki šių dienų. Vienuolės renovavo sodus, bažnyčia, atidarė pilį lankytojams (galima apžiūrėti keletą kambarių). Iki 2010 metų čia buvo tarptautinė mergaičių mokykla.

Lendu į sodą. Net lietus man nė motais 🙂 Gaila tik, kad laikas labai limituotas…

Štai araukarija, osmantas (na čia mane tik kvepalininkai supras tikriausiai 🙂 )
Gaila, jau beveik niekas nežydi…

Nerealaus raudonumo aronijos

Laukdama autobusiuko tarp pilies ir sodo slepiuosi nuo lietaus, bendrauju su paukštuku 🙂

Sodo menai:

Dar vienas sustojimas Cong kaimelyje. Dauguma turistų čia užsuka dėl The Quiet Man, 1951 metų filmo, pelniusio 2 Oskarus. Dabar čia viskas apie The Quite Man – kavinė, restoranas, muziejus ir t.t…

Pat Cohan baras irgi iš The Quiet Man 🙂

Na bet miestukas ir šiaip įdomus. 13 a. Cong vienuolyno likučiai:

Dar viena miestelio įdomybė: 1846 m. buvo statomas kanalas, kuris taip ir nepradėjo veikti dėl paprastos priežasties – nelaikė vandens 🙂
Čia galima daugiau paskaityti apie šį nesėkmingą “sauso kanalo” projektą…

Dar vienas filmas, kurį žiūrėjau dėl šios kelionės – The Field. Kažkur šitose apylinkėse buvo filmuojamas filmas 🙂

Temsta jau kai privažiuojam Ross Errily Friary. Gana atmosferinis pasivaikšiojimas 14 amžiaus vienuolyno koridoriais…

Na tikrai ne autobusu vienai dienai reikia važiuoti į Connemarą. Norėsiu grįžti kada vasaros pradžioje kokiai savaitei 🙂 Sakoma, kad čia gražiausia gegužės pabaigoj-birželio pradžioj, kai kalnai nukloti žydinčiais rododendrais…

Airija, Youghal

Posted: July 21, 2014 in Airija 2014
Tags: Airija, Filmai, Jolas, Sodai, Youghal

Šį šeštadienį vėlokai išsikrapštau iš namų… Važiuoju į netoliese esantį (50 min autobusu) miestuką prie jūros – Jolą (rašoma: Youghal).

Vaikštinėju po Jolą. Istorine prasme labai įdomus miestukas, pilnas istorinių pastatų, pasakojimų apie žymius žmones, kurie čia gyveno ar lankėsi – piratas miesto meras anglų didikas Walter Raleigh, gavęs Youghal dovanų už airių sukilimo numalšinimą; čia kūręs garsus anglų poetas E. Spenser; Richard Boyle, nupirkęs miestą iš W. Raleigh ir palaidotas miesto bažnyčioje ir taip toliau…
1954 m. miestelis buvo pavirtęs filmavimo aikštele, čia buvo kuriamas Moby Dick. Nemažai miestelio gyventojų suvaidino masinėse scenose 🙂

Miesto laikrodis, kalėjimas, pastatytas 18 a. Įdomu, kad laikrodis buvo tik į miesto vidų, miestiečiams.

Tynte pilis, Kromvelio arka, Kromvelio Alms House

18 a. pirklių namas

Collegiate Church of St Mary – viena seniausių Airijos bažnyčių, čia nuo 12 a., manoma, kad prieš tai čia buvo St Declan vienuolynas, įkurtas apie 450 m.

Bažnyčios kiemo kapinės kviečia turistus pasivaikščioti… Pilna informacijos apie ankapius, kapinių augalus ir gyvūnus… Įnformacinės lentos nagrinėja net antkapių simboliką. Pavyzdžiui, inkaras simbolizuoja viltį ir amžinąjį gyvenimą, gėlės vaizduoja žemiško gyvenimo trumpumą ir vargus. Kai kurios gėlės simbolizuoja tam tikras emocijas ir požiūrį, gi pavyzdžiui, gebenė vaizduoja ištikimybę ir tvirtą draugystę…

Kairėje sienoje esanti skylė – vieta pereinamam karstui, kuris buvo naudojamas tiems, kurie neišgalėjo nupirkti karsto…

Negaliu ramiai praeiti pro bažnyčios sodo augalus

Toliau pažindinuosi su Airijos augalais. Raudonasis valerijonas (Centranthus ruber), augantis ant miesto sienų.

Kukmedis, angliškai Yew, airiškai Eochaill nuo ko ir kilęs miestelio pavadinimas. Kukmedžiai Airijos bažnyčių kiemuose auginami nuo 8 a. Laikomi ne tik mirties, bet ir prisikėlimo, ilgaamžiškumo simboliais.

Krantinėje šiandien vyksta kažkokia miesto šventė. Pradžioje gyva radijo transliacija, vėliau gyvi pop šlagerių dainuotojai 🙂

Šitą veikėją jau esu sutikusi kitame mieste – Kilkenyje 🙂

Miesto krantinė ryte, su vandens laukiančiais laivais…

Krantinė vakare, su neaiškiais plaukiojančiais objektais…

Pėdinu link paplūdimio (apie 2 km. nuo miesto centro).

Didžiulis paplūdimys. Gal kiek nustebina betono kiekis…

Ženklas apie draudžiaumus palaidus šunis, prie įėjimo į paplūdimį

Džiaugiuosi jūra, net įmerkiu kojas į vandenį…

Grįžtu atgal į centrą ir namo…

Airija, Aran Islands

Posted: June 25, 2014 in Airija 2014
Tags: Aran Islands, Aran salos, Dun Aengus, Filmai, Inishmore

Airijoje savaitgaliui žada ypatingai gerą orą – 22 C ir jokio lietaus 🙂 Nusprendžiu, kad pats laikas aplankyti Aran salas. Penktadienį po darbo važiuoju į Galway.
Jau antrą kartą čia. Labai gyvas, jaukus miestukas…
Smagus penktadienio vakaras. Gatvės muzikos atlikėjas 🙂
strmusic

Šį kartą visus kitus gatvės muzikantus nukonkuravo Irish Тhunder, amerikiečiai grojantys tradicinę airišką muziką. Minia žmonių tiesiog eina paskui muzikantus nuo aikštės prie aikštės.

Ramus šeštadienio rytas Galway. Rytinis atoslūgis… Kartais vandens lygis čia svyruoja iki 6 metrų.

Traukiu link stoties, iš kur su Faherty tours važiuojuį Inishmore – didžiausią iš Aran salų.
Autobusas, keltas, ir štai mes jau saloje. Sala yra 18 km ilgio, 5 km. pločio, dabar čia gyvena apie 800 žmonių. Vasarą per dieną atvažiuoja apie 1000 turistų. Anot gido, čia yra viena iš nedaugelio vietų Airijoje, kur žmonės tarpusavy dar kalba airiškai…

Susodina į mikriukus, važiuojam link Dun Aengus. Aišku, kopiant į Dun Aengus kalvos viršų, iš kažkur atsiranda lietaus debesis 🙂 Kuo kuo, bet oro prognozėm Airijoje tai tikrai nereikia tikėti… Gerai, kad pasiėmiau daugiau drabužių, nes į 22 tikrai čia nepanašu…

Nuo kalvos nerealūs vaizdai į beveik 100 metrų aukščio uolas!

Dun Aengus – vienas iš septynių akmeninių fortų, esančių Aran salose. Šio forto pavadinimas kilęs nuo Aengus, vieno iš Fir Bolg, vadų. Anot legendų, Fir Bolg buvo senovės tauta, atėjusi iš Graikijos, valdžiusi Airiją 37 metus…

Manoma, kad fortas buvo pastatytas apie 1000 m. pr. m. e., buvo naudojamas kaip tvirtovė, ir tikriausiai buvo ritualinė vieta. Birželio 21, vidurdienis… Simboliška, kad esu čia ilgiausią metų dieną, tuo metu kai saulė yra aukščiausiai danguje 🙂 Aišku, kaip dažniausiai Airijoj būna, saulė šiandien už debesų…
Akmeninė ritualų pakyla:

Dar sakoma, kad nuo Dun Aengus galima pamatyti garsųjį miražą Hy Brasil, legendinę “amžinos jaunystės” salą Atlanto vandenyne, išnyrančią iš rūkų vieną kartą per septynis metus…

Vis praskrenda koks lėktuvėlis. Pasirodo, tai viena iš transporto priemonių, kaip galima pasiekti salą. Anot reklamos, skrydis su Aer Arann Islands užtrunka tik 8 minutes.

Uolinis salos paviršinius, atrodo, turėtų būti sunku augalams. Tačiau salose priskaičiuojama apie 400 rūšių laukinių gėlių. Augmenija:

Medžių čia visai nedaug… Fuchsia:

Visa sala sudalinta akmenininėm tvorelėm. Anot gido, tiesiog buvo labai daug akmenų, tai vietoj to, kad kažkur išvežtų, sudėjo tvoreles, dabar daugiausiai naudojama kaip aptvarai besiganatiems gyvūnams…

Gidas sako, kad jūra kiekvienais metais pasiima sau kažkiek žmonių ir žemės… Paminklas žuvusiems jūroje:

Sustojam prie vietovės, vadinamos Seven Churches (liet: septynios bažnyčios). Sakoma, kad pirmi pastatai čia atsirado 6 a. pr. kai į salą atvyko St Brecan. Dabar yra poros bažnyčių (statytos apie 8 a.) ir penkių gyvanamųjų namų liekanos. Ir dar kartu čia yra veikiančios kapinės…

Pravažiuojam nykstančius tradicinius šiaudinius namukus. Tiesiog žmonės neturi pinigų stogų atnaujinimui.

Namas, kuriame buvo filmuotas Man of Aran dokumentinis filmas:

1934 m. Britų sukurtas etnovaidybinis-dokumentinis filmas. Vaizduojamas sunkus to meto žmonių gyvenimas Aran salose, filmo veikėjus vaidina vietiniai gyventojai. Įdomus dalykas, kad vaizduojama ryklių medžioklė, tačiau tokia veikla salos gyventojai užsiiminėjo 100 metų prieš šį filmą… Tačiau tai nesutrukdė filmui gaut pagrindinį prizą Venecijos filmų festivalyje.