Posts Tagged ‘Olfactory’

Omano kelionė artėja į pabaigą. Šiandien sugebu prabusti prieš pakylant saulei. Laukiu viešbučio terasoje dienos…
DSC_0782_.jpg

DSC_0803_.jpg

Po pusryčių laukiam gido, apžiūrinėjam frankinsenco medžius, pasirodo, jie auga po viešbučio langais. Jų čia net du – vienas suaugęs, kitas dar visai jaunas.
IMG_4145_.jpg

IMG_4353_.jpg

Vakar dar priklausinėjau gido apie hyraksus, peliukus, kurie gamina hyraceumą. Hyraksai – gyvūnėliai išraiškingais veidukais, kartais vadinami kalnų kiškiais. Vieni seniausių žemės gyventojų, manoma, kad prieš 40 mln. jau čia jie gyveno. Iš jų išskyrų, vadinamų hyraceumu (išmatų, šlapimo sankaupos) gaminamas absoliutas, naudojamas perfumerijoje vietoj natūralaus muskuso, dar vadinamas Afrikos akmeniu.
Nuotrauka iš interneto:
hyrax.jpg

Gidas sako, yra matęs čia Dofare, būna kartais kalnuose. Gyvena olose, išlenda pagraužti medžių. Šiandien iš pat ryto važiuojam pro tas olas, stabtelim kelis kartus. Na bet nepavyksta nė vieno pamatyt mums… Jei žinočiau, kaip atrodo hyraceumas, tai bent jo prisirinkčiau… 😉

Gidas žino vieną, kažkur 200 km nuo čia į rytus, rezervate šalia pranašo Hudo kapo, kur visada yra hyraksų… Galbūt kitai kelionei. Tiesa, apie hyraksus sužinojau dar iš Trygvės (Enfleurage), ji sakė, kad čia jų yra, bet Omane negaminamas hyraceumo absoliutas.
DSC_0805_.jpg

DSC_0807_.jpg

DSC_0809_.jpg

DSC_0812_.jpg

Šiandien važiuojam į šiaurę nuo Salalos, link dykumos. Pirmas sustojimas šiandien – Ubaras!

Ruošdamasi kelionei griebiau skaityti viską, kas susiję su Omanu. Į rankas papuolė ir “The Road to Ubar”. Knyga apie smėlynų Atlantidos paieškas. Korane aprašoma istorija apie turtingus Ado žmones gyvenusius Ubare, ir jų tragišką lemtį. Nepaklausė pranašo Hudo, už puikybę buvo nubausti, prasmego smėlynuose. Nicholas Clapp detaliai aprašinėja Ubaro (Iramo) paieškas Omane pietuose. Viskas prasidėjo nuo satelitinių nuotraukų nagrinėjimo. Galiausiai 1992 m. archeologų ekspedicija Šisre atkasė tūkstančių metų senumo miesto likučius. Įdomus faktas, anot knygos, dr. Juris Zarins, pagrindinis ekspedicijos archeologas, yra gimęs Lietuvoje!

Tiesa, iki šiol dar yra abejonių, ar tai tikrai TAS Ubaras… Tačiau man, po to, kai perskaičiau knygą, šis apsilankymas čia yra ypatingas.

Atkastas miestas klestėjo kartu su frankinsencu. Po to, kai 4 a. pradžioje Konstantinas paskelbė krikščionybę oficialia religija, sumažėjo smarkiai smilkalų naudojimas ir frankinsenco kraštas pradėjo smukti. Ubaro sienos stovi aplink smegduobę. Anksčiau čia buvo vanduo, vieta, kur frankinsenco karavanai sustodavo prieš ilgą kelionę Rub Al Khali dykuma į Arabijos šiaurę. Manoma, kad apie 300-500 m. vandens neliko, susidarė smegduobė, kartu įgriuvo ir Ubaro miestas.
DSC_0818_.jpg

DSC_0819_.jpg

DSC_0822_.jpg

DSC_0825_.jpg

IMG_4200_

Šiandien mes čia su vienu iš Ado žmonių – gidas yra iš Mehra genties. Šahra ir Mehra gentys laiko save Ado palikuonimis.

Šisras, kuriame aptiktas Ubaras:

IMG_4165.jpg

 

Važiuojam dar gilyn į šiaurę, į dykumą Rub Al Khali, dar vadinama The Empty Quarter. Čia yra didžiausia pasauly dykuma. O taip pat ir didžiausias naftos telkinys po smėlynais.

Po Šisro kelias greit tuštėja, galiausiai lieka tik plokščia akmenuota dykuma.

Galiausiai nelieka ir kelio. Rodos, važiuojam į niekur… Tačiau ramu, nes gidas sako, puikiai žinau šias vietas, šimtus kartų čia buvęs.
DSC_0838_.jpg

DSC_0842.jpg

DSC_0846.jpg

DSC_0847_.jpg

DSC_0851_.jpg

Dykumoj nerealus jausmas, sustoja laikas…
IMG_4226.jpg

IMG_4231_.jpg

IMG_4253.jpg

IMG_4276_.jpg

DSC_0862 (1)_.jpg

Nesinori niekur iš čia važiuot… Raminam save planais apie ateities kelionę savaitei į čia. Gidas sako, viską galiu jums suorganizuoti 🙂

Beje, čia pasirodo, sąlygos beveik kaip Marse, jau kai grįžom, sužinojom, kad čia treniruojasi kosmonautai, ruošiasi Marsui

Dar trumpam sustojam paieškoti dykumos kristalų.
IMG_4279.jpg

Ir traukiam link frankinsenco medžių. Wadi Dawkah parką su uždara frankinsenco medžių teritorija tik pravažiuojam.

Kažkurioj vietoj nuo kelio nuvažiuojam į off-road ir ten sustojame slėnyje.
DSC_0865_.jpg

Pagaliau! Tiek svajota apie tai, planuota… Ir štai mes čia – prie verkiančių bosvelijos medžių!

Vos tik išlipus iš mašinos, gidas prieina prie vieno iš medžių, žievėje padaro įpjovą. Ir iš lėto pradeda sunktis medžio kraujas… Lašiukai pamažu didėja, tada pradeda stingti. Pirštai limpa nuo kvepiančių medžio syvų…

Apžiūrinėjam medžius iš visų pusių, džiaugiamės kiekviena akimirka čia…
IMG_4284_.jpg
DSC_0868_.jpg

DSC_0891_.jpg

IMG_4317.jpg

IMG_4313.jpg

DSC_0889_.jpg

DSC_0890_.jpg

 

DSC_0875_.jpg

IMG_4303_.jpg

IMG_4329_.jpg

IMG_4318_.jpg

Štai mūsų gidas pasakoja apie frankinsenco kelią, video rastas internete:

Apie frankinsencą skaičiau nemažai, kažkada net surašiau savo santrauką. Šiandien visi tie tekstai man įgavo naują prasmę. Aišku, tada prieš kelis metus net nesvajojau apie galimybę prisiliesti prie šių ypatingų medžių. Visais laikais frankinsenco dervų surinkimas buvo apipintas legendom. Buvo sakoma, kad medžiai auga nepasiekiamose vietovėse, juos saugo pabaisos. Kai klausiam gido, kaip pamatyti frankisenco dervų rinkimą, tai jis pasakoja apie tai, kaip vasarą per pačius karščius tektų dvi dienas keliauti kupranugariais iki atokių vietų kalnuose… Legendos ar tiesa :)?.. Šioje kelionėje to nesužinosime…

Čia radau detalų aprašymą apie tai, koks frankinsencas yra geriausias ir kodėl. Geriausia kokybe laikoma derva nuo boswellia sacra medžių, kurie auga ne per arti prie jūros, tačiau vis dar pasiekiami jūros drėgmės – Hodžari (Hojari) regiono frankinsencas.

Puikus puslapis, kuriame radau tiek daug ir taip išsamiai apie frankinsencą. Čia net galima paklausyti, kokią dainą dainuoja beduinai rinkdami dervas.
Arba pažiūrėti, kaip smilksta derva.

Vakare traukiam vėl į Salalos centrą – vėl pasivaikščiot kvapų turguj ir pavakarieniaut.
IMG_4335.jpg

IMG_4336.jpg

Kitą dieną išsiregistruojam iš viešbučio, atsisveikinam su savininku Masalan. Aš dar nuperku šiek tiek jo frankinsenco, sako, šitas tamsusis labiau tinka smilkymui dėl išraiškingesnio kvapo. Tik vėliau, sugrįžę aptikom, kad greičiausiai toks pat frankinsencas, kurį pirko dokumentinio filmo “Frankinsence Trail” herojė… Omano dalyje, pradžioje filmo, žurnalistė perka frankisencą iš Mehri genties. Dabar jau žiūrėdama atpažįstu filme ir viešbučio savininką Masalan, kuris taip pat dirba ir gidu, ir jo draugą, kurį sutikom viešbuty…
IMG_4150_.jpg

Skrydis šiandien tik vakare, tai dar turim beveik visa dieną Dofaro vakarinei daliai.

Pradedam nuo Frankinsenco muziejaus. Fotografuot leidžia tik lauke.
IMG_4366_.jpg

IMG_4367_.jpg

Čia jie irgi turi kelis bosvelijos medžius.
DSC_0893_.jpg

IMG_4355.jpg

DSC_0896.jpg

DSC_0894.jpg

IMG_4378_.jpg

Čia ir Al Baleed archeologijos centras – Zafaro likučiai. Senasis Salalos miestas Zafaras įkurtas prieš 3000 metų.

Po to važiuojam į Salalos centrą, užsukam į tą patį turgų vėl, šį kartą su gidu. Turi žmonos surašytą lapelį su bokhuro ingredientais 🙂 Veda į tą pačią parduotuvę kur ji perka paprastai…

Perku ir aš tai, ko dar trūksta, pagal tą sąrašą: agarmedžio medieną ir aliejus – muskusą, santalą, jazminą.
IMG_4389.jpg

Po to važiuojam į Salalos mečetę, viena iš nedaugelio mečečių, kur įleidžia turistus.
IMG_4416

IMG_4412.jpg

IMG_4418_

IMG_4398_.jpg

Po to traukiam į Dofaro vakarus, link gamtos.
DSC_0901_.jpg

DSC_0907_

DSC_0915_.jpg

DSC_0916_.jpg

Kalnai nerealūs čia… Gidas pasakoja apie tai, kaip vaikystėje jo šeima gyveno olose kartu su avimis. Avys miegojo olos viduje, o žmonės išorėje, taip saugojo avis nuo vilkų.
DSC_0918_.jpg

DSC_0920_.jpg

Pravažiuojam ir frankinsenco medžius
DSC_0928_.jpg

DSC_0929_

DSC_0935_.jpg

DSC_0940_.jpg

DSC_0944_

Mughsail – Fizayah kelias nerealus. Tarsi rojuj… Kalnų gėlės. Gyvūnijos kiek čia, ir visi tokie ramūs…
DSC_0953_.jpg

DSC_0955_

DSC_0952_.jpg

DSC_0956_.jpg

DSC_0986_.jpg

DSC_0991_

DSC_0989_.jpg

IMG_4479_.jpg

DSC_0994_.jpg

DSC_0964_.jpg

DSC_0969_.jpg

DSC_0974.jpg

DSC_0968.jpg

DSC_0978_.jpg

Pietaujam netoli paplūdimio esančioj vietinių kavinėj, šiandien turi tik kupranugarių mėsos ir ryžių. Gidas sako, labai sveika mėsa… Nesvarbu, kad labai labai kieta 🙂

Vėl mašinoj… Rankos aptepliotos agarmedžio aliejais, važiuojam toliau 🙂 Gidas pagal vietines tradicijas, po kiekvienų pietų traukia kvepalų buteliuką, tepa ant rankų. Agarmedis čia yra labai vertinamas, galima įsigyti eterinio aliejaus ir medienos kvepalų parduotuvėse.

Ir paplūdimy kupranugariai 🙂
DSC_0009_.jpg

Dar vienas nuostabus pakrantės sustojimas.
Mughsail blowhole, Marneef ola. Kartais čia vanduo eina fontanais į viršų pro skyles. Bet ne šiandien, nes rami jūra…
IMG_4507.jpg

DSC_0021_.jpg

DSC_0028_

DSC_0022_.jpg

DSC_0024_.jpg

DSC_0016_

Po to lieka tik grįžimas į Salalą. Atsisveikinam oro uoste su gidu Suhailu. Grįžtam į Maskatą, o po poros dienų kelionė namo…

Apibendrinant dvi savaites Omane – gavosi įdomi olfaktorinė kelionė 🙂 Frankinsencą uostėm, lietėm, ragavom įvairiausiais pavidalais. Taip pat ir prabangųjį agarmedį – medieną ir aliejus. Bokhuro receptų ir Afrikos akmens paieškos. Apsilankymas Amouage kvepalų gamykloj ir Frankinsenco distilerijoje.  Ko gero, prie ypatingos Omano kvapų kultūros prisiliečiau tik vos vos… Išvažiuodama iš Dofaro jaučiu, kad čia dar tikrai grįšiu…

Važiuojam į Nizvą, Dakchilijos sostinę. Vienas seniausių Omano miestų, 6-7 amžiuje buvo šalies sostinė. Taip pat šimtus metų buvo Imamų (dvasinis islamo lyderis) buveinė. Turi konservatyvaus miesto reputaciją, laikomas Omano religiniu centru.

Atvažiavę registruojamės viešbuty. Pasirodo, tai artimiausias viešbutis prie centro – 2,5 km… Kiti kur kas toliau už miesto. Matyt ir tokiu būdu bandoma išsaugoti senojo miesto autentiškumą.

Šiandien vakare nieko nėra suplanuota. Viešbuty pilna knygų ir laiko, skaitau…. Aptinku vieną labai įdomią knygą apie tradicinį Omano maistą. Pora straispnių apie kvapus! Rašo apie iki šių dienų gyvą tradiciją, kai po maisto svečiams pasiūloma pasimėgauti kvapais. Vakarienės pabaigoje atnešamas padėklas su kvepalais, eteriniais aliejais. Galiausiai ant angliuko dedamas lubanas (frankinsenco derva) arba bokhuras.

Bokhuras (arabiškas žodis reiškiantis smilkalus) kuriamas maišant keletą aromatinių medžiagų – dervas, medieną, eterinius aliejus ir kvepalus. Tikslūs receptai laikomi paslapty, perduodami iš kartos į kartą. Šeimos moterys verda bokhurą didesnių švenčių proga.

Kiek džiaugsmo, kai knygoje surandu bokhuro receptą 🙂
Nuotrauka iš knygos:
Endofmeal.jpg

Kitą rytą važiuojam į Nizvos turgų. Šiandien penktadienis, tai čia yra gyvūnų turgaus diena…
DSC_0387_.jpg

IMG_3360.jpg

IMG_3362_.jpg

DSC_0386_.jpg

DSC_0383_.jpg

Gyvūnai, jaučiasi, sustresavę, mašinoje nesijaučia gerai… O dar ta visa pardavimo-pirkimo procedūra. Iki šiol dar vyksta kaip daug šimtų metų. Savinininkas vedžioja gyvūną ratu, kol gauna gerą pasiūlymą, toks tarsi aukcionas. Kvapai, aišku, atitinkami čia…
IMG_3369 (1).jpg

Nizva garsėja ir halva, tradiciniu Omano saldumynu. Turguje ją pirkti geriausia.

Ingredientai.
IMG_3375_

Galima paragauti. Indai labai dideli, skirti vietiniams, niekaip neišsirenkam ką pirkti..
IMG_3380 (1).jpg

Datulių parduotuvė. Nesu mačius vienoj vietoj tiek daug rūšių…
IMG_3372_.jpg

Kava ir datulės – kasdieninis užkandis kiekvieno omaniečio namuose kiekvieną dieną. Viešbučiuose galima gauti daug kur visa diena nemokamai.

Daržovės ir vaisiai.

IMG_3377.jpg

Sidabro parduotuvė.
IMG_3386_.jpg

IMG_3393.jpg

IMG_3388_.jpg

IMG_3399.jpg

IMG_3382.jpg

IMG_3400_.jpg

IMG_3381_

Pardavėjas.

IMG_3401.jpg

Prieskonių parduotuvėje perku prieskonių mišinį ir pirmuosius bokhuro ingredientus – dhufran ir jawi. Dhufranu čia vadinami kriauklių operkulai, kurie čia Omane ir renkami. Jau iš seniau žinau iš šių kriauklių distiliuojamą aliejų Choya Nakh, kuris naudojamas parfumerijoje.

Jawi dar vadinamas Javos lubanu, benjamino derva, benzoinu, smirna. Aišku, kai perki turguje, tai negali žinot, ar čia tikrai ta medžiaga ir iš kurios šalies ji atvežta…
IMG_3402

Išgeriam kavinėje avokadų sulčių. Čia kieme, prie turgaus, galima apžiūrėti amuniciją 🙂
IMG_3403.jpg

IMG_3404.jpg

IMG_3409_.jpg

DSC_0405_.jpg

IMG_3412_.jpg

Einam apžiūrėti Nizvos forto. Vos įėję pro vartus aptinkam gyvą muziką! Kiek džiaugsmo mums! Jau manėm, nerasim niekur Omane. Vos atvykę, klausinėjom, bet niekas negalėjo pasiūlyti vietos, kur galima būtų paklausyti gyvai tradicinės muzikos.
IMG_3431

IMG_3436.jpg

Nizvos fortas statytas panašiai kaip Džabrino fortas. Nizvos fortas matęs ir kulkas iš Kalnų karo (Jebel War) 6-ajame praeito šimtmečio dešimtmety… Karas įsiplieskė po naftos suradimo, tarp paskutinio Imamo (Nizva buvo Imamato sostine), palaikomo Saudo Arabijos ir iš kitos pusės – Sultono, palaikomo britų. Baigėsi 1959 m. Sultono pergale.
DSC_0421_

DSC_0412_.jpg

DSC_0416_.jpg

DSC_0425_.jpg

DSC_0434_.jpg

DSC_0432_.jpg

IMG_3463_.jpg

IMG_3460_.jpg

 

IMG_3450_.jpg

Kieme moterys pardavinėja aliejų
IMG_3434_.jpg

Apžiūrėję fortą vėl paklausom muzikos.

IMG_3752.jpg

Po to sėdim prie įėjimo, uostom praeinančius žmonės… Tikrai nenuobodžiai dauguma vietinių čia kvepia…

Sulaukiam gido su mašina ir keliaujam toliau, į Al Hamra provinciją.

Atostogos prasideda sausio 6-ąją. Krikščionys švenčia Tris Karalius, kurie nešė aukso, miros ir frankinsenco dovanas, o aš keliauju į ilgai svajotą frankinsenco šalį – Omaną 🙂
2,5 valandos iki Stambulo, po to dar 5 valandos skrydžio iki Maskato, šalies sostinės. Daugybė laiko paskaityti apie šalį.

2010 m. gyventojų Omane buvo panašiai kaip Lietuvoj, apie 2.8 mln, šiuo metu – virš 4 mln. Tiesa, apie 2 mln sudaro imigrantai, daugiausiai iš Indijos, Bangladešo.
Tai seniausia nepriklausoma Arabijos pusiasalio šalis, nepriklausomybę turi nuo 1747 m. kai eilinį kartą išvarė persus.
Didžioji dalis vietinių yra ibadi krypties musulmonai. Laikoma, kad ibadi yra labiau tolerantiški, atviresni, nei kitos islamo kryptys. Omanas yra viena pirmųjų šalių priėmusi islamą, 630 m.

Nafta yra pagrindinis eksportas, dabar bando plėsti turizmą.

Absoliuti monarchija, valdoma Sultono Qaboos bin Said nuo 1970 m. kai su britų pagalba, po nekruvino perversmo perėmė valdymą iš tėvo. Per tuos metus šalį pavertė iš skurdžios atsilikusios į modernią ir turtingą. Valdymas prasidėjo nugesinant Dhofaro regione prokomunistinį sukilimą. Modernizacijos periodas, prasidėjęs 1970 m., vadinamas Omano Renesansu.

Sultonas Qaboos paveldėjo šalį be tv, radio, laikraščių, tik su 2 ligoninėm, 3 mokyklom ir viso 10 km asfaltuotų kelių… Vidutinis gyvenimo ilgis buvo 47 m. Omanas šiandien yra pasikeitęs neatpažįstamai. Anot JT studijos 2010 m, Omanas yra labiausiai augusi šalis pasaulyje per paskutinius 40 m. Tačiau šaliai pavyko išlaikyti balansą tarp modernizacijos ir tradicijų išlaikymo.
Arabų pavasaris 2011 Omane prasinešė labai švelniai, nepadaręs didesnės įtakos. Šalis toliau sparčiai juda į priekį, darosi atviresnė turistams. Tiesa, moterys kaip ir daugumoj musulmoniškų šalių, augina vaikus. Tiesa, vis daugiau jų dirba. Balsavimo teisė nuo 2003, dabar socialinių reikalų, turizmo ir edukacijos ministerijoms vadovauja moterys.
Įdomu, kad omaniečiai nemoka mokesčių, naftos pakanka padengti beveik viskam, ko reikia valstybei…

Anot Rough Guide, Omano istorija yra paradoksas. Nemaža dalis istorijos yra nežinoma, ypač atokesnėse teritorijose šalies viduje, iš kitos pusės – tai kelis tūkstančius metų siekianti istorija, kurią tik dabar atranda archeologai.
Šalis nevienalytė. Vidinė šalis laikoma mažiau draugiška atvykėliams, mažiau lankoma, labiau genčių grupė nei vientisa tauta. Kita šalies dalis yra kosmopolitiška pakrantė su ilgalaikiais prekybos ir kultūros ryšiais, nuo senosios Mesopotamijos, Persijos iki Portugalijos, Britanijos.
Žmonių gyvenimo įrodymai siekiantys 8 tūkstančius metų. Pirma karta Omanas paminėtas bronzos amžiuje, 2300 m.pr.m.e. kaip Magan, Šumerų raštuose. Jau tada buvo žinoma kaip vario šaltinis.
Pirmieji rimti užkariautojai – persai achamenidai su Kyru Didžiuoju, 530 m.pr.m.e. Persai atnešė kraštui žemdibystės suklestėjimą. Kita didelė invazija buvo po tūkstančio metų – arabai. Viena iš atvykusių arabų grupių buvo iš Marib regiono, laikomo legendinės karalienės Sabos namais.
1507 m. iki Maskato atkeliavo portugalai, šalyje užsibuvo apie 140 metų. Nuo 1747 m. daugiau mažiau nepriklausoma šalis.

Omaniečiai turi daugiau nei 4 tūkst. m. senumo laivų statybos ir prekybos tradicijas. Turėjo ir kolonijų, didžiausia – Zanzibaras. Kelis šimtus omaniečiai aktyviai užsiėmė vergų prekyba, net iki pat 1970 m…

Maskate nusileidžiam apie 2 nakties. Smagus sutapimas, tuo pačiu lėktuvu atskrenda dar keletas lietuvių, vėliau savo kelionėje dar juos sutiksime 🙂

Su viza viskas gana paprastai, Travelex kioske susimokam 20 OMR (omanietiški rialai), t.y. 55 eur, ten pat dar išsikeičiam šiek tiek pinigų (santykis visai ne blogas), po to įdeda į pasą vizą ir mes jau Omane!

Šį kartą keliauju su drauge. Atrodo, kelionės “namų darbai” padaryti puikiai. Omanui ruošėmės ne vieną mėnesį, užsakyti viešbučiai, turai. Dar rudenį susidraugavom su pora omaniečių. Išėjus pro atvykimo vartus, mūsų laukia šiluma, transportas ir gėlės :)! Nuostabi kelionės pradžia!!

Ryte po pusryčių dairomės aplinkui, pora minučių nuo viešbučio – paplūdimys.
IMG_2204_.jpg

Pirmai dienai nėra daug planų. Noriu aplankyti Enfleurage frankinsenco distileriją. Dar prieš kelionę susirašiau su Trygve Harris, apytiksliai žinau kaip rasti. Imu taxi, prasukam kelis ratus, bet taip ir nepavyksta surasti… Neprisiskambinu Trygve, nes mano lietuviškas telefonas totaliai be ryšio – neina nei žinutės, nei skambučiai.

Grįžtu į viešbutį, gal pavyks nuvykti kitą dieną… Maskate dar būsime po turo po šalies šiaurinę dalį, ir po Dhofaro slėnio, prieš išskrendant namo.
Vėl link jūros. Ant kranto kavinė. O kvapai čia! Kaljano dūmų apsuptos geriam mėtų arbatą.
IMG_2039

Po pietų sutarę susitikti su draugais omaniečiais. Važiuojam papietaut į prekybcentrį, keičiam pinigus. Gaunu omanietišką prepaid telefono numerį, nes lietuviškas vis dar neveikia, o ir interneto kainos būtų kosminės – 2 MB apie 1 EUR. Tik vėlai vakare gaunu Telia pasveikinimo žinutę, kad aš jau Omane 🙂

Grįžtam į viešbutį, sutarę susitikti su kelionių agentūros atstovu. O jis nepasirodo, susirašom, atidedam susitikimą. Atrodo, pirmą dieną Omane niekas nevyksta kaip planuota 😀

Važiuojam su draugais omaniečiais ten, kur neįtraukta į mūsų ekskursijų programą.
Dar vienas puikus paplūdimys
IMG_2205_

Kokia švara ir tvarka gatvėse! Net Europoj ne daug kur tokią surasi. Vėliau ne kartą matėm pravažiuodami žmones, renkančius šiukšles keliuose. Vairuoja visi čia taip ramiai, tikrai ne arabiškai…
IMG_2059.jpg

Važiuojam į priemiesčius. Nuo vieno naujai statomo miesto prie kito.
IMG_2133

Užsukam į nardytojų viešbutį, visai norėtųsi čia kada apsistoti. Muscat Hills Resort

IMG_2136.jpg
IMG_2151.jpg

Vakarėja…
IMG_2154.jpg

Grįžtam į Maskatą. Uoste palydim išplaukiantį kruizinį laivą.
IMG_2176.jpg

Vakarienei sustojam Al Qurm Complex, kur pilna kavinių. Sako, čia valgo vietiniai. Klausiam, ar yra kur tradicinio omanietiško maisto, pasirodo, čia tik international restoranėliai. Tik vėliau supratom, kad čia labiausiai įprastas ir lengviausiai surandamas maistas – indiškas 🙂 Tiesiog, daugumoje restoranų dirba indai…
Visgi mums suranda tradicinio omanietiško maisto, su tradiciniu valgymu ant kilimo.

Naktinis miestas atgijęs, pro atvirus mašinos langus mėgaujamės miesto kvapais – maistas, kaljanas dūmas, rytietiški kvepalai.
IMG_2181.jpg

Didžiausias šiandienos atradimas – vyrų tradicinio rūbo dišdašos (kurį čia kiekvieną dieną nešioja dauguma omaniečių) viršutinėje dalyje yra kutosas vadinamas tarbuša, specialiai skirtas kvepalams! Omaniečiai nesikuklina, siūlo pauostyti ką užsipurškę 🙂 Ne gana to, omaniečiai mėgsta maišyti kvepalus, t.y., deda vieną ant kito…

Grįžtam į viešbutį, baigiasi puiki pirma diena Omane.

Antrai dienai esame užsakę miesto turą. Į viešbutį atvyksta mūsų gidas Samih ir ekskursija prasideda. Visų pirma važiuojam į Grand Mosque. Viena iš nedaugelio Omane mečečių, kur leidžia lankytis turistams.
Prie įėjimo apvynioja mane skara, taip kaip turi būti… Po to indonezietės net pamanė, kad aš vietinė, prašė kartu fotografuotis 🙂

Įspūdinga! Surinkta viskas kas geriausia iš įvairių šalių. Sienos iš Indijos smiltainio. Liustra iš Austrijos virš 1000 lempučių, iki 2010 buvo didžiausia pasauly. Vieną didžiausių kilimų pasauly kūrė 400 Irano audėjų 4 metus. Mečetė pastatyta 2001 m., gali tilpti 20 tūkst. žmonių.
IMG_2233 (1).jpg

DSC_0017.jpg

DSC_0034_.jpg

DSC_0035_.jpg

DSC_0027_.jpg

DSC_0028_

IMG_2259_

DSC_0010_

IMG_2227 (1)_.jpg

DSC_0039_.jpg

Kitas sustojimas – apsilankymas Amouage gamykloje. Amouage žinomiausias Omano kvepalų brendas. Vietiniai didžiuojasi Amouage, sutikome ir tokių, kurie jais kvėpinasi. Nors dauguma naudoja pigesnius vietinius ir vakarietiškus kvepalus.
IMG_2283_
Amouage pasitinka “auksiniu” baseinu.

DSC_0046 (1)_

Pasirodo, dabar čia tik išpilstoma į buteliukus. Vietiniai ingredientai keliauja į Prancūziją, ten netgi daroma distiliacija. Į Omaną sugrįžta jau sumaišyti kvepalai. Čia išpilsto daugiausiai Rytų rinkai.
IMG_2306

IMG_2303 (1)

IMG_2300_

IMG_2337

Gražiai pristatomi ingredientai, galima pauostyti 🙂
IMG_2343 (1)_
Briedragė:
IMG_2328_.jpg

IMG_2327
Kvepalų piramidės
IMG_2339_
Perku pora rinkinių. Dosnūs jie čia, dovanomis prideda dar panašiai tiek pat mėginukų 🙂
IMG_2347 (1).jpg

Kitas sustojimas nosiai – žuvų turgus…
IMG_2358_.jpg

IMG_2360.jpg

IMG_2363_

Uostas, sultono laivai
IMG_2365_.jpg

DSC_0063_.jpg

DSC_0062_

Muttrah Souk. Sakoma, kad tai vienas iš ne daugelio pasaulio turgų, kur po vienu stogu galima nusipirkti aukso, miros ir frankinsenco. Dairomės, bet kol kas nieko neperkam. Dar grįšim čia vėliau. O ir frankinsencą geriausia pirkti Dhofaro slėnyje, ten, kur jis surenkamas…
IMG_2370_

IMG_2377 (1)_.jpg

IMG_2373_.jpg

IMG_2375_
Miestas pravažiuojant
IMG_2384.jpg

IMG_2355.jpg

Važiuojam į senąjį Maskatą

IMG_2389_.jpg

IMG_2390.jpg

IMG_2392.jpg

Užsukam į muziejų Bait al Zubair – istorija, buitis, rankdarbiai.
Prie įėjimo skulptūrų ekspozija – oryksai 🙂
IMG_2394_

IMG_2396_.jpg

IMG_2401_.jpg

Maskato regione gyvena apie ketvirtį omaniečių. Pirmieji gyventojų pėdsakai rodo, kad čia buvo gyvenama 6 tūkst. m. pr. m. e. Labiausiai miestas suklestėjo 18 a. vidury. Viena iš etimologinių reikšmių, muscat, senoje persų kalboje reiškia stipriai kvepiantis… Tikrai,  viešbuty, restoranuose, muziejuj, visur kur einam, smilkomas frankinsencas, bokhuras (smilkalų mišinys). O kur dar praeinantys žmonės!

Užsukam į muziejaus kavinukę išgerti omanietiškos kavos, čia ji tikrai labai gera. Barmenas smulkiai papasakoja, kaip ją teisingai padaryti – maltos kavos pupelės su kardamonu, dar galima dėti gvazdikėlių, šafrano. Pavirti kelias minutes, pabaigoje galima pridėti rožių vandens, palaukti kol nusės ir galima gerti 🙂
IMG_2406

Po to traukiam apžiūrėti Sultono rūmų. Tik iš tolo…
DSC_0072_.jpg

DSC_0077_.jpg

DSC_0078_.jpg

DSC_0073_

Dar vienas sustojimas pakrantėje ekskursijos pabaigai.
DSC_0082_.jpg

DSC_0085_.jpg

Po pietų vėl susitinkam su draugais omaniečiais. Vėl važiuojam į paplūdimius 🙂 Ratai 4WD, tai negi neprivažiuosim iki vandens 😀
IMG_2433_.jpg

Dar vienas uostas
IMG_2435_.jpg

Vakarienei Zanzibaro tradiciniai maistai – paimam maistą išsinešimui. Piknikas paplūdimy Al Seeb miestuke.
IMG_2454.jpg

IMG_2461_.jpg

Po to dar einam pasivaikščiot. Pats pikas, kamščiai didžiuliai nors 9 val. vakaro. Atrodo, miestas labiausiai atgimsta sutemus.
IMG_2479.jpg
Parduotuvės…
IMG_2468_.jpg

IMG_2474.jpg

Netyčia užeinam į kvepalų parduotuvėlę, užklausiam ar turi ūdo (agarmedžio). Sėdam čia ilgam, pardavėja deda ant angliuko, smilko visas ūdo rūšis. Rankos kvepia Kombodžos ir Indijos ūdais. Perkam medieną ir eterinį aliejų. Šalimais dar kelios tokios pat parduotuvės! Kiek laiko galima būtų čia praleisti! Tiesa, pardavėjos anglų kalba nelabai. Gerai, kad esam su vietiniais…
IMG_2472 (1)

Po to sustojimas prie sulčių kavinės. Sustojam su mašina, atbėga pardavėja, užsakom, pagamina, atneša viską į mašiną 🙂 Pasirodo, čia yra kai kur toks servisas. Jogurto kokteilis su granato sėklom labai skanus.
IMG_2478.jpg

Dienos pabaigai – dar viena kvapų parduotuvė, netoli viešbučio, čia jau pagaminti mišiniai, ūdo ir frankinsenco miksas visai įdomus. Puiki antra diena Maskate!

Kitą dieną išsiregistruojam iš viešbučio, prasideda kelionė į šalies provincijas.
Po kelių dienų grįžtam į Maskatą vienai nakčiai, prieš skrydį į Dhofaro slėnį. Skrydis vakare, tai ryte dar turim laiko. Imam taxi, važiuojam apžiūrėti Operhouse. Pastatytas 2011 m.
Panagrinėjam repertuarą, patys įvairiausi koncertai, operos ir baleto pastatymai iš viso pasaulio.

DSC_0596_

IMG_3818

DSC_0588_.jpg

DSC_0585_.jpg

IMG_3768_.jpg

IMG_3759_.jpg

DSC_0579_

DSC_0576_.jpg

IMG_3816_.jpg

IMG_3757_.jpg

Grįžtam į viešbutį. Pasivaikščiojimas paplūdimy šiandien kitoks, daug garsų ir kvapų. Atrodo, kad vyksta kažkas įdomaus 🙂 Žvejyba. Sardinės! Daug veiksmo čia šiandien…

IMG_3863.jpg

IMG_3888.jpg

IMG_3885.jpg

IMG_3887 (1)_.jpg

Skrendam į šalies pietus. Grįžtam po kelių dienų vėl į Maskatą.

Šiandien jau turiu tikslų Enfleurage distilerijos adresą, susisiekiu su Trygve prieš pat važiuodama. Labai smagus apsilankymas! Pasakoja apie distiliavimo procesą, kalbam apie Omaną ir Lietuvą, uostom eterinius (jie čia turi du – Black ir White, priklausomai nuo frankinsenco dervų), ragaujam frankinsenco ledus ir saldainius.
IMG_4568.jpg

IMG_4569.jpg

Po to važiuojam į Muttrah Souk – turgų. Čia dar prieš kelionę į Dhofarą, draugė atrado vietinio perfumerio krautuvėlę Oman Perfume Centre. Uostom grynus eterinius ir mišinius, perkam.

Vakare dar vienas piknikas su omaniečiais draugais – paplūdimy prie viešbučio. Tiesiog grilinam maistą pievoj, kaip dauguma vietinių aplinkui…

Kitą dieną – penktadienis, išeiginė Omane. Šiandien paplūdimys atrodo dar kitaip, oho kiek šurmulio čia! Visa pieva palei paplūdimy nusėta didžiuliais šeimų kilimais. Smalsiai apžiūrinėjam. Rami atmosfera, visi atsipalaidavę, džiaugiasi geru oru – šiandien šiek tiek apsiniaukę, nei karšta, nei šalta.
IMG_4582_.jpg
IMG_4583_.jpg
O mums laikas pakuotis lagaminus…

Magiška paskutinė vakarienė su gidu Samih prieš išskrendant namo. Visakas paskendę frankinsenco dūmuose. Ypatinga atmosfera, kurios nepavyks aprašyti žodžiais.
IMG_4603 (1)_.jpg

IMG_4632

Laukia naktinis skrydis namo, grįžimas į žiemą…

Pasiilgsime Omano kvapų kultūros, be galo šiltų ir svetingų žmonių, nuostabios gamtos, šviesos ir ramybės, kurią čia patyrėme.
Kelionė namo atrodo, kaip išvarymas iš rojaus…

 

 

 

 

 

Pagaliau aš čia, prie Lovie pilies durų!

The Smell of War (liet: karo kvapas) paroda dedikuota pirmajai dujų atakai Pirmo Pasaulinio karo metu, lygiai prieš 100 metų. Didžioji dalis meno kūrinių – kvapai!
IMG_2907

Kartu su bilietu gaunu detalų parodos aprašymą. Lankytojo gidas rašo, kad kvapai yra nekenksmingi, tačiau uostymas yra jūsų pačių rizika (angl.: The scents are harmless. However, smelling is on your own risk). Tik paskui suprantu, ką jie turi omeny…

Olfaktoriniai, ir ne tik, kūriniai. Emergency BraDr. Elena Bodnar – būdas greitai pasigaminti kaukę dujų atakos metu 🙂 Iš Ukrainos kilusi medikė už šį išradimą yra gavusi Ig Nobel premiją.
IMG_2918

Dar vienam ukrainiečių menininkui dedikuota nemaža dalis parodoje. Caflo Yrot (1874-1970) – gydytojas, vertėjas, mokytojas, laisvalaikiu kūrė meną, pagrindinė priemonė – kvapas. Tačiau pasauliui niekada neparodė savo kūrybos. Tik 2014 metais, menininko sūnus susisiekė su Peter de Cupere ir pristatė tėvo darbus. Tikroji menininko pavardė yra neatskleidžiama, Yrot Caflo yra pseudonimas, ir perskaičius iš kitos pusės gauname – olfactory 🙂

Zenit kameros dėklas primenantis nosį. Kūrinio pavadinimas – Nosis matymui (angl: Nose to See). Užfiksuoti akimirką galima ne tik vaizdu, bet ir kvapu. Uoslė tokia pat svarbi kaip ir matymas.
IMG_2939

Kitas šio menininko kūrinys sukurtas iš Eastman Kodak 1912 metais – Odorografas (запахвидовище). Viduje yra bekvapis muilas, sugeriantis kvapą. Kūrinį paliko savo kambaryje, po jo mirties šeima galėtų prisiminti jo kvapą… Neišku, ar odorografas veikė, greičiausiai tai labiau kaip pareiškimas, kad kvapas gali atkurti atimintyje vaizdinius.
IMG_2928

Sakyčiau, gana kontroversiškas kūrinys Le parfum de sang (kraujo kvepalai). Kaip medikas labai domėjosi kūnu ir kūno kvapais. Laikė, kad labiausiai asmeniški kvepalai yra kraujas. Be kraujo žmogus negali gyventi, bet ir negali uosti savo gyvenimo kvapo – kraujo kūno viduje. Taip atsirado idėja apie kvepalų pompą, sujungtą su adata…
IMG_2944

Turint omeny, kad tai buvo XX a. pradžia Ukrainoje, menininkas tikrai buvo tikrai labai progresyvus savo laikmečiui.
IMG_2950 (1)

Parodos kuratorius ir dalyvis, belgų menininkas Peter de Cupere taip pat gali šiek tiek šokiruoti savo kūryba.

Dead Body Bullets (2000-2015). Stiklinės kulkos pripildytos mirusių kūnų kvapo. Kulkose yra skirtingas kvapo koncentrato kiekis, priklausomai nuo amžiaus, lyties, kūno ūgio ir svorio, jo mirties metu… Iš didesnio kūno daugiau galima išdistiliuoti… Nori nenori prisimeni Suskind’o Kvepalų Grenujį…

Meno kūrinys kvestionuoja nužudymą, nes ir po mirties lieka kvapas. Mirusio kūno kvapą ir kitus šio meninko kūrinius padėjo sukurti IFF perfumeriai.
IMG_2923

Kitas kūrinys – Heroes also die (Herojai taip pat miršta) (1997-2015) – lauro lapų šalmai. Lauras yra pergalės simbolis, tačiau herojai irgi miršta… Po kiekvienu šalmu buteliukas su skirtingu kvapu, reprezentuojančiu skirtingą personaliją. Galima išsirinkti vieną iš kvapų, užsipurkšti sau ant rankos ir tokiu būdu tarsi trumpam atgaivinti herojų…
IMG_2954 (1)

War Flower 1 (2014) kaip granatos formos gėlė auganti iš šalmo. Gėlė kvepianti paraku, simbolizuojanti natūralią kovą dėl išgyvenimo.
IMG_2920

Blood Drop Monument (2015) kraujas laša į šalmą. Aišku, tai ne tikras kraujas. Raudonai dažytas šviežio kraujo kvapas. Galima užsidėti kvapo ant bloterio arba odos…
IMG_2932

Ko gero įdomiausi parodos kvapai – perfumerio Chistophe Laudamiel oro skulptūros (Air Sculpture).

Palapinė turi 2 duris, pastoviai įpurškiamas kvapas, tokiu būdu jis visuomet yra gana stiprus. Užėjus į palapinės vidų tarsi susilieji su kvapo skulptūra, įkvepi ir nori nenori – kvapas tave kažkur nuneša…

Medical Horse #2 (2015) perkelia į WWI medicininės pagalbos palapinę – desinfekciniai kvapai, mediciniai augalai, alkoholis…
IMG_2935

OMG – as in: Oh Merde! Gas! #4 (2015) viduje imituojamas dujų atakos kvapas. Sunkiai nusakomas kvapas, bet norisi rauti iškart iš tos palapinės…

Panašiai ir Fear (2012) (baimė) – tiesiog jauti tvyrančią šaltą miško drėgmę, kažkokią metalinę grėsmę… Toks jausmas, kad akimirkai atsiduriu kažkur miške apkasuose su sunkiai apsakoma stingdančia baime…
IMG_2936_

Dar vienas menininko kūrinį galima pauostyti ant bloterių, aišku prisitepu ir sau ant riešo… The Liberating Smell of Michelin-Breguet Airplains (2015) turi miškų žalumos, o kartu sunkaus lėktuvų metališkumo, odos. Tačiau nėra toks tamsus, kaip tie kvapai palapinėse…

Christophe Laudamiel dabar vienas įdomiausių menininkų su ilgu sąrašu projektų. Tarp kurių – 2009 metais sukurta pirmoji Kvapų Opera (Scent Opera) su 30+ kvapų, kvapo takelis filmui The Perfume (pagal Suskind romaną). 2012 metais pirma solo paroda Phantosmia…all but the smell dedikuota tik kvapų menui, ne gana to, atskleidė parodos kvapų formules!

Beje, čia galima paklausyti kaip perfumeris pasakoja apie baimės kvapo kūrimą.

Kai kurių kvapų aš nesugebu uostyti daugiau nei akimirką. Kala tiesiai į pasąmonę. Viename iš olfaktorinių kūrinių buvo jausmas – dar įkvėpsiu ir supykins… Monument (2015), sukurtas Claros Ursitti, išleidžiamas į orą kas pusvalandį, kad sušvelninti poveikį. Menininkė paskutinius du metus tyrinėja gendančius kūnus…

Kita menininkė antrina su savo kvapu. Tiesa, realizuotas ne naudojant parfumerines medžiagas, bet supermarkete pirktą mėsą. Specialiai šiai parodai sukurtas Maki Ueda kūrinys The Juice of War – Hiroshima and Nagasaki (2015). Anot menininkės, su karo kvapu labiausiai asocijuojasi gendantys kūnai. Menininkė savo tinklaraštyje aprašo, kaip buvo kuriama instaliacija. Kvapą užuodi palindus po gaubtu
IMG_2933_

Visai kitoks parodos eksponatas – Lisos Kirk kūrinys Revolution (2008), sukurtas su parfumere Patricia Choux, yra ir oficialiai išleisti kvepalai, kuriuos galima įsigyti ir naudoti 🙂

Lisa Kirk revoliucijų dalyviams ir liudininkams uždavė klausimą Kaip kvepia revoliucija? Atsakymas: sudžiuvęs kraujas, degėsiai, degalai, šlapimas. Kvapas gana animalistinis, stipriai jaučiamas civetas, muskusai, oda, mediena, vetiverija.

Kvapo pristatymo reklama: https://vimeo.com/15666669

Dar pora menininkų kūrinių Scratch and sniff technika. Camilla Nicklaus-Maurer Fieldpost (2015) centre – 100 metų atvirukas su Lovie pilies vaizdu. Atvirukas buvo siųstas 1915 metais vokiečių kareivio iš Belgijos fronto. Žiūrovui siūloma pirštu patrinti nuotrauką ir užuosti buitinių dujų kvapą.
IMG_2925

Sue Corke & Hagen Betzwieser Moon (2010) sukūrė mėnulio atvirutę pagal Apollo astronautų teigimą, kad mėnulis (tiksliau mėnulio dulkės) kvepia paraku…
IMG_2929_

Pabaigai Gayil Nails interaktyvi instaliacija iš trijų dalių atkurtoje WWI palatoje (kas čia, Lovie pilyje ir buvo WWI metu). Pakėlus kiekvieną iš dujokaukių išgirsti dujų šnypštimą ir užuodi skirtingą kvapą, reprezentuojantį vidinę būseną – Nightmares arba karo košmarai (gendantys kūnai, šlapimas, purvini rūbai, purvas), Self-Soothing Shell-Shock arba išgijimo iliuzija (išplauti rūbai, laimo kvapas), Hallucinations arba susitaikymas, sugrįžimas į pasaulį (kalėdų vakarienės kvapas).
IMG_2952

Labai stipru! Visa paroda tikrai nukelia 100 metų atgal, į karo baisumus… Kvapas daug galingesnis už vaizdines priemones atminties ar įspūdžio perteikimo prasme.

Nesu patyrusi karo. Juolab WWI, kokiu būdu man viskas tarsi atsistojo prieš akis? Ar tiesiog bendras miksas situacijų, patirčių plius vaizduotė? Ar gal tai daug giliau, kaip esu skaičius apie tyrimus apie baimių persidavimą per genus?.. Kaip pavyzdžiui, čia vienas iš tokių tyrimų su pelytėm ir vyšnios kvapu…

Pirma mano aplankyta rimta olfaktorinė paroda. Ko gero, viena geriausių šios kelionės patirčių…

Kvapų kūrimas man yra įdomiausias būtent kaip meno rūšis, kaip išraiškos priemonė perteikti idėjas, emocijas. Ir tiesiog nuostabu, kad šitos parodos kūriniai-kvapai yra tokie stiprūs, tiesmuki, nenugludinti, ‘neįvynioti į vatą’!

Išėjus iš parodos turiu ‘atsičiukinti’, sugrįžti į šitą pasaulį… Ir koks džiaugsmas, kad kol kas jame nėra karo!
IMG_2970__