Sekmadienio rytas Cartagenoje. Iš pat ryto lekiu į senamiestį. Vaikštinėju visai tuščiom gatvėm.
Išlikę nemažai XX a. pradžios art nuveau pastatų. Prie šito namo man spoksant, praeinanti pro šalį vietinė senutė, tikra savo miesto patriotė aiškina (aišku, ispanų kalba), kad tai yra labai labai senas pastatas – Grand Hotel:
Erdvios aikštės, graži krantinė.
Skulptūros. Senamiestyje – Šventos savaitės procesijų personažai. Krantinėje – paminklas terorizmo aukoms atminti.
Jau darosi karšta, patraukiu į muziejus. Visų pirma – romėnų teatras, pastatytas 1 a. pr.m.e., imperatoriaus Augusto valdymo laikais.
Romėnai Cartageną užkariavo per antrajį punų karą. Savo kolonijose romėnai dažnai statydavo teatrus, kurie buvo naudojami teatro vaidinimams, susirinkimams ir ypač Romos imperijos šlovinimui skirtiems renginiams. Džiaugiuosi, kad neseniai žiūrėjau serialą Rome, ir jau turiu šiokį tokį įsivaizdavimą apie Romos imperiją ir imperatorių Augustą.
Žlugus Romos imperijai, teatras buvo palaidotas po pastatais (palaipsniui užstatytas). Tik 1990 m. buvo identifikuota, kad po namais slepiasi romėnų teatras. Dar 1991m. vaizdas buvo toks. 2003 m. jau pilnai atkastos teatro liekanos.
Taip karšta šiandien, kad vėl norisi ieškot kondicionuojamų patalpų. Casa de la Fortuna kas išvertus reiškia Sėkmės namai. Tai turtingų romėnų namo liekanos (1 a.). Išlikę ištisos namo sienos. Namas turi tokį pavadinimą, nes prie vieno kambario grindyse yra užrašas – Fortuna propitia, kas yra sėkmės palinkėjimas. Kitame kambary išlikę dekoracijos, ypatingai graži Laimės paukšė:
Kažkoks geras jausmas vaikštant po šio seno namo liekanas. Nedaug kur griuvesiai sukelia tokį ramybės jausmą. Norisi tikėti, kad čia gyveno laimingi žmonės.
Toliau netoliese esantis civilinio karo bunkeriu muziejus. Civilinis karas Ispanijoje buvo 1936-1939 m., tarp respublikonų ir nacionalistų, vadovaujamų generolo F. Franko. Nacionalistai pasitelkę Hitlerio pagalbą, laimėjo karą ir iki 1975 m. Ispaniją valdė Franko diktatūra.
Iliustratyvus filmukas iš dokumentinių įrašų ir nuotraukų. Koks trapus tas gyvenimas. Šiandien žmonės mėgaujasi ramiu gyvenimu , o rytoj jau bombarduojami jų namai… Skaitant istorija, susidaro toks jausmas. kad dauguma žmonijos kartų išgyveno karus. Labai tikiuosi, kad man neteks patirti karo ir panašių baisumų…
Liftu kylu į kalno viršų, Castillo de la Concepcion, XIII a. pilis.
Virtualiai vartau senovines knygas iš karaliaus Alfonso X bibliotekos 🙂
Papietauju, iki traukinio dar 1,5 val, nusprendžiu, kad spėsiu pažiūrėti punų sienos liekanas. Siena, kaip namai, kuriuose gyveno miestą saugantys kariai.
Daug kur muziejuose galima pažiūrėti filmukus, daugiausiai animacinius. Čia pilnametražinis animacinis filmas apie gyvenimą Cartaginoje prieš 2000 metų, pirmos kelios minutes iliustruoja punų karą:
Šalia punų sienos buvo rasta XVI a. vienuolyno kripta su palaidotais vienuoliais. Sukrečiantis vaizdas. Nereiks nė šimto metu, ir mūsų kūnai pavirs į panašias kaulų krūveles…
Išvažiuoju į Alicantę, veliau tramvajum į kaimą prie jūros, kur apsistoju trim dienoms.
Vakariene viešbučio kavinėje. Greit prisistato mažas labai alkanas katinukas. Išprašo nemažą dalį jautienos uodegos troškinio (Rabo de toro).
Po vakarienės dar vaikštau krantine, mėgaujuosi ošiančia jūra pro savo kambario langą…
Kelionių užrašai 