Dokumentiniai Pora Daniel Schmidt filmų: Samadhi, 2 dalys Inner World, Outer World, 4 dalys Apie nušvitusius žmonės: Zero & One, a film about non-duality Who’s driving a Dreambus? Living Nonduality Meditaciniai Baraka Ashes and Snow
Jūros! Ko daugiau reikia?… Man išvis nedaug reikia iki pilnos laimės. Atvažiavau ir sėdžiu viešbuty, spoksau į jūrą…
Kai jau visai sutemsta, išsikrapštau ieškot vakarienės. Viešbučio vadybininko siūlytas Les Artistes nedirba. Tai valgau šalia, kiek kičiniam La Vita e Bella. Svarbiausia, kad galiu sėdėt lauke, netoli jūros 🙂
Rytas. Žada lietų.
Po pusryčių pėdinu link senmiesčio.Bioves sodelis miesto centre.
Mentonas yra citrusų sostinė, vasarį turi citrinų festivalį 🙂
Anot legendos, kai Adomas ir Ieva išeidinėjo iš rojaus, Ieva prigriebė vieną “auksinį vaisių”. Adomas pasibijojęs Aukščiausiojo pykčio, liepė Ievai išmesti vaisių. Bet… Praėję daugybę kalnų ir pievų, atsidūrė vienoje gražioje įlankoje su egzotiniais augalais, tai priminė Ievai rojų… Čia ir pasodino Ieva citriną. Taip atsirado Mentonas 🙂
Anot wiki istorikų, žmonės čia gyvena nuo paleolitinių laikų.
Pakeliui žiūriu nuorodos į TI. Kaip tik pradeda krapnot. Ramiai leidžiu laiką skaitinėdama TI. Lietus sulėtina viską… Ir gerai, kad čia užsukau. Paaiškėja, kad būtent antradienį neveikia botanikos sodas… Tad einu ieškot Jean Cocteau Wedding room.
Ieškau, pro kur čia įeiti, nuorodų nesimato… Miesto savivaldybė, logiška, kad čia ir bus santuokų kambarys 🙂
Vau! Gražu, jauku… Bet norint vestuvių čia, reik mentoniečio…
Paskui traukiu link St Michel bazilikos, į viršų.
Dar iki XIX a. čia, bažnyčioje, buvo laidojami žmonės. O anot trip advisor, top 1 Mentone – senosios pilies kapinės. Tai ką, ropščiuosi dar į viršų. Po Graso kalnelių – viskas yra juokas 🙂
Kapinėse nori nenori , prisimeni, kad viskas praeina… viskas baigiasi kada nors… netgi gyvenimas…
Apačion…
Praeinu pro turistines parduotuvėles 🙂
Pietūs prie jūros, aišku!..
Popiet traukiu į kita miestelio pusę – Serre de la Madone sodus.
Gerai, kad pagaunu autika, nes pėsčiom būčiau užtrukus…
Sodas nuostabus! Šiek tiek apleistas, ne per daug nučiustytas. Kaip ir visas Mentonas, vadinantis save Prancūzijos perlu.
Pralinksmina kai kurie augalų pavadinimai 🙂
Sodas tuoj užsidarys, ropoju žemyn. Išeidinėdama dar aptinku osmantus!
Viešbuty pailsiu, vakarienė Des Artistes. Po to dar einu pabraidžiot po vakarinį Mentoną.
Ant Bastiono irgi Jean Cocteau. Čia dabar menininkui dedikuotas muziejus.
Kitą dieną turiu dar gerą pusdienį.
Iš pat ryto traukiu į Botanikos sodą Jardin Botanique et Exotoque Val Rahmeh. Labai tvarkingas, viskas sužymėta numeriais, nedidelis plotas, iki uždarymo pietums turiu valandą. Viską spėju apžiūrėt.
Aišku, mielai apsilankyčiau čia dar kartą 🙂 Gal kitą kartą daugiau laiko turėsiu…
Norėčiau dar aplankyt ir kitus sodus – ne viską spėjau…
Vėl aš prie jūros…
Užsuku trumpam į meno muziejų – Jean Cocteau Collection Severin Wunderman.
Trumpametražinis dokumentinis Jean Cocteau filmas apie savo kūrybą – La villa Santo Sospir
Baiginėjasi sutrumpinta atostogų Provanse versija – kaip 4 metus atgal, tik 4 kartus trumpesnės 🙂
Toliau keliauju po Langedoc-Roussillion kraštą. Važiuoju į viduramžių miestą – Carcassonne.
Anot legendos, 795 m. imperatoriaus Charlemagne apgulties, trukusios 5 m., metu žmonės jau visai neturėjo ką valgyti. Buvo likęs paskutinis grūdų maišas ir kiaulė. Saracėnų princesė Carcas, kuri po vyro mirties valdė miestą, užsakė tą patį brangiausią paskutinį maišą grūdų, sumaitino kiaulei, ir išmetė už tvirtoves. Kai kiaulė dideliu greičiu atsitrenkė į žemę, Charlemagne armija klaidingai pamanė, kad tikriausiai miestas turi dar daugybę maisto, jei gali mėtytis grūdais prišertom kiaulėm… Nusprende, kad apgultis – bergzdžias reikalas ir atsitraukė nuo miesto 🙂 Carcas paskambino (“sonned”) pergalės varpais, anot šios legendos iš čia ir miesto vardas 🙂
Miesto aukso amžiuje, apie 1100 metus, čia valdė nepriklausomi ir atviri valdovai, draugiškai gyveno kartu su žydais, katarais, o tuo metu trubadūrai kūrė poemas apie idealią meilę. Liberalus požiūris leido klestėti turtingam intelektualiam gyvenimui, tačiau galiausiai tai lėmė miesto nuosmukį. Kažkuo primena Vilnių XV amžiuje ir vėlesnę istoriją… Popiežius ir kryžiuočiai stengėsi atsikratyti liberalių pažiūrų Kataro judėjimo. Kol galiausiai XVII a. kraštas buvo įkorporuotas į Prancūziją.
Išlipus ieškau kaip nuvažiuot į viešbutį. Taxi nė vieno nesimato, tik laukiantieji… Prašau stoties info kioske iškviesti taxi. Ne iš kart, bet iškviečia. Laukiu jau 20 min, atvažiuoja pora mašinų, bet ne man. Turistų porelė klausia, ar laukiu taxi. Jie važiuoja į oro uostą, irgi niekaip nesulaukia buso.Kai atvažiuoja busas, šaukia man, kad eičiau kartu, nes autobusas važiuoja pro senamiestį, net pakalba su vairuotoju, kad man pasakytų kada išlipti. Žiūriu tik, kad autobusas niekur nestoja, kažkoks ekspresas… Galiausiai vairuotojas sustoja vidury kelio, visai ne stotelėj, parodo į kurią pusę eit, pasirodo, visai netoli viešbutis. Nuostabus jausmas, kai sulaukti tokios netikėtos pagalbos iš praeivių 🙂
Įsiregistruoju viešbuty, dar gaunu rekomendacijų vakarienėms.
Užkopiu į kalno viršų, la Cite, čia senamiestis. Oho, įspudingai! Visgi nesitikejau tokio dydžio.
Praėjus pro vartus skinuosi kelią per turistų hordas… Užeinu į TI, priskaičiau anksčiau, kad verta eiti į naktines ekskursijas. Bet pasirodo, dabar tik vietine kalba. Anglų tik dieną, per pačius karščius 2 pm… Nepasirašau 🙂
Pradedu suprasti komentarus apie per daug surestauruotą senamiestį… Restauratoriai sulaukė nemažai kritikos apie tai, kad atnaujinti pastatai atrodo “per švariai”. Restauratoriai argumentavo tuo, kad buvo siekiama parodyti, kaip atrodė miestas viduramžiais, kai buvo ką tik pastatytas…
Laukiu kol miestą apleis daytripper’iai… Nepraeisiu gi ramiai pro kvepalų buteliukus 😉
Po sunkios dienos pavargę arkliukai…
Užsuku trumpam į bažnyčią. Išėjus į aikštę aptinku minią žmonių – gatvės show. Magas! O Lonely Planet rašė, kad vasarą neįmanoma čia surasti magijos…
Levituojantys burbulai ir iš žmonių skolintos monetos… Kaip jis ta daro??
Laukiu vakarienės, užeinu į inkvizicijos muziejų.
Mdas, jau noriu iš čia eit, nes turiu per daug gerą fantaziją, bijau kad liksiu be vakarienės, nes dingineja apetitas beskaitant apie inkvizicijos įrankius… Kaip rašo viename tekste, tai nėra visiškai praeitis. Yra ir dabar dar keletas šalių, kur tas vis dar vyksta… Fanatizmo rezultatai… Išeidama iš muziejaus džiaugiuosi, kad dabar galiu džiaugtis tikėjimo ir žodžio laisve…
Vakarieniauju vienoj iš rekomenduotų restoranų – Au Four Saint Louis. Išbandau tradicinį cassoulet, vietinę speciality – pupelių ir mėsos troškinį. Sunku patikėt, kad čia, pietuose, žmonės taip riebiai ir sunkiai valgo. Padavėjai puikiai kalba angliškai, o aš bandau su jais prancūziškai 🙂 Padavėja sako, kad tokį maistą jie valgo tik žiemą, kai šalta…
Po vakarienės klaidžioju senamiesčio gatvelėm.
Maniau, kad jau ištuštėjo čia, kol neaptikau vienos aikštės, užkištos restoranais 🙂
Norisi ieškot ramiau. Ir randu – gatvės muzikos koncertas prie vienos iš sienų! Smingu ilgam čia…
Nesinori, bet laikas leistis žemyn, į naująjį miestą, viešbutį…
Kitą rytą atsirandu La Cite dar prieš minias.
Džiaugiuosi rytine šviesa…
Pabraidžiojus einu apžiūrėti Comtal pilies
20 min eilėj prie bilietų! Na bet niekur neskubu, visa diena prieš akis…
Pradžiai filmukas apie pilies ir Carcassonne istorija. Pastatyta XIII a. Tiesa, pirmi bokštai atsirado dar romėnų ir visigotu laikais IV a. Pilį pastatė Trencavel kunigaikščiai. Prijautė katarams, kai popiežius paskelbė kryžiaus karus prieš eretikus. 1209 m. Carcassonne nukariavo prancūzai, jie irgi pridėjo nemažą dalį, tuo metu pilis buvo strateginėje vietoje, netoli sienos su Aragonu. XVII a., kai Kataloniją pasidalino Ispanija ir Prancūzija, Carcassonne pasidarė nutolo nuo sienos, prarado svarbą ir pilis buvo apleista. XIX a. architektas Eugene Viollet-le-Duc aptiko griuvesius, vėliau buvo paskirtas atrestauruoti pilį ir senamiestį. Kai kurias vietas atstatinėjo pagal piešinius. Kai kuriem statiniams ne iškarto atspėjo laikmetį. Pavyzdžiui, buvo laikoma, kad vienas bokštas iš daug vėlesnių laikų, ir vėliau aptiko jį paminetą jau 333 metais. Dabar Carcassonne saugo UNESCO.
Išlindus iš pilies dar pėdinu aplinkui. Tyrinėju, kaip kintanti dienos šviesa keičia pastatus.
Po pietų raunuosi į viduramžių show turistams. Nors prancūziškai nelabai, bet kaip ir viskas daugmaž aišku 🙂
Interaktyvus spektaklis, vienu metu šalia prisėda “riteris” 🙂 Nepraleidžiu progos – selfin’u 🙂
Išejus iš šou, jaučiu, kad karštis dar nenuėjo… Svarstau – arba bažnyčia, arba parduotuvės, arba mokyklos muziejus. Einu į pastarąjį.
Leidžia pabandyti rašyti su plunksna. Pakeverzoju ir aš 🙂
Po to – bažnyčia. Randu, kad čia viską dieną koncertuoja rusų ansamblis iš Maskvos. Kol apiūrinėju bažnyčią, pora kartu padainuoja po 2 dainas, tada pasako, jei norit daugiau, pirkit cd 🙂 Kažkaip labai jau atvirai komercija…
Po to, aišku, parduotuvės 🙂
Laukiu vakarienės sodelyje prie pilies
Vakarieniauju kitame rekomenduotame restorane – Adelaide. Negaunu vietos su vaizdu, visgi geresnėse vietose reikia rezervuotis high season metu. Jaukus nedidelis kiemelis.
Kartais manęs klausia, ar nenuobodu keliauti vienai. Niekada! Visada įdomu spoksoti į žmones – poras, šeimas, grupes ar pavienius. Kiekvienas žmogus nori nenori transliuoja save – veido išraiškom, laikysena, kūno sudėjimu, eisena, drabužiais ir t.t. Kiekvienas – vis kitoks, ir įdomus, ir gražus!
Jei sėdi šalia arti kito staliuko, tai dar gali gaudyti pokalbius. Jei svetima kalba, tai bandyti suprasti. Jei nėr žmonių, tai ne mažiau įdomiai galima stebėti savo mintis 🙂
Dabar sodelyje sėdi daug šeimų ir kelios poros, viena visai šalia manęs, vietiniai. Deja, viską suprantu tik tada, kai jie užsakinėja maistą. Paskui tik mažos nuotrupos…
Paskutinis Prancūzijos vakaras šioj kelionėj. Trečias kartas šitoj šaly, kuo toliau, tuo labiau pamilstu šį įdomų kraštą, nuoširdžius žmones, melodingą kalba. Tikiu, kad ne paskutinis kartas čia 🙂
Po vakarienės praeinu vėl per tą patį meditacinės muzikos praėjimą, kaip vakar, ir smingu ilgam 🙂 Ar tai smilkalų kvapai, ar muzika, užburia ir nepaleidžia ilgam…
Ir visai neteisus Lonely Planet gidas, visgi įmanoma surasti magijos, pagauti duende Karkasonėj net ir vasarą…
Pirmą kartą Languedoc-Roussillon krašte. Pirmas sustojimas visai pietuose, netoli Ispanijo sienos – Collioure arba Cotlliure kataloniškai. Čia pavadinimai dviem kalbom – prancūziškai ir kataloniškai.
Atrodo, žmonių ne mažiau nei Annecy, bet kažkokia visai kitokia nuotaika. Žmonės atsipalaidavę, niekur neskuba.
Jauki krantine. Pilnos gatvės meno ir pietietiškų spalvų. Dar daugiau, visas senamiestis – gyva meno galerija. Matisse, Darain tapytų paveikslų reprodukcijos tose vietose, kur ir yra nutapyti motyvai!
XX a. pr. čia lankėsi ir tapė ne vienas žymus to laiko dalininkas. Čia gimė ir tapybos judėjimas – Fovizmas, svarbiausias dalykas – spalva.
Kai kur net yra rėmai, pro kuriuos gali pažiūrėti į motyvus. Kažkodėl smagu, kad prie jų yra eilės žmonių 🙂
Braidau senamiesčio gatvelėm. Užeinu į vieną natūralių produktų parduotuvėlę, pamatau eterinių aliejų lentyną. Tai aišku, kad reikia viską prauostyti 🙂 Klausiu pardavėjos, ar turi ta firma puslapį kur galiu užsakyti per internetą. Pardavėja, ne daug kalba angliškai, bet labai draugiška, kiša po nosim visą kompiuterį, suveda google florame. Dar vaišina kažkokiais džiovintais vaisiais, kol as įsigilinus į eterinių lentyna 🙂 Įkrenta man į ‘krepšelį’ atlasinių kedrų aliejus. Buvo ir daugiau įdomių, bet bagažas labai ne guminis…
Toks įspūdis, kad šitoj kelionėj visur paskui save vežioju lietų… Pradeda krapnoti, nors orų prognozės net neužsiminė apie tai…
Vakare visas miestukas permirkęs žuvies kvapais. Sakoma, kad čia geriausi pasauly ančiuviai… Vakarieniauju spalvingoj kavinukej – galerijoj El Capillo, į kurią užeinu, nes patraukia akį ekspresyvūs peizažai 🙂
Sėdžiu dar krantinėj, spoksau į praeinantį pasaulį…
Kūrybiškumas gi žmonių, klientus pritraukinėja visaip kaip – nuo šviečiančių indelių ledams iki mašinų.
Kitą rytą gana anksti išsikrapštau iš viešbučio, kol dar neišlindo į gatves minios.
Braidžioju senamiesty, kuris dar vadinamas Le Mouré kvartalu, greičiausiai pavadinimas kilęs iš maurų, kurie čia kažkada gyveno.
Miestukas ruošiasi dienai…
Atrodo, katalonai nepraleidžia progos pasididžiuoti 🙂 Prancūzų Katalonija (arba Šiaurės Katalonija) atsidūrė Prancūzijoje po Pirėnų pakto 1659 m, po Ispanijos-Prancūzijos karo.
Beje, ne užilgo (2015 rugsėjo 27) bus dar vienas reikšmingas balsavimas dėl Katalonijos ateities – ispaniškos Katalonijos parlamento rinkimai. Daug info specialiame puslapyje, trumpai ir aiškiai išdėstyta Katalonijos istorija.
Praeidama pamatau turistinį traukinuką. Dar yra vietų, tuoj tuoj išvažiuos… Ir aš 🙂
Traukinukas užtempia į pati kalno viršų. Vynuogės čia auginamos jau nuo 6 a. pr.m.e.
Saint Elme fortas
Vienoj atkarpoj traukinukas stringa kokiai 15 min, kol iš kelio pasitraukia mašinos. Net neapsikentęs traukinuko vairuotojas padeda vienai mašinai 😉
Pravažiuojam Port Vendres, kuris specializuojasi bananų importu 🙂
Išlipus iš trukinuko traukiu į miesto pilį. Iki šių dienų išlikę 13-17 a. statiniai. Paskutinį kartą didelė rekonstrukcija daryta žymiojo prancūzų architekto Vauban. Šios rekonstrukcijos metu buvo nugriauta nemaža dalis senamiesčio…
Sodelis
Vaizdeliai nuo pilies!
Dalis pilies erdvių skirta menui. Retrospektyvinė Pierre Parce fotografijų paroda.
Menininkė pristato ir savo darbo procesą
Christiane Laporte Maso paveikslai ir skulptūros
Pietauju krantinėj. Viskas labai lėtai. Bet man nė motais, niekur neskubu…
Bandau surasti Modernaus meno muziejų. Niekaip nesuprantu kur jis, žemėlapy surandu vienintelį muziejų – Peske vardu. Pasirodo, Jean Peské ir atidarė čia modernaus meno muziejų 🙂 Tiksliau, Jan Mirosław Peszke, nes buvo lenkų kilmės dailininkas, gimęs Ukrainoje, vėliau emigravęs į Prancūziją.
Gaunu dar vieną dozę meno – šiuo metu čia Pierre Buraglio darbų paroda
Užsikapanoju iki kalno viršaus. Malūnas, sukurtas miltams malti, o dabar spaudžiantis alyvuogių aliejų 🙂
Pavakary braidžioju po senamiesčio parduotuvėles, meno galerijas. Ko gero dauguma galerijų yra ir meninininkų studijos.
Kai kurie neleidžia laiko veltui – galima pažiūrėti, kaip gimsta laivai 🙂
Rodos vis kaupėsi kaupėsi didelis lietus, o nukrito vos keli lašai…
Baigiasi dar viena nuostabi atostogų diena…
Kitą rytą važiuoju į dar vieną miestuką. Prieš traukinį turiu dar apie pusantros valandos pasivaikščiojimui.
Turgaus diena šiandien! Nuo turistinių blizgučių iki vietinių sūrių ar kataloniškų medžio dirbinių, kurie ne daug skiriasi nuo to, ką galima rasti Kaziuko mugėj 🙂 Gintaras, nužiūriu, kad iš Latvijos…
Prieskoniai su eteriniais aliejais
Pėdinu į krantinę. Duokit man jūrą ar kalnus, daugiau nieko nereikia 🙂 Galėčiau ištisas valandas taip sėdėt ir džiaugtis…
Išsiregistruoju iš viešbučio ir į traukinių stotį…
Pora reprodukcijų pakeliui
Šiandien keliauju į pietus, į Alpes. Galėjau važiuoti ir vėlesniu traukiniu iki Grenoblio, bet kažkaip anksti nubudau… Tai jau 7:15 sėdžiu traukiny 🙂
Mąstau apie Savojos kraštą, iš kurio dabar išvažinėju. Savojos kunigaikštystės pradžia – 1003 m., ilgiausiai Europoj valdžiusi dinastija, iki 1714 m. Dabar Savoja pasidalinta 3 šalyse – Italijoj, Šveicarijoj, Prancūzijoj.
Savoja buvo aneksuota Prancūzijos 1860 metais – Turino paktas, po mėnesio balsavimas su 99,8 % pasisakiusiųjų už prisijungimą prie Prancūzijos. Na istorijoj ne pirmas ir ne paskutinis toks ‘balsavimas’… Lietuva panašų turėjo 1940…
1960 m. žodis aneksija buvo įgavus neigiamą atspalvį, tai 1860 m. įvykiai buvo pervadinti į inkorporaciją – Rattachement de la Savoie à la France (Incorporation of Savoy to France). XX a. antroj pusėj Savojoj, kaip ir kituose panašiuose Prancūzijos regionuose, atsirado nepriklausomybės judėjimas. Pradžiai yra siekis turėti bent jau atskirą regioną, kaip Elzasas ar Bretanė. Dabar Savoja yra Rhone-Alps regiono dalis. Pagal 2000 m. vykdytas apklausas, 41% -55% liaudies butu už atskirą regioną, ir tik 19%-23% už atsiskyrimą nuo Prancūzijos.
Dabar važiuoju į Dauphiné (delfinų) žemes. 1349 m. paskutinis dofinų kunigaikštis Humbertas II smarkiai prasiskolinęs, “pardavė” nepriklausomybę po to, kai mirė jo sūnus, vienintelis paveldėtojas. Mainais Prancūzija pažadėjo sekančiam karaliui pridėti pavadinimą le Dauphine…
Nenuobodžiauju važiuodama. Nutrūko rankinės užtrauktuko galas, tai perkratau viska, kol sumastau kaip padaryti greitą fix’ą – rašiklio spyruoklė 🙂
Jau kalnuose! Stotis vynuogynuose
Grenoblyje turiu pora laukimo valandų. Maluosi aplink stotį, geriu kavą vienoj kavinukėj, stebiu kaip šeimininkas ruošiasi pietums, gainioja balandžius, apžiūriu vienviečius mašinukus, po to valgau ledus Mac’e, spoksau kaip užkandžiauja žvirbliai… Taip ir sulaukiu kolegų.
Keliamės į 1869 metrų virš jūros, į Alpe d’Huez, kur laukia draugų vestuvės 🙂
Aišku, čia kalnuoje high season ne dabar, o žiemą…
Tik prieš kelias savaites čia buvo Tour de France. Vienas sunkiausių etapų, 14 km, vidutinis pakilimas 7.9 %, 21 posūkis link kalno viršaus…
Už kelių km nuo Alpe d’Huez – senasis kaimelis Huez.
Pirmas kartas prancūziškose Alpėse, ir realiai net nebuvau išlindus į kalnus…
Kažkodėl buvo labai sunku išvažinėt iš kalnų šį kartą… Tikrai norėsiu čia sugrįžt!!
Po nepakartojamų vestuvių Alpėse keliauju dar labiau į pietus. Kolegos paveža į Valence, kuris kartais vadinamas “vartais į pietus”. Valence pasirenku visiškai ekspromtu, tiesiog miestukas pakeliui link pietų. Nieko labai ir nežinau apie jį, tik viešbuty gaunu turistinį žemėlapį su “taškais”, kuriuos siūlo aplankyt.
Pirmadienį ryte, prieš eidama pagrybauti į senamiestį sumąstau užsukti į stotį. O ten paaiškėja, kad stotis tai ne ta, kurios man reikia 🙂 Pasirodo, iš Valence Ville turiu patekti į Valence TGV. Nusipirkus bilietą suprantu, kad pabraidyti po miestuką turiu mažiau nei pora valandų… Skuodžiu link senamiesčio 🙂
Valence įkurta romėnų 121 m., visuomet buvo viena iš svarbesnių kryžkelių regione.
Pavėsinė Kiosk De Peynet, vieta, inspiravusi menininką Raymond Peynet meilės serijai
Katedra Saint-Apollinaire, 11 amžius, atrodo, turi mūriškų bruožų
Maison des Têtes (liet.: galvų namas). Statytas 16 a. Ne šiaip sau galvos. Vienose įamžinti romėnų imperatoriai, kitos vaizduoja laiką, laimę, vėją, mediciną, teologiją, teisę (namą pastatė universiteto profesorius).
Kitas namas – Maison Mauresque, pastatytas 19 a., inspiruotas rytietiškų motyvų.
Vienas gyventojas džiaugiasi rytine saulute
Dar pėdinu link armėnų centro. Spėlioju, ka jie čia veikia… Pasirodo, yra viena didžiausių armėnų bendruomenių Prancūzijoje. Čia atvyko po XX a. pr. armenų genocido. Labai stipri bendruomenė – su savo kvartalu, kinu, laikraščiu ir t.t.
Miesto skulptūros pasakoja istoriją. Bonaparto statula. Bonaparto siena. Napoleonas šitam miestuke yra buvęs ne vieną kartą.
Įamžintas žymus prancūzų kulinarijos šefas Jacques Pic
Šalia Napoleono dar aptinku įdomu medį 🙂
Jaukus mielas miestukas, tikrai būtų ką veikt ir visa dieną, vien jau muziejus su kokia meno kolekcija!
Jau lekiu link viešbučio ir stoties. Prie stoties akis užkliūna už reklamos 🙂 Pasirodo, tai eterinių aliejų, ekstraktų ir t.t. gamintoja Nateva. Augalai auginami čia, Drôme regione.
Ne vienoj traukinių stoty mačiau pianinus, kviečia keliautojus pagroti 🙂
Valence TGV stotyje
Dar kelios valandos traukiniuose ir pagaliau pietūs! Laukia dar vienas įdomus etninis Prancūzijos kraštas – Katalonija.
Kitas kelionės sustojimas – Annecy, kurortinis miestukas prie Anency ežero.
Termometras rodo 35C… Tirštas sunkus karštis verčia ieškot uždarų patalpų… Lendu į Palais de l’ile, pastatytas XII a., kelis šimtmečius buvo kalėjimas, dabar muziejus, meno galerija.
Vaikštinėju iš lėto, apžiūriu visas ekspozicijas, nors kai kurios tik prancūziškai… Pražiūriu ir visus filmukus. Įdomus iraniečių menininko Mitra Farahani video apie Caravaggio paveikslą “Dovydas su Goliato galva”, tiksliau kaip skirtingai paveikslas interpretuojamas įvairių šalių gidų. Visai nesinori lyst lauk…
Išlindus neapsidžiaugiu visai. Atrodo, kad patekau į visišką kraštutinumą Perouges ramybei, blogiau nei Lyon 🙂 Ko gero primena Palangą… Braunuosi per minias ir per labai turistines parduotuves…
Smegenys lydosi nuo karščio, bandau rasti turizmo informacijos centrą. Ten vadybininkė, kaip ir visur kitur, klausia iš kur aš, sakau Lituanie. Atrodo, šį kartą Prancūzijoje visi žino kas tai 🙂 Nereikia aiškinti, kaip prieš 2 metus. Vadybininkė sako, tai tikriausiai kalbi rusiškai ir įduoda pasivaikščiojimų gidą rusų kalba 🙂
Nupėdinu iki ežero, gana sunkiai randu vieta ant suoliuko pavėsy, smingu čia ilgam… Laukiu, kol atvės, spoksau į praeinantį pro šalį pasaulį 🙂 Labai smagu spoksot į kamuoliuko ištroškusį ciuciką. Nepavargsta atnešti 🙂
Pėdinu atgal į senamiestį vakarienei. Kai kuriems pats darbymetis
Po vakarienes vėl link ežeruko…
Rytas Annecy. Gana anksti išsikrapštau iš viešbučio, galiu dar pasidžiaugti apytuščiu miestuku.
Po to einu pasivaikščiot su rusiško lankstinuko gidu. Pasirodo, kanaluose pilna šliuzų, reguliuojančių vandens lygį. Vieni elektriniai, kiti mechaniniai.
Oras staigiai kaista. O ir žmonės pradeda lysti į centrą. Pats laikas paplaukioti laivu. Imu 2 valandų turą Annecy ežeru. Pradžioj dar turėjau mintį išlipt kuriam nors kaime. Bet paskui to atsisakiau, nes taip ir nesugalvojau į kurį kaimą išsilaipinti, o ir kitas laivas būtų tik po kelių valandų…
Ieškau pietų. Vėl gaunu blogiausią kavinės vietą… Sako, jei viena, tai gali tik viduje. Nors yra ne vienas tuščias staliukas lauke… Lygiai taip pat kaip vakar per vakarienę 😦 Matyt čia jau tokia keista sistema Annecy high season metu – kiekviena vieta lauke neša pinigus… Ir kodėl, kuo labiau turistinis miestas, tuo prastesnis požiūris į atvykėlius?…
Na bet nesiruošiu aš čia sėdėt. Užkandu greit ir patraukiu į viršų, link plies. Nuostabi panorama kalno viršuj
Galima čia nemažai laiko praleisti, dauguma patalpų dedikuota menui, kitokioms ekspozijoms. Dabar nemažai skirta Aleksandrui Aleksejevui, rusų menininkui gyvenusiam Prancūzijoje, iliustratoliui, animatoriui. 1933 m. kartu su Claire Parker išrado pinscreen (adatėlių ekrano) animaciją.
Lietus užklumpa. Gerą valandą laukiu įkliuvus bokšte, nes kaip tyčia nepaėmiau skėčio. Bet turiu daug laiko apžiūrėti Emmanuel Saulnier instaliaciją, dedikuotą Jean Jacques Rousseau.
Vakarienė restoranėlyje prie kanalo. Jau vėl žiūriu, kur čia mane įkiš 😉 Taip galima vienišam keliautojui ir kompleksą įsitaisyt 🙂 Bet ne, šitoj kavinėj viskas super – gaunu normalią vietą…
Po vakarienės einu dar pasivaikščiot. Pakeliu akis į viršų ir suprantu, kad šian bus nerealus saulėlydis!
Einu dar pasidžiaugti (ir nelabai) senamiesčio šviesom…
Iš Lijono važiuoju į nedidelį viduramžių kaimelį Perouges. Dieną prieš tai išsiaiškinu, kad traukinys išmes mane Meximieux-Perouges stoty, kuri yra už 1,5 km nuo Perouges… Nenusiteikus visai su lagaminu temptis į kalną 1,5 km 🙂 Lijono viešbučio vadybininkė labai draugiška, padeda su visakuo – atspausdina traukinių tvarkaraštį, užsako taxi iš Meximieux stoties į Perouges 🙂
Išlipu stoty prieš 5, aišku, taxi dar nėra… Oj kaip apsidžiaugiu, kai po kelių min pamatau įsukantį taxi! Vairuotoja kalba tik prancūziškai, bet visgi sugebam paplepėt šiek tiek. Jau buvau iš anksto pažiūrėjus raktinius žodžius, bandau suręgzti klausimą, ar galės atvažiuot rytoj manes paimti. Sako, reikia užsakyt per operatorių.
Įvažiuojam į Perouges senamiestį, o čia tiršta žmonių… Taxi skinasi kelia per minias, vairuotoja išlipa pora kartų vietinėse parduotuvėlėse paklausti kelio….
Pagaliau surandam. Taxi prisuka mažiau nei 10 Eur. Atiduodu pusantrokart tiek ir paprašau užsakyt rytdienai. Kiek suprantu, dar pasiginčija su operatore ar tai įmanoma. Pažada, kad rytoj bus 🙂
Įeinu pro duris su užrašu Chez Francoise (toks viešbutuko pavadinimas). Tuščia. Niekas neatsiliepia. Išeinu, apsidairau, šalia galetes kepa su tokiu pat pavadinimu 🙂 Pilna žmonių, kol prasibraunu paklausti… Mosteli į kitą gatvės pusę, ten turistinė parduotuvėlė kunkuliuoja nuo žmonių, klausiu moteriškės už prekystalio Francoise, sako čia aš, ateisiu po 2 min 🙂
Stoviu, laukiu, žiūriu, kiek kaži pas vietinius yra tos 2 min… Pasirodo neužilgo, nuveda į kambarį. Sako, dirba tik vienas restoranas šian, nes antradienis…
Vos išlindus iš kambario ir aš nusiperku gabaliuką dar karštos galetės (paplotėlis su cukrum). Paprasta, šviežia, skanu.
Suku ratais. Kaimelis nedidelis, viena gatvė ratu ir viena centrinė aikštė.
Atrodo atvažiavau pačiu laiku. Minios žmonių ištirpo gana greit ir kaimelis liko su visa nuostabia ramuma.
Dar spėju įšokti prieš uždarant į muziejų – 15-16 a. Savojos Princo pilį.
Panašiai įšoku, prieš pat uždarymą į vieną vyno rūsį, paraugauju vietinio vyno.
Aikštė su 200 metų senumo medžiu, pasodintu ne užilgo po Prancūzijos revoliucijos.
Vakarienei visgi yra 2 variantai. Šalia Francoise rekomenduoto dar yra prabangus, siūlantis vakarienes daugiau nei 2 kartus brangiau. Dar užsidėję ir lentą su michelin rekomendacija. Užeinu į Relais de la tour ir nesigailiu. Geriausia vakarienė šioje kelionėje kol kas. Nepersivalgau, nes yra tik pagrindinis patiekalas (menu tik lentoje, iš triju variantų imu tą, kurį suprantu 😉 ) ir desertų bufetas 🙂 Galima visako paragauti 🙂 Nuostabu!
Po vakarienės vėl suku ratais. Pasėdinėju ant suoliukų, džiaugiuosi kaimo ramybe.
Norėčiau kada nors gyventi kokioj panašioj vietoj, kai ryškiai jaučiasi sezonai, paros cikliškumas. Tokiu būdu tarsi išryškėja kaimelio gyvybė…
Vartai nuo 15 amžiaus! Vadinasi, medis nuo tu laikų?..
Jau visai sutemsta, išvažiuoja dauguma žmonių. Išlenda vietiniai gyventojai pasidžiaugti ramybe…
Atrodo, čia irgi rūpinasi katukų sterilizavimu. Gana vaizdžiai parodyta
Ramus rytas Perouges.
Pusryčiams bagetė su uogiene. Tačiau kokia uogienė! Našlaičių arba Rožių žiedlapių. Kvapas! Skonis! Vienas iš vietinių rankų darbo gėrybių. Dar lekštės, puodeliai su barzdom, galetės, rankų darbo popierius, šilkas.
Mėgaujuosi ryto ramybe. Net fotoaparato nesinori traukti dėl užrakto garso…
Langai!
Durys!
Langai, durys tarsi pasakoja istorijas apie tuos, kurie gyvena už jų…
Pabendrauju su gyventojais 🙂
Kai kurie dar skaniai snaudžia…
Apie 10 val jau pradeda rinktis vietinių pragyvenimo šaltinis, laikas važiuoti iš čia… Atrodo, kad pabuvau pačiu geriausiu laiku – vakare, anksti ryte 🙂 O dar prieš atvažiuodama pamačius, kad priima viešbuty tik nuo 5 val, rašiau sms klausimą, ar negaliu atvažiuot anksčiau… Gerai, kad man ir neatsakė Francoise į tą sms 🙂
Taxi atvažiuoja kaip ir planuota, dar apsukam siaurom gatvelėm beveik visą ratą, kol randa išvažiavimą.
Meximieux įlipu į traukinį link Lyon Part Dieu, iš ten link kito turistinio miestuko – Annecy…
Pagaliau atostogos!
Keliauju į šviesos miestą – Lugdunum, toks yra senovinis Lyon’o pavadinimas.
Prieš daugiau nei 2000 metų keltai čia, ant Fourvière kalvos buvo pastate šventyklą šviesos dievui Lugui. Formaliai miestą įkūrė romėnai 43 m. pr. m. e. Dabar Lijone gyvena panašiai kaip Vilniuj, apie 500 tūkst. žmonių, senamiestis saugomas UNESCO.
Jau ne pirmas miestas, kai grybauju su nuvykimu iki viešbučio 🙂 Išlipus iš lėktuvo patraukiu link Rhone express tramvajaus, taip greičiausia pasiekti miesto centrą, turiu ir bilietą. Deja, kartais visi priplanavimai nueina veltui – tvarkos saugotojai užtvėrę įėjimą, sako, linija uždaryta dėl kažkokio įvykio, kada atidarys, neaišku… Paklausus kaip nukakti į centrą, mosteli ranka į autobusus, pasako 6 aikštelė ir viskas. Ten jau pilna tokių kaip aš 🙂 Spoksau į autobusų tvarkaraštį – vienas tik numeris ir tas visiskai neaiškus, nes nėra jokių Lyon centras ar pan. stotelių. Bandau klausti vienų. Nieko nežino ir nekalba angliškai. Tada klausiu kitą – žino, bet kalba tik prancūziškai. Toks įspūdis, kad stotelėj tik pasimetę turistai ir vietiniai, kalbantys tik savo kalba 😉 Viena moteriškė labai nori padėti, bet ko gero angliškai kalba mažiau nei aš prancūziškai. Iš kokio trečio karto jau suprantu, kaip reikia važiuot, tik man rodos, ji bando nurodyti kiek sudėtingesnį variantą – per centrinę stotį.
Ilgai laukiam buso, pradedu mąstyt apie taxi, ale nusprendžiu, kad taip bus įdomiau 🙂
Atsiranda dar viena, angliškai kalbanti moteris. Mane priduoda naujai moteriškei – ‘follow her’ 🙂 Nu jau tikrai žinau, kad bus viskas gerai, būsiu pristatyta į vietą. Autobusas, tramvajus, metro – kol atvaziuoju iki Bellecour aikštės, išbandau visas 3 miesto trandsporto rušis, ir visa kelionė tik – 3,2 eur.
Išlipus iš metro, reikia susigaudyt kurioj pusėj viešbutis, ir staiga pradeda pilti kaip iš kibiro. Pasidedu daiktus, užkandu truputį ir einu pasivaikščiot, negi dabar lauksi kol nustos lyt 🙂
Suku ratais aplink Bellecour, vėjai visai užlaužia mano skėtį, tenka pirkti naują…
Vakarienei einu į vieną iš bouchonų (taip čia vadinamos tradicinio lijonietiško maisto kavinės). Sunku išsirinkti, netraukia manęs šian nei prie galvų, nei prie kojų, nei prie žarnų… Maistas čia toks naminis, gana paprastas. Lijonas yra laikomas maisto gurmanų sostine, bet nepagaunu aš šiandien čia Duendes…
Po vakarienės dar šiek tiek pasišlaistau ir namo, į viešbutį.
Visi miestai, šalys turi savo augimo, klestėjimo ir nuosmukio laikus. Ko gero, Lijonas labiausiai klestėjo galų-romanų laikais, kuomet 300 metų tai buvo svarbiaus miestas vakarinėje Romos imperijos dalyje, po Romos.
Kitą dieną, iš pat ryto traukiu į romėnų laikus 🙂
Keliuosi funikulierium į kalvos viršų.
Čia buvo miesto širdis romėnų laikais, amfiteatras galėjo talpinti 10 tūkstančių žmonių.
Ir kaip tais laikais statė namus, kad sienos stovi visus 2000 metų!
Užsuku ir į romėnų muziejų.
Lijone buvo daromi stiklo dirbiniai. 3-5 amžiaus kvepalų buteliukai:
Romėnų kelių tinklas. Rašo, kad tais laikais Romos imperijoje buvo gana kosmopolitiški miestai, žmonės lengvai keldavosi gyventi kitur.
Išeidama pastebiu lankstinuką – Gadagne muziejuj paroda apie rožes! To man užtenka, pėdinu link rožių 🙂
Leidžiuosi žemyn pėsčia, nes kažkur užmačiau, kad pakeliui dar turi būti sodai, bet kažkaip nusileidžiu iki apačios ir nesurandu į juos įėjimo. Palieku kitai dienai…
Rožės – paroda apie rožes ir Lijono rožių augintojus. Nuo rožės anatomijos iki spalvų, kvapų.
Skirtingos rožės kvepia skirtingai – rožės, vaisiai, prieskoniai ir t.t.
Kvapų ratas
Aišku, galima ir pauostyt – damaskinių rožių eterinis.
Mini sodelis Gadagne muziejuje.
Traukiu pasivaikščiot į senamiestį (Lyon Vieux). Pakeliui praeinu Miniatiūrų ir kino muziejų, visai neplanavau aš į jį eit, bet kažkaip prie įėjimo pamačiau vieną kitą miniatiūrą ir susigundžiau trumpam užsukt. Ir koks man džiaugsmas, kai pamačiau, kad pirma ekspozicija (rūsyje) dedikuota filmui Perfume: The Story of a Murderer!
Filmui kurti naudotos dekoracijos. Puikiai perteikta atmosfera. Tame tarpe ir kvapais. Niūrus rūsys, buteliukai, rožės. Viskas tarsi persismelkę gyvybės ir mirties kvapais. Nerealu!
Laikas man čia sustoja, reikia gi apžiūrėt kiekvieną buteliuką… Pasirodo, specialiai filmavimui lenkų gamykloje buvo sukurta 1300 buteliukų. Grasso kvapų muziejus suteikė reikalingą istorinę medžiagą tam, kad sukurti 18 a. perfumeriją, kvepalų parduotuvę.
Kelios salės skirtos kino efektams. Pasirodo, kino triukai pradėti naudoti vos tik atsirado kinematografija, jau 1895 m. Pavyzdžiui, filmavimas aktorių ir aplinkos atskirai (žalias fonas).
Plačiai buvo naudojamos miniatiūros. Les Trois Mousquetaires (2011) naudotas skrendantis laivas:
Didžiausia revoliucija buvo skaitmenizavimas. Pavyzdžiui, dabar gali būti nesunkiai redaguojamos scenos – iškerpami, perkeliami nufilmuoti aktoriai ir t.t. jei kartais pasikeičia scenarijus.
Nereali Julien Martinez gotiškų lėlių paroda vienoj iš salių:
Einu užkąsti. Po pietų – ekskursija. Vakar nusipirkau 2 dienom miesto kortą, vadybininkė įkalbėjo nueiti ir į pora ekskursijų, sakė, kitaip bus sunku vienai apžiūrėt trubules. Kas tai yra, tikiuosi čia ir išsiaiškint 🙂
Žmonių susirenka nemažai, spėlioju, ką čia darys su tokia minia. Ogi ateina 3 gidai, išdalina visiems imtuvus su ausinėm, gidas kalba – visi puikiai girdi 🙂
Pradedam nuo Lijono Katedros, baigtos statyti 15 a. Katedra statyta 300 metų, nes anot gidės, tuo metu jie dar buvo nepriklausomi ir statybas finansavo patys žmonės. Katedra buvo daug prašmatnesnė, nei dabar. Protestantų-katalikų karas 16 a., prancūzų revoliucija gerokai pravalė Katedros dekoracijas, paveikslus… Klausiu gidės apie tuos nepriklausomybės laikus, bet ji į kalbas daug nesivelia, sako, labai jau komplikuota Prancūzijos istorija…
Trubules atsirado po to, kai miestas smarkiai augo, namais užstatė visus tarpus, taip atsirado praėjimai iš vienos gatvės į kitą per kiemelius. Dabar dauguma praėjimų ir kiemų yra privatūs ir uždari.
Vienam iš kiemų randam ir gyventoją 🙂
Patraukiu link Confluences, šviežiai iškepto muziejaus, atidaryto prie abiejų miesto upių susiliejimo vietos.
Labai daug žmonių (prie kai kurių salių reikia stovėt didžiulėj eilėj, kad patekti), per mažai struktūros, mano akimis. Na bet džiaugiuosi, kad šitiek žmonių domisi, iš kur mes atsiradom ir kur einam 🙂
Homo floresiensis žmonės gyveno prieš 95 tūkst. Metų Indonezijoje:
Viena ekspozicija apie 17 a. gamtos įdomybių muziejus Europoje, žemėlapyje ir Radvilų muziejus 🙂
Šviečianti optinio pluošto suknelė
Traukiu vėl į senamiestį vakarienei. Pralinksmina astrologinės dienos prognozės tramvajuose 🙂
Sutemus dar viena ekskursija – naktinis šviesų Lijonas autobusu
Kai jau visai sutemsta, išsikrapštau ieškot vakarienės. Viešbučio vadybininko siūlytas Les Artistes nedirba. Tai valgau šalia, kiek kičiniam La Vita e Bella. Svarbiausia, kad galiu sėdėt lauke, netoli jūros 🙂
Kelionių užrašai 