Praleidę pora dienų sostinėje Maskate, važiuojam į šalies regionus. Visų pirma traukiam į rytus – Šarkijos (Sharqiya) kraštą. Sakoma, kad Šarkija yra kaip miniatiūrinis Omanas – viskas čia yra šalia: jūra, dykuma, kalnai.
Šiandien važiuojam į rytinę Šarkiją, pakrantę.
Kelionė neprailgsta. Keliai čia nuostabūs! Beje, apšviesti beveik visur, net ir atokiose vietose.
Pirmas sustojimas – Bimaho įgriuva. Natūraliai susidariusi smegduobė, povandeninis tunelis iki pat jūros.
Vietovės pavadinimas – Hawaiyat Najm, kas reiškia krentanti žvaigždė. Vietiniai tikėjo, kad įgriuva susidarė dėl “mėnulio gabalo” (meteorito).
Sukultūrinta, stipriai turistinė vieta. Atvažiavom ryte, o jau pilna žmonių. Galima išsimaudyti. Drąsuoliai šokinėja nuo uolos.
Važiuojam dar piečiau – Rytiniai Hadžaro kalnai, Šabo vadis (Wadi Shab).
Plaukiam kelias minutes laiveliu, po to prasideda takas į kalnus. Puiku, kad dar ne ypatingai sukultūrintas pasivaikščiojimas, dalis tako per akmenis, kai kur išvis pametam taką. Vaizdai nerealūs!!
Neskubant apie vieną valandą kelio iki kalnų ežerėlių. Čia galima išsimaudyti arba plaukti iki urvo, į kurį galima patekti tik plaukiant per siaurą tarpeklį.
Vietinių daržai
Grįžinėjant iš vadžio staigmena – lietuviai! Mažas tas pasaulis 🙂 LRT žurnalistų komanda eina į vadį su kamera!
Kavinės lankytojai
Rodos, lietus kaupiasi… Čia tikra retenybė tokiu metu. Pravažiuojam į kitą vadį netoliese – Tivi vadis (Wadi Tiwi).
Sustojame Sure vėlyviems pietums. Štai kaip atrodo meniu, išsirinkti nėra lengva… 1 OMR apie 2 Eur. Imam žuvį, šviežia, tikrai gera čia.
Šiandien čia tik trumpam. Rytoj grįšime apžiūrėti daugiau miesto.
Toliau traukiame link Ras al Jinzo.
Apsistojame Ras al Jinzo vėžliukų rezervate. Pagrindinė atrakcija turistams – naktinis vėžlių stebėjimas paplūdimy. Vieta, kur buvo dvejonių, ar verta važiuoti, zoologijos sodų jau seniai nelankau… Na bet, atvažiavau…
Taisyklės viešbuty
Po vakarienės, sutemus, suskirsto į grupes, keliaujam su gidu tik pasišviesdami keliais žibintais link jūros. Kartu su TV komanda iš Lietuvos 🙂
Pagaliau paplūdimys. Gidas rodo kur eiti, svarbu netriukšmauti ir nelipti į duobes, kur gali būti padėti kiaušiniai. Einam prie vienos vėžlės, kaip tik dabar deda kiaušinius. Man jau darosi neramu, kaip ji jaučiasi, apsupta pulko turistų su kamerom… Nors taisyklės viešbuty teigė, kad negalima fotografuoti-filmuoti be leidimo…
Gidas suranda mažą vėžliuką, ką tik išsiritusį iš kiaušinio. Paprastai pirmoji vėžliuko kelionė būna į jūrą, eina vedini mėnulio šviesos. Šitam vėžliukui kelią rodo gidas prožektorium. Palydim vėžliuką iki pat jūros, išplaukia… Tikiuosi, nesukėlėm jam per daug streso…
Grįžtam į viešbutį su lietum…
Viešbučio kambary pilna informacijos apie vėžliukus. Gyvena vandeny, peri sausumoje. Vėžliai vyrai visą gyvenimą praleidžia jūroje. Tik moterys lenda į krantą perėti. Per vieną kartą vėžlė padeda apie 100 kiaušinėlių. Iš 1000 kiaušinių išsiperi tik 1-2 vėžliukai. Vėžliai gyvena apie 100 metų, subręsta būdami apie 37 metų. Girdi tik žemų dažnių garsus. Nejaučia skonio, bet turi gerą uoslę!
Gerai, kad viešbutis šiek tiek šviečia žmones. Labai jau norisi tikėti, kad čia visa ta turizmo industrija netrukdo per daug vėžliukams…
Kitą rytą po pusryčių turiu šiek tiek laiko, noriu pavartyti knygas apie vėžlius. Išskaičiau kambario lankstinuke, kad jie čia turi bibliotekėlę. Klausiu registratūroj, veda mane į susirinkimų kambary…. Ten nėr nė vienos knygos 🙂 Klausia kito darbuotojo… Veda ten pat… Galiausiai sako, aj tai gal viršuj, muziejuj…
Muziejus superinis! Gaila, neturiu tiek laiko, kiek norėčiau…
Čia daugybė informacijos apie vėžliukus. Pasirodo, vėžliukai “verkia” – per ašaras pašalina druskos perteklių, susikaupiantį gyvenant jūroje, turi specialią druskos liauką… Plaukimo greitis – 35 km/h. Biologai vėžlių plaukimą kartais vadina povandeniniu skrydžiu, priekiniai kojos-pelekai-irklai veikia panašiai kaip sparnai, užpakaliniai padeda “vairuoti”. Nuplaukia didžiulius atstumus. Mokslininkai stebi vėžlių plaukimo trajektorijas, sako, tie, kurie čia Ras Al Jinz peri, plaukioja Indijos vandenyje, Raudonojoje Jūroje, kai kurie net pasiekia Maldyvus.
Vėžliai turi iškilti į paviršių, kad įkvėpti oro. O miega jūros dugne kelias valandas, tuo metu yra sulaikę kvėpavimą.
Įdomi muziejaus dalis apie vėžlius mitologijoje įvairiose kultūrose.
Anot vienos omaniečių legendos, žmonių, gyvenančių pakrantėse protėviai yra žuvys. Jūros dievas Nerdas visus žvejus, priartėjusius prie pakrantės, paversdavo žuvimis. Galiausiai įsikišo Saulės dievas, privertė atversti žuvis į žmones, kuriuos pavadino “žuvų valgytojais”… Omano pakrantėje kartu su žmonėmis laidojo vėžlius, manoma, kad tai buvo ritualo dalis, vėžlių kelionė iš sausumos į jūros gilumas simbolizuojanti protėvių virsmą iš jūros gyventojų į žmones.
Anot vienos kiniečių legendos, vėžlys pradeda kalbėti kaip žmogus, kai jis pasiekia išminties amžių, ty. 1000 m. senumo…
Dar viena muziejaus dalis skirta Ras Al Jinzo archeologiniams atradimams.
Ras Al Jinz – labiausiai į rytus nutolęs Arabijos pusiasalio iškyšulys. 1985 m. archeologai čia atkasė bronzos amžiaus (2000 m.pr.m.e.) uostą. Dalis radinių iš Indo slėnio civilizacijos. Vadinasi, jau tuo metu vietiniai plaukiojo ir prekiavo su Indijos žemyno kraštais.
Čia atkasta ir seniausia Omane rasta frankinsenco smilkyklė, manoma, 4200 m. senumo.
Pagal atrastas detales buvo rekonstruotas to meto nendrinis laivas, manoma, plaukiojęs vandenyne.
Rezervato ir viešbučio pastangos skleisti informaciją pagirtinos, apie vėžliukus sužinoti galima čia tikrai daug… Visgi norėtųsi, kad kažkaip apribotų lankytojų srautus paplūdimy… Sako, kartais būna 200 turistų per naktį. Vėžliukai jautrūs šviesai, kvapams, ir tikrai tokios minios žmonių kelia jiems stresą. Gerai, kad Ras al Jinz rezervatas yra tik viena iš ne daugelio vietų, kur vėžlės lipa į krantą…
Biblioteka 🙂
Išsiregistruojam iš viešbučio, važiuojam vėl į Surą, seną jūrininkų miestą. Įkurtas 6 amžiuje, daugybę amžių buvo klestintis uostas.
Sustojam prie senų laivų. Fateh Al Khair pastatytas Sure 1951 m., plaukiojo iki 1993 m. Paskutinis tradicinis transkontinentinis Ghanja tipo laivas. Vietiniai tiki, kad tokio tipo laivu, pagamintu Sure, plaukiojo ir didysis arabų jūreivis Sindbadas 🙂
Tualetas
Po to važiuojam į vis dar veikiančią burlaivių statyklą, vienintelę išilikusią Omane. Šiuo metu čia statomi du laivai. Pastatyti laivą užtrunka 1,5 metų. Vėliau plukdo į Katarą, kur įdeda variklį. Sako, kad vienas laivas kainuoja apie 1 mln. USD.
Dalis darbininkų ilsisi 🙂 Iš pradžių net nepastebėjom, kad čia tiek ciucikų, dauguma miegojo ramiai visą laiką!
Dar sustojam trumpam Suro krantinėje, išgeriam kavos. Ir traukiam į Šarkijos gilumą, link dykumos…
Kelionių užrašai 