Dokumentiniai Pora Daniel Schmidt filmų: Samadhi, 2 dalys Inner World, Outer World, 4 dalys Apie nušvitusius žmonės: Zero & One, a film about non-duality Who’s driving a Dreambus? Living Nonduality Meditaciniai Baraka Ashes and Snow
Paskutinė diena Irane, ir labai nepanaši į visas kitas 🙂
Važiuojam apžiūrėti garsiausių Irano griuvėsių. O tiksliau, bandom persikelti 2500 metų atgal. Persepolis!
Persijos sostinė pradėta statyti valdant Achamenidų karaliui Dariui I, 518 m. pr. m. e.
Miestas nukariautas ir sudegintas Aleksandro Makedoniečio 330 m. pr. m. e.
Sakoma, kad prieš ateinant Aleksandrui Makedoniečiui, Persepolis buvo turtingiausias tuometinio pasaulio miestas.
Persepolio paskirtis – simbolinė ir ritualinė. Tuo metu persų karaliai save laikė pasaulio valdovais. Ko gero, pirma pasaulyje globali imperija, įkurta karaliaus Kyro Didžiojo, klestėjusi 250 metų, garsėjo savo tolerancija kitoms religijoms, kultūroms.
Atnešė pasauliui ir nemažai inovacijų – pašto ir kelių sistema, formalūs sodai vidury dykumos, vandens kanalai, pontoniniai tiltai ir daug kitų.
Bandau įsijungt vaizduotę, suvokti, kaip galėjo atrodyti miestas klestėjimo laikais…
Įėjimas į Persepolį
Didieji laiptai
Visų tautų vartai
Iššifruotas dantiraštis leido sužinoti nemažai apie to meto Persijos gyvenimą.
Užvertus galvą, žiūrėdama į kolonas, galima spėliot, kaip įspūdingai galėjo atrodyti rūmai…
Pora dokumentinių filmukų iš interneto su rekonstruotu 3D vaizdu, gali padėti įsivaizduoti Persepolio mąstelius, o taip pat ir susipažinti su mistine Persija jos klestėjimo laikais.
Širazas. Po dykumos kaimų grįžtam į civilizaciją. Toks jausmas, kad man jos kiek per daug… Viešbutis labai jau vakarietiškas. Visai kitokia atmosfera, nei tuose tradiciniuose, su nuostabiaisiais sodeliais…
Širazas – vienas seniausių miestų, pirmą kartą paminėtas Elamitų lentelėse apie 2000 m. pr. m. e. Laikomas Irano kultūros, poezijos, vyno, gėlių ir sodų miestu.
Persijoje, Zagros kalnuose buvo rastas ąsotis su seniausiu (7000 m.) pasaulio vynu. Širazo miestas jau 9 amžiuje garsėjo kaip gero vyno gamintojas. Aišku, dabar čia jei kas ir gamina vyną, tai tik nelegaliai…
Tiesa, atrodo, kad dabartinė Syrah (Shiraz) vynuogė nėra siejama su Širazo miestu…
Vakarienė ir ilsėtis…
Pažintis su Širazu prasideda kitą rytą.Visų pirma važiuojam į Karim Khan pilį (Arg-e-Karim Khan).
Karim Khanas buvo Zandų dinastijos įkūrėjas, jis ir perkėlė Persijos sostinę į Širazą 1762 m. Tas pats Karim Khanas, kurio kaulus kadžarų šachas Golestano rūmuose Teherane buvo pakasęs po savo laiptais, kad kiekvieną dieną būtų po kojomis… Sakoma, kad zandai nužudė kadžarų šacho Agha Mohammad Khan tėvą ir brolį, o jį patį laikė nelaisvėje. Tiesa, Karim Khanas su juo elgėsi gana gerai, net laikė savo patarėju… Tačiau tas nepadėjo, kadžarų šacho kerštas pasiekė Karim Khaną ir po mirties – buvo iškasti palaikai, perdėti po Golestano rūmais…
Dar vienas įdomus dalykas apie Karim Khan – valdydamas Iraną nepriėmė šacho titulo, save vadino Vakil e-Ra’aayaa, t.y. Žmonių Atstovu. Ne vienas pastatas Širaze vadinamas Vakil vardu.
Aukšti slenksčiai tarp kambarių – apsauga nuo gyvačių
Kitas sustojimas – Nasirolmolk mečetė (Masjed-e Nasir-al-Molk). Pagaliau! Senai svajojau pamatyti šią ypatingą mečetę.
Pastatyta 19 a. pab, kadžarų laikais.
Ko gero, daugiausiai turistų vienoj vietoj per visą kelionę… Matyt reiktų čia ateit anksti ryte…
Geru laiku atvažiavom 🙂 Toks jausmas, kad visas Širazas paskendęs apelsinų žiedų debesyse…
Kitas sustojimas – Narendžestan, kas išvertus reiškia citrusų sodas. Sodas nuostabus! Kaip ir pilis – veidrodžių karalystė 🙂
Įdomi lubų tapyba antrame aukšte.
Pietūs tradiciniame restoranėlyje…
Po to – dar vienas sodas!
Botanikos sodas (Bagh-e Eram). Kaip kokiam rojuj!..
Nuostabu! Kažkokie labai drąsūs vietiniai čia – kalbina, fotkinasi kartu 🙂
Širaze ir turgus vadinasi Vakil 🙂 Pora valandų paskutiniam apsipirkimui.
Kiek man džiaugsmo, kai visai netyčia, šalia prieskonių, aptinku frankincenso! Ir dar už juokingą kainą!
Vakil mečetė šalia turgaus.
Nuostabi ir dienos pabaiga. Du gerai žinomi persų poetai gyveno Širaze – Hafezas ir Saadi. Lankome Hafezo mauzoliejų (Aramgah-e Hafez).
Iraniečiai turi posakį, kad visuose namuose turi būti Koranas ir Hafezo poemų rinkinį.
Faal-e Hafez – ateities pranašystė pagal Hafez! Paukštukas ir man ištraukia atvirutę su Hafez poemos ištrauka 🙂
Ir aišku, labai norisi išsivežti su savim nors šiek tiek miesto kvapo… Nusiperku dėžutę apelsinų žiedų prie mauzoliejaus įėjimo. Kažkaip reiks juos parsivežt namo…
Liko tik viena diena Persijoje – kelionė į Persepolį…
Važiuojam į Kermano provinciją, vieną seniausių Irane. Provincijos sostinė Kermanas įkurtas 3 a. pradžioje.
Dabar svarbiausias Irano persiškų kilimų gamybos ir eksporto centras. O kartu ir didžiausias opiumo prekybos centras. Čia iš kaimyninių Afganistano, Pakistano, sueina daugiau nei pusė viso pasaulio opiumo… Tai ko gero, nemažai vietinių susiję su tuo…
Kermane mes ilgai neužsibūnam – išgeriam arbatos, užeinam apsipirkt į turgų.
Tada važiuojam link Mahano, kur laukia nakvynė. Jau įeidami pro vartus suprantam, kad bus neeilinis viešbutis. Atrodo, kad miegosime muziejuj 🙂
Bagh-e Shahzadeh – Princo sodas ir rūmai, pastatyti 1873 m., Kadžarų laikais.
Vakarieniaujam princo rūmų kavinėje. Atrodo, kad be farsi čia neišsiverstum 🙂
Ryte keliaujam gilyn į dykumą, link Shahdado dykumos (Kalut Shahdad).
Vėjo skulptūros… Lyg dykumų miestai…
Anksčiau čia buvo jūros dugnas. Smėlį išpustė, kas liko, matom dabar. Uolos keičiasi toliau…
Netoliese šioje dykumoje yra karščiausias planetos paviršiaus taškas – virš 70 C
Pasivaikštom ir važiuojam toliau…
Karšta nerealiai šian… O atrodo, kad už autobuso lango sniegas 🙂
Druskos!..
Pravažiuojam tokius įdomius “kupstus”, vadinamus dykumos vazomis. Pasirodo, tai gaz medis, iš sulos daromi gaz saldainiai 🙂
Medžio lapai lipnūs, aplimpa smėliu, kai medis miršta, užpustomas, taip kyla kalniukas…
Pietaujam kaime. Dar vieni nerealūs pietūs šioje kelionėje!
Superiniai pietūs! Vieni skaniausių ir jaukiausių 🙂
O kur dar kvepiančios rožės, figų lapai…
Katukų kiek čia, vieni drąsesni, kiti mažiau.
Arbatėlė
Po pietų važiuojam į Mahaną, Shah Nematollah Vali mauzoliejų. Shah Ne’matollah Vali – sufijų dervišas, mistikas, poetas, miręs 1431 m. Čia yra ir piligimystės vieta.
Šioje patalpoje Shah Nematollah Vali užsidaręs praleido 40 dienų.
Kieme auga kiparisai, gal net kelių šimtų senumo…
Knygynas! Smalsu, ką skaito vietiniai. Aišku, reikia prisipirkti muzikos cd… Ir net paimu vieną persišką knygą – apie eterinius aliejus, bus pats tas, jei sumąstysiu mokytis toliau farsi 🙂
Surįžtam į savo nuostabųjį viešbutį.
Nuostabus vakaras laukiant saulėlydžio šalia viešbučio… Besikeičianti šviesa keičia viską kas minutę.
Kas čia per kvietkai?…
Vakarienė…
O pusryčiai nerealūs princo namuose!
Traukiam link paskutinio kelionės miesto – Širazo. Nuostabus peizažas pakeliui. Išlipam pasivaikščiot prie druskų ežero…
Keliaujam toliau į pietus link Kermano.
Vienas gražiausių trumpųjų (t.y., “higieninių”) dykumos sustojimų 🙂
O jau šitos rožės kvapas koks buvo!..
O vienas įdomiausių istorinių sustojimų šioje kelionėje – Meimandas.
Anot Lonely planet, čia gyvena apie 130 žmonių. Vienas iš seniausių Irano kaimų. Manoma, kad šiuose namuose buvo ištisai gyvenama apie 3 000 metų. Netoliese yra aptikta 10 000 m. senumo piešinių ant akmens. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės čia gyveno jau akmens amžiuje, prieš 12 000 m.
Gana izoliuota vietovė, vietinių kalboje išlikę nemažai žodžių iš Sasanidų laikų senosios kalbos.
Ko gero vienas seniausių kaimų, kokiam esu buvus!
Gyventojai yra pusiau nomadai. Žiemą gyvena čia – olose. Pavasarį su gyvūnais keliauja ten, kur gamta sužaliuoja pirmiausiai – kalnų papėdėse, gyvena šalia ganyklų. Vasarą, karščiausiu metų laiku, traukia su gyvūnais aukštyn į kalnus. Dalis gyventojų lieka kaime ištisus metus.
Pirmas namas, į kurį lendam – anksčiau buvo zoroastristų šventykla, dabar muziejus. Apžiūrinėjam senovinius rakandus, bandom suprasti, kaip jie buvo naudojami
Šitas buvo naudojamas jogurto laikymui
Senovinė spyna
Šituos galima lengviau perprasti 🙂
Skrynios…
Vietinės valdžios kreipiniai į vakariečius:
Štai ir naujausias kaimo namas, 180 metų senumo – mečetė.
Pirtis taip pat gana įdomi
Pietausim šiandien pas močiutę, viename iš namų oloje!
Kol ruošia mums pietus, apžiūrinėjam šeimininkės darytus kilimus, kepures, nertas juostas, dovanų maišelius, gydomąsias žoles…
Sriuba iš sūrio ir žolelių, valgom su pritrupinta duona. Antras patiekalas – bulvių ir mėsos troškinys.
Pilnas kaimas smalsių mokinukų – apžiūrinėja mus iš visų pusių 🙂
Toks jausmas, kad išvažinėjam labai per greitai… Vienas iš tų kaimų, kur norėtųsi apsistoti bent dienai…
Tęsiam kelionę po Iraną. Visai vakare atsirandam dykumos mieste Yazde.
Viešbutis superinis, ypač sodelis!
Pėdinam į miesto centrą, į sporto salę 🙂 Zurhane – taip vadinasi populiariausia Irano sporto šaka, tradiciniai kovos menai (imtynės) kombinuoti su muzika, poezija. Aišku, normalūs zurhane klubai neįsileidžia žiūrovių, čia skirtas šou turistams.
Sakyčiau, visai gražus sportas. Nors šiek tiek keistas jausmas spoksot į jaunuolių gimnastikos užsiėmimą 🙂
Įdomus ir pats pastatas, klubas randasi senovinėje miesto vandens saugykloje.
Centrinė miesto aikštė su Amir Chakhmaq kompleksu.
Visą vakarą linksminamės bandydami patekti į internetą – viešbučio vadybininkas (kalbantis tokia įdomia anglų kalba) duoda priėjimą prie WiFi, o tas niekaip neveikia, tada prašom kito, vėl tas pats, kai prisijungi, po kokių 10 min vėl užsidaro, ir vėl einam pas vadybininką 🙂
Kitą dieną iš pat ryto traukiam apžiūrėti zoroastristų Tylos bokštų.
Zoroastrizmas (kartais vadinamas mazdizmu) yra viena seniausių religijų, atsiradusi 6 a. pr. m. e. dabartinio Irano teritorijoj, buvo pagrindine religija prieš Persiją užkariaujant arabams. Religijos pradininkas – Zaratustra.
Yazdas jau sasanidų laikais buvo zoroastrizmo centras, po arabų invazijos zoroastriečiai suplūdo čia iš visų Irano provincijų. Atokiai įsikūręs dykumos miestas išvengė didesnių karų…
Pagal zoroastrizmą žmonės turi būti laidojami taip, kad neužterštų žemės ir ugnies. Dar iki kokių 1960 metų čia buvo laidojami zoroastristai. Kalno apačioje esantys namai skirti atsisveikinimui su mirusiuoju, čia ir apsistodavo artimieji. Kūnus į kalno viršūnę užnešdavo Tylos bokšto žmogus, kur palikdavo paukščiams… Patekti į kalno viršų galėjo tik bokšto žmogus.
Karšta diena laukia… Gerai, kad lipam į kalną iš pat ryto…
Čia palikdavo kūną, patikrinimui ar tikrai miręs – uždėdavo duonos gabalą ant kūno, jei šuo suvalgydavo duoną, tai reiškė, kad tikrai miręs…
Čia yra kalno višukalnė, kur ir buvo paliekami kūnai… Vėliau likučiai sumetami į gilią duobę viduryje…
Ko gero, stovime ant didelio kapo. Po kojom, kalno viduje palaidoti tūkstančiai zoroastriečių…
Paskutinis bokštų žmogus trinasi aplink autobusus su asiliuku, už fotografijas gauna pinigų, reikia gi kažkaip užsidirbt…
Neįprastas vaizdelis pravažiuojant pro miesto parką – palapinės. Kas ten jose? Pabėgėliai ar vietiniai tusinasi?..
Kitos šiandienos sustojimas – amžinoji zoroastriečių ugnis.
Zoroastrizmo simbolis Fravahar ant pastato – galva simbolizuoja patirtį ir išmintį; dešinė ranka rodanti į priekį simbolizuoja dievo garbinimą, žiedas kairėje rankoje simbolizuoja vienybę, didįsis žiedas simbolizuoja amžinybę ir veiksmų apmąstymą. Trys plunksnų sluoksniai ant sparnų simbolizuoja švarias mintis, žodžius ir veiksmus, o uodega simbolizuoja mintis, žodžius, veiksmus, kurių reikia atsisakyti. Mąstant, kalbant ir veikiant reikia matyti, ir praeitį, ir ateitį…
Sakoma, kad ši ugnis dega nuo 470 metų…
Dawlat Abad sodas
Sodo rūmų persiškas oro kondicionierius – vėjo gaudyklė, su 33 m. aukščiu yra didžiausias Irane.
Atrodo, šaldymas tikrai veikia, atsistojus tam tikrose vietose jauti pučiantį vėjelį…
Gerai, kad čia sodelyje turime ramaus laiko pasibūti…
O jau citrinmedžio žiedų ir lapų kvapas…
Kitas sustojimas – miesto turgus, pilnas metalo meistrų. Gražu žiūrėti į dirbančius žmones…
Po pietų tradiciniam restorane Khan Bath (kur anksčiau buvo pirtys) traukiam link Aleksandro kalėjimo…
Dar viena graži parduotuvėlė turistams
Einam į pastatą vadinamą Aleksandro kalėjimu…
Aišku, nekalėjo čia Aleksandras, ir greičiausiai nepastatė to kalėjimo, kaip gali pasirodyt iš pavadinimo.
Siena su Irano muzikantų nuotraukom
Senoviniu smėlio senamiesčiu pėdinam link didžiosios mečetės. Vienas seniausių miestų žemėje su 3000 metų istorija. 1272 metais ir Marco Polo buvo čia užsukęs.
Didžioji mečetė. Įspūdinga!!
Laisvas laikas viešbuty.
O rožės rožės rožės!
Vakare pėdinam į senamiestį vėl. Suvenyrų parduotuvėlės. Negi praeisiu ramiai pro buteliukus…
Užkliūnam kuriam laikui antikvariato parduotuvėlėse…
Vakarienė senoviniam restorane… Štai taip atrodo meniu, sakyčiau daugiau pasirinkimo, nei paprastai, sakyčiau visai international virtuvė 🙂
Iš Garmeh oazės važiuojam į dykumos miestą Yazdą. Pakeliui užsukam į dar vieną dykumos miestuką – Karanaq.
Pravažiuojant dykumą…
Karanaq. Atrodo, išlipam visai moderniam miestuke…
Pradžioj užeinam apžiūrėti restauruotą karavansarajų. Ko gero, per daug gerai atnaujintas… Ir vis dar vyksta darbai.
Štai ir miestas-vaiduoklis…
Vietovėje žmonės gyvena jau apie 4000 metų, manoma, kad senamiesčio namai – 1000 metų senumo. Kažkada buvęs klestinti miestas, buvo apleistas, kai baigėsi vanduo.
Valdžia pastatė Naujajį kaimą už 2 km nuo senojo, ten ir persikėlė beveik visi gyventojai.
Per kviečių laukus pėdinam link senojo tilto ir akveduko
Stiklinis statinys apačioj… Įrenginys koks ar menas?..
Mečetė
Pagaliau lendam į apleistąjį miestą. Gidė perspėjo būti labai atsargiems, nelipti į viršutinius aukštus…
Net medžiai apdžiuvę šitam mieste…
17 a. minaretas, drebantis kartais. Neaišku, ar taip specialiai pastatytas buvo, ar klaida buvo statant.
Prisistato seniokas su asiliuku… Mes jį puolam paveiksluot, o jis aišku, už tai nori pinigų 🙂 Bet vistiek smagu, kad tokių gyventojų vis dar yra čia…
Netoliese yra aptikta geležies, urano, granito ir kitų naudingų iškasenų, tai neaišku, kiek čia dar bus galima apžiūrėt apleistąjį miestą…
Dideli miestai – įspūdingi pastatai, gražios aikštės, normali infrastruktūra, bet kažkodėl žymiai geriau jaučiuos kaimuose 🙂
Džiaugiuosi išvažinėjat iš didmiesčio, ir net 420 km kelionė autobusu labai neprailgsta… Dykumos oazėj atsirandam jau visai pavakariais.
Pirmas dalykas išlipus iš autobuso – tvarto kvapas! Tikras kaimas! Mus pasitinka kaimo gyventojai 🙂
Apsistojam dykumos karavansarajuj, taip anksčiau vadino keliautojų (karavanų) nakvynės namus. Ateshooni karavansarajaus savinininkas muzikantas Maziar Ale Davoud, restauravo 400 metų senumo namą.
Svečių namuose daug komforto nėra – bendri tualetai, dušas, hostelio tipo kambariai, bet viską atperka ypatinga atmosfera. Toks jausmas, kad nusikeliam šimtus metų atgal, ir lyg būtume svečiuose, o ne viešbuty…
Einam pasivaikščiot po apylinkes.
Daugybė keliautojų čia lankėsi, nes vietovė ant Šilko kelio “magistralės” nuo senų senovės. Garmeh apylinkėse žmonės gyvena jau 4000 tūkstančius metų. Pats kaimas tikriausiai 1500 metų senumo.
Anot Lonely planet, gyventojų čia: 260 plius 20 ožkų ir 2 kupranugariai 🙂
Namine gyvūnija, mažiukui kupranugariui – tik 40 dienų 🙂
Ciucikai susiradę nuošalų kampą, snaudžia…
Apleisti griūvantys namai…
Oazėje kažkuo labai kvepia… Bandom suprasti, kas…
Kokia įdomi oazės augmenija!… Kas tie juodi krūmuose?..
Oazė išvagota reguliuojamais vandens kanalais, vanduo ateina iš šaltinio.
Ramus vakaras oazėje…
O nuo karavansaraujaus stogo viskas dar geriau matosi…
Palydim saule, kvietimas maldai…
Vakarienei einam į kaimo restoranėlį. Turim vedlį – ciucikas vis atsisuka pažiūrėt, ar nepasimetėm 😉
Lauko kavinukė, matom kaip gaminamas maistas, čia šeimininkauja Maziaro brolis. Žr. nuotraukoj dešinėj viršuj, su mėlyna aureole 🙂
Arbata verda…
Katukų kiek čia! Vienas labai jau draugiškas, drąsiai lipa ant pagalvių ir ant kelių…
Po skanios vakarienės desertas – šiša…
Dar reikia apžiūrėti šalia įsikūrusią parduotuvėlę. Ir net nusiperku kavinės šeimininkės rankų darbo skarą.
Vakaras kuo tolyn, tuo geriau! Restorano šeimininkas groja dafa! Norisi stabdyti laiką…
Atgal į realybę sugrąžina kažkieno uždėta letena… Ogi prisistato tas pats ciucikas (paaiškėja, vardu Maxi)… atrodo, laikas eit namo…
Katukas nepatenkintas…
O viešbutuke dar vienas koncertas – groja Maziaras su draugais!
Nerealus vakaras!…
Rytas. Nepaisant to, kad kambary buvom šešiese, ir net ne lovose, miegojosi puikiai!..
Jei būtume čia ilgiau, galima būtų važiuoti į dykumos kopas, kalnų kaimus, prie druskos ežero ar karštųjų versmių (hot springs).
Kaip Lonely planet rašo, Garmeh yra iš tų vietų, kur atvažiuoji vienai nakčiai, o lieki keturioms dienoms… Jei būčiau keliavus savarankiškai, o ne su organizuota grupe, tai būčiau taip ir padarius 🙂 Tikrai norėsiu čia sugrįžti…
Tęsiam kelionę po poetiško grožio šalį – Iraną.
Penktadienis. Isfahane, centrinėje aikštėje Nakše Džahan (Naqsh-e Jahan), atsirandame pačiu laiku – per garsiakalbius eina Penktadienio pamokslas, aikštė pilna iraniečių, besimėgaujančių vienintele savaitės išeigine.
Galiu drąsiai teigti – viena gražiausių mano kada nors matytų miesto aikščių!
Viduramžiais Isfahanas buvo vienas didžiausių pasaulio miestų. Labiausiai klestėjo 11-18 amžiais, pirmą kartą tapo Persijos sostine Seldžiukų laikais, 11 amžiuje.
Nakše Džahan arba Imamo aikštė pastatyta šacho Abaso Didžiojo laikais, 17 a. pradžioje, ne daug pasikeitė nuo tų laikų.
Aplink aikštę esančiuose pastatuose viskas, ko reikia miestui – šacho rūmai, mečetės, miesto turgus, kavinės. Pietaujm tradiciniame restoranėlyje aikštės turguje.
Po to apžiūrinėjam šacho rezidenciją – Ali Kapou rūmus. 6 aukštų, kaip ir aikštė, pastatyti šacho Abaso didžiojo laikais.
Aikštė nuo terasos
Muzikos kambarys, bandau įsivaizduoti, kaip atrodė ir kokia akustika galėjo būti tada kai kiekvienoje angoje buvo atitinkamo dydžio stikliniai indai.
Dar vienas nuostabus šacho Abaso laikų statinys – Šeikh Lotf-ol-Lah mečetė, skirta šacho haremo moterims.
Kita mečetė aikštėje, su dviem minaretais – Imamo mečetė
Grožimės aikšte nuo dar vienos terasos
Gaunam laisvo laiko aikštės turguje.
Vėl kilimai…
Vietinių rankdarbių krautuvėlės
Dar viena persiškų saldainių rūšis – gazas
Vienoj kavinukėj geriame kavą ir persišką limonadą šerbetą.
Vėliau traukiam į kitą kavinukę, anksčiau čia mėgdavo rinktis sufijai… Prie įėjimo galima išsirinkti vertingiausią arbatą 😉
Čia su arbata ragaujam dar vienus saldumynus – su medumi, kažkiek panašus į lietuvišką “skruzdėlyną”.
Jau sutemus atvykstam į tradicinį viešbutuką Atigh. Viešbutis įsikūręs restauruotame 200 metų senumo name. Sodeliai nerealūs!
O jau rožių kvapas!..
Kitą dieną pradedam Didžiojoje mečetėje (Jame)
Kitas šios dienos sustojimas – armėnų kvartalas. Šacho Abaso Didžiojo laikais Isfahanas buvo kosmopolitiškas miestas, čia gyveno įvairiausios tautos. Šachas vertino armėnų amatininkus ir prekybininkus, perkėlė visa armėnų Jolfos kaimą į Isfahaną, pažadėjo, kad bus užtikrintos religinės teisės. Ir net dabar, kai visoje šalyje uždrausta vartoti alkoholį, armėnai gali pasidaryti vyno ir jį legaliai vartoti, tik negali pardavinėti kitiems…
Apžiūrinėjam Vank katedrą. Pastatyta 17 a. Freskos labai įdomios, būtų galima čia praleisti žymiai daugiau laiko, nei turim…
Įdomus ir šalia esantis muziejus. Detali informacija apie 1915 m. armėnų genocidą Turkijoje. Anot ekspozicijos, nukentėjo 1,5 mln. armėnų. Viskas buvo suplanuota ir daroma oficialiai, surinkti vyriausybės raštai – nurodymai…
Vėliavos šalių, pasmerkusių genocidą, tame tarpe ir Lietuvos trispalvė.
Įdomi senovinių iliuminuotų knygų kolekcija
Paminklas Khachatur Kesaratsi, kuris įkūrė čia pirmąją knygų spaustuvę 1636 m. kur buvo spausdinamos knygos armėnų kalba. Įdomu, kad pirma spausdinta knyga persų kalba pasirodė tik po 192 metų…
Po to užsukam į jaukią armėnų kavinukę. Baziliko sėklų šerbetas
Pietauti grįžtam į viešbutį. O viešbutis nepaliauja stebinti 🙂 Šį kartą, vos įėjus pro duris pastebiu didelį plakatą anglų kalba. Gana sunku suprasti, ką nori pasakyt… Atrodo, gaunu gerą doze vietinės propagandos…
Gavom bufeto tipo pietus ir viskas labai labai skanu! Ko gero skaniausias maistas per visa kelionę.
Po pietų važiuojam į Čehel Sotun rūmus. Rūmų pavadinimas reiškia – 40 kolonų. Rūmai turi 20 kolonų, dar 20 yra matoma vandenyje priešais rūmus… Tik mums nepasisekė pamatyti visų kolonų, nes kaip tik šiandien sumąstė išvalyti baseiną…
Čia taip pat yra viena neseniai atidaryta salė, žiūrint į sienų tapybą, suvoki, kodėl 😉
Vis dar dirba restauratoriai…
Rūmų sodelis
Vakarienei važiuojame į Abbasi viešbutį, pastatytą prieš 300 metų. Gražus sodas, interjeras, o maistas gana vidutinis. Geriausia iš viso to buvo arbata po vakarienės sodelyje 🙂
Diena dar nesibaigia. Traukiam prie Isfahano tiltų. Čia mėgsta rinktis vietiniai, kartais būna gatvės koncertai.
Mums irgi pasisekė!.. Gaunam gatvės muzikos 🙂 Tiesa, Irane viešai negalima šokti, dainuoti. Priežastis – šalyje vis dar tęsiasi revoliucija, kiekviena diena yra ašura (gedulas)…
Dar labiau pasiseka – pravažiuojam vieną iš gedėjimo ceremonijų. Kaip ir kiti praeiviai, gauname nemokamos arbatos, pasiklausom gedėjimo muzikos.
Rudenį būna ašura dešimties dienų, imamo Huseino minėjimas su procesijomis, apimantis visa šalį.
Kitą rytą, prieš išvažiuojant paskaitinėju vietinius laikraščius, apžiūriu viešbučio senienas…
Po kvepiančios dienos Kašane, nakvynei važiuojam į Abyaneh kaimą, vieną seniausią Irane. Dėl namų spalvos, kartais vadinamas Raudonuoju kaimu.
Vos išlipus iš autobuso, pajauti, kad čia moterys apsirengę kiek kitokius drabužius, nei ten kur anksčiau buvom… Greičiausiai tik dėl turistų, bet gal ir ne…
Anot turistinės brošiūros, kaimas yra 2500 metų senumo, gyventojai čia kalba dar senovine persų kalba, išlaikę senovinius kostiumus, tradicijas. Kaime išlikę statinių iš Sasanidų laikų (3-7 a.).
Vietinės duonos kepykla. Dar karštą ragaujam, nereali!
Apžiūrinėjam vakarėjantį kaimą. Daug namų apleista, ne daug gyventojų čia tikriausiai gyvena… Lonely planet prie Population vienoj skaičiaus – “a few old ladies” (kelios senos moterys) 🙂
Vienoj krautuvėj už 5 litus duoda pasimatuoti vietinių drabužius 🙂
Visur prisikabinę apsaugas nuo rūgščios akies…
Zeyaratgah šventykla ir Imamzadeh Eisai ir Yahya (mauzoliejai dedikuoti septintojo imamo sūnums)
Beveik muziejus, hole yra įvairių rakandų. Spėliojam, kokia daiktų paskirtis. Pasirodo, šitas yra sviesto gamybai! Lietuviai tą darė panašiu principu, bet sumąstė visai kitokį įrenginį…
Nuostabus rytinis pasivaikščiojimas po kaimą!
Oho, mums pasisekė nerealiai! Patenkame į Didžiosios mečetės vidų!
1000 metų senumo šventykla!
Apleistos senovinės pirtys
Atrodo, toks nedidelis kaimas, bet vistiek įmanoma pasiklysti 😉
Sutinkam ir vietinių gyventojų. Parodo, kurlink mums eit… Viešbučiai visam kaime tik du 🙂
Kalnų augmenija
Pusryčiai terasoje! Su tokiu vaizdu būtų galima pusryčiauti lėtai lėtai…
Pirmas sustojimas – Niasar kaimas, viena iš Irano vietovių, garsėjančių rožių auginimu.
Persija laikoma damaskinių rožių (čia vadinamos Mohammadi) gimtine. Jau bibliniais laikais buvo naudojamas rožių vanduo. Sakoma, kad 11 amžiuj persų mokslininkas Avicena sukūrė rožių vandens distiliavimą iš rožių žiedlapių.
Rožes iraniečiai naudoja daug kur, ypač maisto gamyboje – saldainiai, pyragai, džemas, arbata, įvairiuose gėrimuose ar tiesiog geria kaip sultis 🙂
Negaliu ramiai praeiti pro alembikus 🙂
Visų pirma einame į mitraistų šventyklą – požeminį urvą.
Mitraizmas yra 1-4 amžiuje praktikuota religija, labiausiai paplitusi tarp romėnų karių. Garbino senovės persų dievą Mitrą, vienas iš svarbiausių ritualų – jaučio aukojimas.
Urvas gana siauras ir žemas, kai kur galima judėti tik labai susilenkus. Nesu urvų mėgėja, man užtenka nusileisti į prieangį…
Atrodo skaniai… Kabantys lavashak (vaisių oda) saldainiai
Pyragas iš sezamo sėklų, kokosų, puoštas rožėm, riešutais:
Marinuoti vaisiai. Gana rūgštūs…
Akys raibsta nuo įvairovės ir nematytų skanėstų
Po Tehrano ir Kumo čia kvapų rojus, traukiu į save visą aplinką – rožės, kardamonai, šafranas, mėtos, vaisiai, rūgštis…
Prie kriokliuko būriuojasi vietiniai turistai. Prisėdam trumpam, ragaujam sezaminį pyragą.
Niasar kaimo gatvelė
Sėdam į autobusiuką, toliau važiuojam link Kašano miesto.
Bouredžeri pirklio namai, pastatyti 19 a. vidury turtingo pirklio nuotakai.
Aišku, sode reikia apuostyti visas rožes 🙂
Išeidami dar apžiūrim išorines duris. Vienas belstukas vyrams, kitas – moterims. Pagal gars ą gali atskirti, kas už durų.
Einam pirkti rožių vandens į vieną parduotuvėlę, lėtai viską apžiūrinėjam, uostom. O kvapai, kvapai – rožės, šaftanas, kardamonas, citrinžolės, mėtos ir dar visoks miksas nuo kvepalų, įvairiausių žolelių.
Aiškina, kaip distiliavimo metu surenkamas rožių aliejus
Vienu metu žiūrim, dingsta pardavėjas 🙂 Pasirodo, po kojom liftas į sandelį…
Užsiperkam čia Ghamsar kaime distiliuoto rožių vandens ir kitų gėrybių. Sakoma, kad Ghamsar rožių vanduo naudojamas ir svarbiausios musulmonų šventovės Kaaba plovimui Mekoje…
Pietūs tradiciniame Abbasi restorane. Valgymas “lovose”. Kelionės pradžioj buvo neįprasta, kad lipi “ant stalo” su kojom, o paskui pripratom, normalių kėdžių-stalo jau net nesinorėjo…
Šiandien ragaujame tradicinį persų patiekalą – dizą. Atneša tokių keistų prietaisų. Tuoj paaiškėja visas procesas – visų pirma reikia atsargiai susipilti skystymą į bliudelį, prisitrupinti duonos. Suvalgius tokią “sriubą”, į bliūdelį keliauja likęs ąsotėlio turinys – avienos troškinys su avinžirniais, bulvėm, daržovėm. Reikia viską sutrinti su tuo geležiniu įrankiu. Na ir tada jau – valgyti “antrą patiekalą”…
Po skanių pietų važiuojam į Kašano priemiestį Fin.
Fin sodas, seniausias Irano sodas. Pirmą kartą paminėtas buvo 16 amžiuje. Dabar kartu su kitais Irano sodais yra saugomas UNESCO.
Kadžarų šachas ir jo moterys…
Labai jauki arbatėlė sodo kavinukėj…
Einant link autobusiuko, vėl rožės, alembikai… Vienas tikriausiai kažką distiliuoja, nes matosi ugnis…
Ta proga trumpas video iš interneto apie rožių distiliavimą Irane, anksčiau ir dabar:
Iranas viena iš tų nuostabių šalių, kur norisi sugrįžti dar net neišvažiavus… Pradedu planuoti naujas keliones dar būdama ten… Labai norėčiau apsilankyti Kašano krašte antroj gegužės pusėj, kai čia būna rožiųfestivalis…