Omano kelionė artėja į pabaigą. Šiandien sugebu prabusti prieš pakylant saulei. Laukiu viešbučio terasoje dienos…
Po pusryčių laukiam gido, apžiūrinėjam frankinsenco medžius, pasirodo, jie auga po viešbučio langais. Jų čia net du – vienas suaugęs, kitas dar visai jaunas.
Vakar dar priklausinėjau gido apie hyraksus, peliukus, kurie gamina hyraceumą. Hyraksai – gyvūnėliai išraiškingais veidukais, kartais vadinami kalnų kiškiais. Vieni seniausių žemės gyventojų, manoma, kad prieš 40 mln. jau čia jie gyveno. Iš jų išskyrų, vadinamų hyraceumu (išmatų, šlapimo sankaupos) gaminamas absoliutas, naudojamas perfumerijoje vietoj natūralaus muskuso, dar vadinamas Afrikos akmeniu.
Nuotrauka iš interneto:
Gidas sako, yra matęs čia Dofare, būna kartais kalnuose. Gyvena olose, išlenda pagraužti medžių. Šiandien iš pat ryto važiuojam pro tas olas, stabtelim kelis kartus. Na bet nepavyksta nė vieno pamatyt mums… Jei žinočiau, kaip atrodo hyraceumas, tai bent jo prisirinkčiau… 😉
Gidas žino vieną, kažkur 200 km nuo čia į rytus, rezervate šalia pranašo Hudo kapo, kur visada yra hyraksų… Galbūt kitai kelionei. Tiesa, apie hyraksus sužinojau dar iš Trygvės (Enfleurage), ji sakė, kad čia jų yra, bet Omane negaminamas hyraceumo absoliutas.
Šiandien važiuojam į šiaurę nuo Salalos, link dykumos. Pirmas sustojimas šiandien – Ubaras!
Ruošdamasi kelionei griebiau skaityti viską, kas susiję su Omanu. Į rankas papuolė ir “The Road to Ubar”. Knyga apie smėlynų Atlantidos paieškas. Korane aprašoma istorija apie turtingus Ado žmones gyvenusius Ubare, ir jų tragišką lemtį. Nepaklausė pranašo Hudo, už puikybę buvo nubausti, prasmego smėlynuose. Nicholas Clapp detaliai aprašinėja Ubaro (Iramo) paieškas Omane pietuose. Viskas prasidėjo nuo satelitinių nuotraukų nagrinėjimo. Galiausiai 1992 m. archeologų ekspedicija Šisre atkasė tūkstančių metų senumo miesto likučius. Įdomus faktas, anot knygos, dr. Juris Zarins, pagrindinis ekspedicijos archeologas, yra gimęs Lietuvoje!
Tiesa, iki šiol dar yra abejonių, ar tai tikrai TAS Ubaras… Tačiau man, po to, kai perskaičiau knygą, šis apsilankymas čia yra ypatingas.
Atkastas miestas klestėjo kartu su frankinsencu. Po to, kai 4 a. pradžioje Konstantinas paskelbė krikščionybę oficialia religija, sumažėjo smarkiai smilkalų naudojimas ir frankinsenco kraštas pradėjo smukti. Ubaro sienos stovi aplink smegduobę. Anksčiau čia buvo vanduo, vieta, kur frankinsenco karavanai sustodavo prieš ilgą kelionę Rub Al Khali dykuma į Arabijos šiaurę. Manoma, kad apie 300-500 m. vandens neliko, susidarė smegduobė, kartu įgriuvo ir Ubaro miestas.
Šiandien mes čia su vienu iš Ado žmonių – gidas yra iš Mehra genties. Šahra ir Mehra gentys laiko save Ado palikuonimis.
Šisras, kuriame aptiktas Ubaras:
Važiuojam dar gilyn į šiaurę, į dykumą Rub Al Khali, dar vadinama The Empty Quarter. Čia yra didžiausia pasauly dykuma. O taip pat ir didžiausias naftos telkinys po smėlynais.
Po Šisro kelias greit tuštėja, galiausiai lieka tik plokščia akmenuota dykuma.
Galiausiai nelieka ir kelio. Rodos, važiuojam į niekur… Tačiau ramu, nes gidas sako, puikiai žinau šias vietas, šimtus kartų čia buvęs.
Dykumoj nerealus jausmas, sustoja laikas…
Nesinori niekur iš čia važiuot… Raminam save planais apie ateities kelionę savaitei į čia. Gidas sako, viską galiu jums suorganizuoti 🙂
Beje, čia pasirodo, sąlygos beveik kaip Marse, jau kai grįžom, sužinojom, kad čia treniruojasi kosmonautai, ruošiasi Marsui…
Dar trumpam sustojam paieškoti dykumos kristalų.
Ir traukiam link frankinsenco medžių. Wadi Dawkah parką su uždara frankinsenco medžių teritorija tik pravažiuojam.
Kažkurioj vietoj nuo kelio nuvažiuojam į off-road ir ten sustojame slėnyje.
Pagaliau! Tiek svajota apie tai, planuota… Ir štai mes čia – prie verkiančių bosvelijos medžių!
Vos tik išlipus iš mašinos, gidas prieina prie vieno iš medžių, žievėje padaro įpjovą. Ir iš lėto pradeda sunktis medžio kraujas… Lašiukai pamažu didėja, tada pradeda stingti. Pirštai limpa nuo kvepiančių medžio syvų…
Apžiūrinėjam medžius iš visų pusių, džiaugiamės kiekviena akimirka čia…
Štai mūsų gidas pasakoja apie frankinsenco kelią, video rastas internete:
Apie frankinsencą skaičiau nemažai, kažkada net surašiau savo santrauką. Šiandien visi tie tekstai man įgavo naują prasmę. Aišku, tada prieš kelis metus net nesvajojau apie galimybę prisiliesti prie šių ypatingų medžių. Visais laikais frankinsenco dervų surinkimas buvo apipintas legendom. Buvo sakoma, kad medžiai auga nepasiekiamose vietovėse, juos saugo pabaisos. Kai klausiam gido, kaip pamatyti frankisenco dervų rinkimą, tai jis pasakoja apie tai, kaip vasarą per pačius karščius tektų dvi dienas keliauti kupranugariais iki atokių vietų kalnuose… Legendos ar tiesa :)?.. Šioje kelionėje to nesužinosime…
Čia radau detalų aprašymą apie tai, koks frankinsencas yra geriausias ir kodėl. Geriausia kokybe laikoma derva nuo boswellia sacra medžių, kurie auga ne per arti prie jūros, tačiau vis dar pasiekiami jūros drėgmės – Hodžari (Hojari) regiono frankinsencas.
Puikus puslapis, kuriame radau tiek daug ir taip išsamiai apie frankinsencą. Čia net galima paklausyti, kokią dainą dainuoja beduinai rinkdami dervas.
Arba pažiūrėti, kaip smilksta derva.
Vakare traukiam vėl į Salalos centrą – vėl pasivaikščiot kvapų turguj ir pavakarieniaut.
Kitą dieną išsiregistruojam iš viešbučio, atsisveikinam su savininku Masalan. Aš dar nuperku šiek tiek jo frankinsenco, sako, šitas tamsusis labiau tinka smilkymui dėl išraiškingesnio kvapo. Tik vėliau, sugrįžę aptikom, kad greičiausiai toks pat frankinsencas, kurį pirko dokumentinio filmo “Frankinsence Trail” herojė… Omano dalyje, pradžioje filmo, žurnalistė perka frankisencą iš Mehri genties. Dabar jau žiūrėdama atpažįstu filme ir viešbučio savininką Masalan, kuris taip pat dirba ir gidu, ir jo draugą, kurį sutikom viešbuty…
Skrydis šiandien tik vakare, tai dar turim beveik visa dieną Dofaro vakarinei daliai.
Pradedam nuo Frankinsenco muziejaus. Fotografuot leidžia tik lauke.
Čia jie irgi turi kelis bosvelijos medžius.
Čia ir Al Baleed archeologijos centras – Zafaro likučiai. Senasis Salalos miestas Zafaras įkurtas prieš 3000 metų.
Po to važiuojam į Salalos centrą, užsukam į tą patį turgų vėl, šį kartą su gidu. Turi žmonos surašytą lapelį su bokhuro ingredientais 🙂 Veda į tą pačią parduotuvę kur ji perka paprastai…
Perku ir aš tai, ko dar trūksta, pagal tą sąrašą: agarmedžio medieną ir aliejus – muskusą, santalą, jazminą.
Po to važiuojam į Salalos mečetę, viena iš nedaugelio mečečių, kur įleidžia turistus.
Po to traukiam į Dofaro vakarus, link gamtos.
Kalnai nerealūs čia… Gidas pasakoja apie tai, kaip vaikystėje jo šeima gyveno olose kartu su avimis. Avys miegojo olos viduje, o žmonės išorėje, taip saugojo avis nuo vilkų.
Pravažiuojam ir frankinsenco medžius
Mughsail – Fizayah kelias nerealus. Tarsi rojuj… Kalnų gėlės. Gyvūnijos kiek čia, ir visi tokie ramūs…
Pietaujam netoli paplūdimio esančioj vietinių kavinėj, šiandien turi tik kupranugarių mėsos ir ryžių. Gidas sako, labai sveika mėsa… Nesvarbu, kad labai labai kieta 🙂
Vėl mašinoj… Rankos aptepliotos agarmedžio aliejais, važiuojam toliau 🙂 Gidas pagal vietines tradicijas, po kiekvienų pietų traukia kvepalų buteliuką, tepa ant rankų. Agarmedis čia yra labai vertinamas, galima įsigyti eterinio aliejaus ir medienos kvepalų parduotuvėse.
Ir paplūdimy kupranugariai 🙂
Dar vienas nuostabus pakrantės sustojimas.
Mughsail blowhole, Marneef ola. Kartais čia vanduo eina fontanais į viršų pro skyles. Bet ne šiandien, nes rami jūra…
Po to lieka tik grįžimas į Salalą. Atsisveikinam oro uoste su gidu Suhailu. Grįžtam į Maskatą, o po poros dienų kelionė namo…
Apibendrinant dvi savaites Omane – gavosi įdomi olfaktorinė kelionė 🙂 Frankinsencą uostėm, lietėm, ragavom įvairiausiais pavidalais. Taip pat ir prabangųjį agarmedį – medieną ir aliejus. Bokhuro receptų ir Afrikos akmens paieškos. Apsilankymas Amouage kvepalų gamykloj ir Frankinsenco distilerijoje. Ko gero, prie ypatingos Omano kvapų kultūros prisiliečiau tik vos vos… Išvažiuodama iš Dofaro jaučiu, kad čia dar tikrai grįšiu…
Kelionių užrašai 