Šį kartą į Berlyną mane atvežė nosis. Šeštadienis, kelios minutės prieš atidarymą 14 val., atsirandu prie St. Johannes-Evangelist-Kirche, kur ir vyksta kvapų meno festivalis – Osmodrama. Kiek nugąsdina išlindus į lauką vadybininkė su pasakymu, kad yra kažkokių techninių problemų… Na bet čia dėl to ir atvažiavau, tai ramiai laukiu, kol atsidarys 🙂
Štai ir jis, pagrindinis veikėjas – Smeller 2.0, elektroniniai kvapų vargonai, sukurti menininko Wolfgang Georgsdorf.
Kvapai įpurškiami į patalpą, po to gana greit ištraukiami, nesusimaišę su prieš tai buvusiais. Ir taip kvapas po kvapo.
Mašina – mokslas ir menas kartu, tarpdisciplininis kūrinys, parfumeriai, vėdinimo technologai, IT specialistai. Smeller 2.0 pirmą kartą pamatė pasaulį 2012 m. O pirma mechaniškai valdoma versija buvo sukurta 1996 m.
Mašina turi 64 kvapų kanalus.
Pirmas šios dienos programos kūrinys – Autocomplete. Wolfgang Georgsdorf sukurta kvapų kompozicija. Tik kvapai. Menininko sukurta seka, kurianti istorijas žiūrovo, ty. uodžiančiojo galvoje.
Blaškausi tarp kvapų sukeltų prisiminimų ir atpažintų substancijų fiksavimo…
Kava, dantisto kabinetas, šampūnas, kremas, sugedusi žuvis, jazminaičiai, prisvilę svogūnai, rūkytas kumpis, troškinys, popkornas, kokosas, šokoladas, civetas. Ir taip toliau.
Sukasi, kartojasi, užburiantis kvapų šokis. Tarsi leidžia dar ir dar kartą suprasti, atspėti, papildyti istoriją, ištraukti vis gilesnius prisiminimus… Kai kurie kvapai ne iškart atsiskleidžia, pagauni, kad lyg kažkas pažįstamo, bet nėra kada įsijausti, ateina sekantis… Ne visi malonūs iš pirmo žvilgsnio. Pasigirsta komentarai ir nosies raukymai iš negausios publikos…
Kaip dažnai mes ignoruojam “blogus” kvapus, slepiamės nuo jų, kol nosis išvis atpranta pilnai funkcionuoti… Kas daro kvapus maloniais/ne?
Ar tik asociacijos? Ar galėtų pasidaryti bloga nuo kvapo, jei ne asociacija?
Tačiau ir tuos “blogus” po kelinto karto prisijaukini, visai nelieka pasipriešinimo.
Kvapų smelodija sukuria istorijas. Labai taiklus kompozicijos pavadinimas – Autocomplete 🙂
Kitas kūrinys – House Fugues. Tie patys kvapai kaip Autocomplete, tik čia sugrupuoti į istorijas ir dar kartu su garsu. Dabar tarsi gauni menininko sukurtų istorijų variantus.
Toks jausmas, kad garso neužtektų suvokti istorijos, kvapai papildo, ir taip prieš akis išnyra gana aiškūs vaizdai…
Kavinė. Skalbykla. Traukiniu stotis. Tai tik keletas iš kompozicijų.
Norisi “prisiklijuoti” prie kai kurių kvapų, bet pora įkvėpimų ir jų nelieka, ateina kiti. Net norisi, kad viskas vyktų lėčiau, norisi įsijausti, perprasti…
Prisiminiau Kultūros nakties Kvapų detektyvą. Panašus jausmas – kvapai pažįstami, tačiau ne iškart pavyksta iškrapštyt iš atminties, įvardinti… Čia man irgi detektyvas 🙂 Kai kurie kvapai nesužadina mano atminties. O gal tiesiog skirtingos mūsų patirtys?
Laikoma, kad kvapai ištraukia prisiminimus daug greičiau nei garsas ar vaizdai, gi yra tiesus priėjimas prie limbinės sistemos, praeities kvapų saugyklos.
Momentais viskas taip gerai suveikia, kad gana ryškiai viską pajauti, teleportuojiesi kažkur toli nuo čia… Uostas…
Prisimenu, žiūrėjau video apie tai kaip buvo kuriami Osmodramos kvapai, kartu su parfumeriu Geza Schön, geriausiai žinomu iš Escentric Molecule. Buvo nuspręsta kai kuriuos kvapus sukurti natūraliom priemonėm, ty., pavyzdžiui žuvies kvapas sukuriamas ne perfumerinėm priemonėm, o į dėžutę įdedant sugedusios žuvies…
Sakyčiau, puikiai pristatytas festivalis projekto puslapyje Osmodrama.com. Pilna informacijos, nemažai video su menininkų diskusijom.
Sekančios valandos kūrinys vadinasi – Miniatiūros. Dar 15 istorijų.
Po to – Five silent pieces, Mute Alley, vėl kvapai tyloje.
Žmonės ateina, išeina. Kažkurį laiką čia esu išvis viena…
Mąstau, kad tos kompozicijos kaip sudėtingas kvapas. Geras kvapas pasakoja istoriją. Čia istorijos pasakojimas daug tikslesnis, labiau kotroliuojamas kvapo molekulių padavimas į nosį.
Kažkuriuo momentu pagaunu savy diskusiją apie tai, kas kompozicijai geriau – realybės atkūrimas ar estetika, tebunie ir abstrakti?..
Po kelių valandų ta mašina jau lyg gyvas daiktas, su savo kvėpavimu… Tarsi menininko minties pratęsimas. Ir net kartais apima jausmas, kad esu kūrinio viduj… Viskas susilieja, susijungia į viena: mašinos iškvėpimas-mano įkvėpimas…
Nuostabi keturių valandų kvapų meditacija!..
Pradeda kartoti kūrinius, pats laikas atsitraukti vakarienei. Po jos, aš vėl čia, 21 val. dar bus olfaktorinis filmas. O kol kas vėl – Miniatiūros!
Gamtos miniatiūra ypatingai išraiškinga, jaučiuosi kaip kaime.
Ne su visom taip. Mąstau, ar reikia save spausti, žaisti žaidimą “atspėk istoriją”. Iš kitos pusės, mokytojai menininkai, iš kurių mokiausiu kurti, kartojo – pranešimas turi būti perduotas kaip įmanoma tiksliau.
Pastebiu, kad antrą kartą uostydama miniatiuras, pagaunu daugiau.
Gal visgi skubėjimas, nuovargis ir kitos aplinkybės neleidžia suprasti sunčiamų pranešimų, o ne menininko kūrinio netikslumai…
Sukasi jau man galvoj idėjos, ką galima būtų padaryt su tokiu aparatu… Prisimenu Tomarą, nedidelį Portugalijos miestuką, kur norėčiau grįžt būtent dėl įdomaus patirto smellscape… Jau įsivaizduoju, kaip kartu sudėjus virtualios realybės technologijas ir Smeller 2.0, galėtų būti beveik gyvas pasivaikščiojimas po Tomarą!
Vakaras sukuria šešėlius, mašina pavirsta į monstriuką, besispjaudantį kvapais…
Pagaliau, pirmą kartą žiūriu olfaktorinį filmą! No(i)se I
Pradžioj nėr kvapų. Jau pamanau, kad man anosmija… Sakau, gal nosis pavargo po kelių valandų intensyvaus uodimo…
Bet ne, pradeda eit…
Kvapas spalvai! Labai idomu! Vienas iš mano pastarųjų metų projektų – spalvų ir kvapų sintezė.
Dar šį sausį buvau Eglės Rakauskaites parodoj, kur menininkė pristatė savo kvapus-spalvas, stebėjausi, kad kurdama savo kvapus prikabinau visai kitokias asociacijas.
Čia vėl spalvos, kai kurios net tos pačios, o interpretacija vėl kita. Bet ir vėl negaliu su tuo nesutikti… Mėtinė šviesiai žaliai, citrusinė šviesiai geltonai, buitinės dujos baltai… Tiesa, viena geltona ir čia turėjo animalistinį civeto atspalvį, labai panašų į E. Rakauskaitės geltoną…
Filmui artėjant link pabaigos jau atrodo, taip naturalu, kad su vaizdu eina ir kvapas!.. Kada gi ateis laikai, kai visus filmus kino teatre žiūrėsim su kvapais?..
Baigiasi filmas, o žmonės nesiskirsto…
Trumpam atveriamos durys – monstriuko, spjaudančio kvapus, viduriai…
Uždeda dar kartą Autocomplete… Superinė dienos pabaiga!
Kitą dieną – ta pati programa, tai leidžiu laiką miesto senamiesty, o po vakarienės ateinu čia – “deserto” 🙂
Šį karta kvapai su komentarais, netoliese sėdi grupelė, krykštauja kvapų atpažinimo džiaugsmais.
Išvis toks įspūdis, kad šiandien susirinkę draugų draugai, nemažai besisveikinančių vieni su kitais. Ne gana to, šį vakarą ateina ir pats maestro Wolfgang Georgsdorf! Vienu metu sėdi man už nugaros, pasakoja kažką draugams, norėčiau geriau suprasti vokiečių kalbą!..
Šiandien vaikščiodama po Berlyną aptikau kai kuriuos kvapus iš osmodramos kūrinių. Pavyzdžiui vienoj metro stoty, perone, prie pat traukinių, mano nuostabai, buvo gėlių krautuvėlė. O vakar niekaip nesupratau, prie ko čia stoties kompozicijoj gėlės… Šiandien Miniatiuros ‘skaitosi’ kur kas lengviau…
Dar kartą žiūriu olfaktorinį filmą No(i)se I.
Po filmo išsitraukiu visas savo vokiečių kalbos žinias, prieinu, padėkoju maestro. Jei ryt iš ryto dirbtų, tikrai vėl čia ateičiau 🙂
Lauksiu kito Smeller 2.0 pasirodymo…
Tik rytais ir vakarais gaunu šiek tiek miesto…
Kai jau visai sutemsta, išsikrapštau ieškot vakarienės. Viešbučio vadybininko siūlytas Les Artistes nedirba. Tai valgau šalia, kiek kičiniam La Vita e Bella. Svarbiausia, kad galiu sėdėt lauke, netoli jūros 🙂
Instaliacija katedroje. Helenos Escobedo instaliacija Emigrantai
Kelionių užrašai 