Dokumentiniai Pora Daniel Schmidt filmų: Samadhi, 2 dalys Inner World, Outer World, 4 dalys Apie nušvitusius žmonės: Zero & One, a film about non-duality Who’s driving a Dreambus? Living Nonduality Meditaciniai Baraka Ashes and Snow
Autobusas, traukinys, dar vienas… Ir aš jau Portugalijos centre – Tomar.
Kaip Monsanto buvo garsų miestas, taip Tomaras – kvapų. Mąstau, kodėl Monsanto man tiek nedaug kvapų buvo. Ryškiai prisimenu pusryčių sūrio, man ant kelių miegojusio katuko, vakarienei krosnyje kepamos žuvies, žolelių arbatos kvapus. Dieną net specialiai buvau pradėjus ieškoti kvepiančios augmenijos. Kelios rožės ir tai skleidė gana silpną kvapą. Ir suvedžiau viską į atšalusį kalnų orą, rudenį, nužydėjusius augalus ir daug daug šalto akmens… Hm, o gal įsijungus audialikai buvo užsidariusi nosis??..
O čia, šitame mieste tarsi užplūdo visa kvapų kakafonija. Nuo rytietiškų kvapų, smilkalų iki kvepalų sintetikos, muilo, benzino ir pačių įvairiausių animalistinių… Svarstau, ar čia dėl to, kad mieste žymiai daugiau gyvybės? Ar kad ryte skaičiau straipsnį apie miestų smellscapus ir nosis įsijungė nesąmoningai?..
Balandžiai!!
Einu pasivaikščiot į miesto parkelį.
Kaži apie ką tie du šnekasi?..
Pasirodo, tai du draugai Fernandai, gimę Tomare, kompozitorius Lopes-Graca ir farmacininkas ir rašytojas Nini Ferreira, susitikę taip ir leisdavo laiką ant suoliuko parke.
Tabuleiros festivalis vyksta liepą kas 4 metai. Mieste vyksta procesijos, žygiuoja apie 400 moterų, ant galvų neša popierinių gėlių skulptūras. Krepšys su gėlėm tokio pat dydžio kaip ir jo nešėja, sveria apie 15 kg. Visas miestas išpuoštas gėlių girliandom. Šiais metais kaip tik buvo festivalis.
Miestas kai kur vis dar pasipuošęs, pvz., viešbuty 🙂 Arba kitas gėlių krepšys vienoj vitrinoj.
Užsuku į dailės parodą – portugalų dailininkės Maria Gabriel paroda.
Vakarėja…
Rytas pro viešbučio langus.
Traukiu į kalno viršų, link vienuolyno Convento de Cristo.
Nuostabu, kad turiu marias laiko ir galiu iš lėto viską apžiūrėt. Vienuolynas įkurtas XII a., vėliau tapo tamplierių būstine. Aštuonios pilys, bažnyčia. Tamplieriai gavo žemės iš karaliaus. Pilis absorbavo iki tol buvusius maurų statinius. Kai kurie dalykai net buvo pritaikyti, pvz. pylimas yra mauriškas.
Tamplieriai buvo išformuoti, susikūrė naujas ordinas. Anot legendų, Tomare vis dar gali būti paslėpti tamplierių lobiai, gal net Šventasis gralis….
Įspūdinga apvali koplyčia Rotunda – riteriai galėjo dalyvauti mišiose nenulipdami nuo žirgų…
Manuelino stiliaus langas sukurtas 1510-1513 m. Anot audiogido, langas pilnas simbolių yra gyva karaliaus Manuelio I propaganda…
Pasidžiaugus pilies sodais leidžiuosi žemyn.
Braidau po miestuką – kažkiek primena Vilnių, matyt kad ir čia jaučiasi stiprus žydiškas pėdsakas…
Išlikus ir viena iš sinagogų.
Vėl eidama sugerinėju į save visus kvapus. Kiek čia yra frankinsenco! Ir tikrai ne vienoj vietoj jį aptinku! Ko gero, šitas miestas kvepia kitaip, nei kiti mano lankyti Portugalijos miestai, kaimai.
Einu į modernaus meno galeriją. Gaila, audiogidas tik portugališkas…
Miestukas nedidelis, laiko marios, atrodo, aplankysiu visus muziejus čia 🙂 Degtukų dėžučių muziejus. Didžiausia kolekciją Europoj – 127 šalys, virš 40 tūkst. dėžučių…
Dar viena galerija pakeliui – šiuolaikinis menas. Nu šį kartą net aš nelabai įsikertu, ką nori pasakyti…
Taverna antiqua – nuostabi vakarienė žvakių šviesoje! Šį kartą tripadvisor (numeris 1 Tomare) tikrai nemelavo!
Prie kito stalo netoliese sėdi vaikinas, pradedam kalbėt. Gyvena Kalifornijoj, turi lenkiškų šaknų, eina Santjago de Compostela keliu… 30 km per diena, pavalgai, pamiegi, iš ryto vėl tas pats… Iš pasakojimo suprantu – kol kas ne man…
Vienas padavėjas praeidamas klausia manes, ar patiko pilis 😉 Sako, mačiau tave, aš ten dienom dirbu, atlieku praktiką, vedu nemokamas ekskusijas 🙂
Pasirodo, visas maistas čia kavinėj autentiškas. Ir net tualetas turi viduramžių elementų – durų laikymo mechanizmas! Nedaug kur esu fotografavus tualetus…
Restoraną įkūrė restauratoriai-istorikai studentai! Maistas iš viduramžių. Nėra nei bulvių, nei ryžių. Naudoja tik vieną ingredientą, kurio tada nebuvo – imbierą.
O muzika irgi labai į temą. Visą vakarą kankinu padavėjus su klausimais, kas dabar groja 😉
Lyginu su vakarykšte bejausme vakariene… Ir vėl prieinu prie tos pačios išvados – jau kur įdėta širdis, tai jau tikrai pajausi… Ir čia, kaip ta vieta Monsanto Lazy Vera’s, kuri įsirašo giliai ir traukia sugrįžti atgal, dar net iš ten neišėjus….
Laukia visos dienos kelionė autobusais. Važiuoju į Portugalijos užkampį kalnuose netoli Ispanijos sienos.
Aveiro įsėdu į autobusą link Albergaria-a-Velha. Šiek tiek neramu, nes šitas turi būti 10:55 Albergarijoj, o kitas autikas išvažiuoja irgi 10:55… Reiks greit peršokti iš vieno į kitą.
Valio! Aš jau teisingam autike, reiks tik išsėdėt 4 valandas…
Kitas persėdimas – Castelo Branco, turiu čia pora valandų. Prisėdu kavinėj užkąsti. Netoliese sėdi vaikinas, kuris irgi važiavo tuo pačiu autobusu, užsimezga kalba. Dar prisistato močiutė, kuri įsėdo į autobusą dar Aveiro. Priėjus kažką sako, suprantu, apie tai, kad mes gi važiavom kartu 🙂
Jau sėdim visi prie vieno staliuko, močiutė kalba nesustodama portugališkai. Nedaug suprantu. Gerai, kad vaikinas vis išverčia… Neprailgsta čia laikas laukiant 🙂
Po penktos valandos lipu į vienintelį autobusą į Monsanto. Tik du kartus per dieną į tą kaimą užsuka visuomeninis transportas: vieną kartą ryte – išveža žmones, ir vakare – atveža atgal…
Toks įspūdis, kad visi autobuse vien vietiniai. Ir jie žino, kur važiuoja, tai nėr ko ir pranešinėt stotelių. Kartais nelabai aišku, kas per miestukai pakeliui. Ant stotelių nieko nėr, baltų lentų prie kaimo įvažiavimo – irgi. Atsimenu, Airijoj, tai ant kas antro namo galėjai rasti miestuko vardą – miestuko paštas, miestuko kavinė, parduotuvė ir t.t. Bet ne čia 😉
Vos išlipus iš buso pribloškia tyla! Po akimirkos išgirstu šaukia diedokas mano vardą. Pasirodo, iš viešbutuko atėjo pasitikti! Užtempia mano čemodaną į viršų, baisiai stačiai kopiam… Nei diedokas, nei jo žmona nekalba angliškai…
Šeimininkė nekalba angliškai, bet ne pėsčia – kviečia mane prie kompo, taipina tekstą į google vertėją 🙂 Taip ir susikalbam 😀
Paklausiu kur pavarienaut, tai puola skambint rezervuot vietą 🙂 Ne gana to, dar pasišauna nuvest iki restorano!
Vos tik atvykus pakiša man po akim anglišką intro apie visaką 🙂 Namui daugiau nei 100 metų, namo savininkas Vitor jį paveldėjo iš tetos Piedade. Prasidėjus krizei nusprendė nuomoti atvykėliams. Ir dar daugiau informacijos – apie vaikus ir anūkus ir apie tai kaip važiuoja pas juos į Lisaboną kas mėnesį. Tokia keista ta anglų kalba, įtariu, kad google translate padėjo parašyti 🙂
Einu pasivaikščiot… Spoksau ir spėlioju, kur baigiasi akmenys, kur prasideda namai…
Vienas nuostabiausių saulėlydžių gyvenime!
Vakarieniauju Petiscos & Granites, kuris laikomas geologiniu restoranu. Žiūriu, čia irgi raunasi vietiniai su manim pabendrauti, nors nė velnio nekalba angliškai. Kur kur o čia tai tikrai turėsiu daug progu prasimušti su portugalų kalba 🙂 Močiutė sugeba man parduoti raktų pakabuką už 2 Eur 🙂 Čia vėl google vertėjas labai pasitarnauja. Močiutė įkalba per mikrofoną, google išverčia 🙂 Dar paaiškėja, kad Vitor yra jos pusbrolis… Čia tikriausiai pusė kaimo yra giminės 🙂
Visai tuščias restoranas, matyt visgi jau ne sezonas… Kaip Vitor sake, čia gyvena tik turistai ir 17 vietinių (“seventeen”). Na su jų anglų kalba, įtariu, kad greičiau 70 😉 Kaži kaip jie čia išgyvena su turistų miniom sezono metu, taip nekalbėdami angliškai??
Einu pasivaikščiot po to. Taip tylu, kad rodos, visas kaimas girdi mano šnopavimą lipant įkalnėn… Atrodo, tarsi čia ausys įsijungia – pradedu girdėti kaimelio muziką: vanduo lašantis fontanėlyje, kažkur suloja šuo, vėjy šniurenantis maišelis, iš tolo pasigirsta žingsniai… Viso pasivaikščiojimo metu sutinku viso labo du praeivius…
Rytas. Pusryčiai ohoho kokie! Ir dar su tokia panorama pro langus!
Aišku, reikia ir pabendraut su šeimininke 🙂 Žiūrim vietines žinias – laivas nuskendo, rinkimai ir t.t. Klausiu, ar ji patenkinta rinkimų rezultatais. Sako, ne, nes balsavo už socialistus… O laimėjo socialdemokratai… Kol kas nelabai ką suprantu apie Portugalijos politiką.
Papusryčiavus išeinu iš namo, matau netoliese rodyklę į pilį. Ten ir pasuku 🙂
Sužymėtas takas, tai turėčiau kažkaip patekti į viršų 🙂
Viduramžiais čia buvo miesto centras.
Leidžiuosi žemyn, link dabartinio miestuko (o gal kaimo?) centro – pakeliui randu akmeninį tvartą ir kiaulytę 🙂
Šian ko gero nenorėsiu kiaulienos…
Suku ratais. Nelabai kol kas išeina vaikščiot pagal turistinių bibilijų gidus, nes vis nesuprantu kur esu 🙂 Labai jau susuktos gatvikes…
Pagaliau aptinku TI, paimu žemėlapį. Vienoj gatvelėj randu kavinę su vienu stalu, padavėja prirekomenduoja ir pietums valgau vietinį karštą sumuštinį. Skaitau miestuko istoriją. Nuo paleolitinių laikų čia jau gyvena žmonės! Manoma, kad dar prieš romėnams ateinant kalno viršuj stovėjo tvirtovė. XII a. Portugalijos karalius atėmė žemės iš maurų, perdavė tamplieriams, kurie ir pastatė dabartinę pilį.
Viduramžiais Monsanto yra turėjęs ir miesto teises.
O XIX amžiuje netyčia susprogęs ginklų sandėlys gerokai apgriovė pilį….
Gegužės 3 būna čia Festa da Cruzes šventė, kurios metu prisimenama viena apgultis. Sakoma, kad badaujantys miesto gyventojai išmetė paskutinį veršiuką per sieną, taip apgaudami priešus, kurie nusprendė, kad apgultis beviltiška ir pasitraukė. Dabar festivalio metu žemyn mėto gėlių krepšius. Įdomiausia, kad beveik tokią pat legendą turi Karkasonė Prancūzijos pietuose, kur buvau prieš pora mėnesių 🙂
Kaimas 1938 metais laimėjo Portugališkiausio kaimo konkursą 🙂 Tas tikriausiai sulėtino modernėjimą, padėjo išsaugoti autentiškumą. Konkurso apdovanojimas – sidabrinis gaidys, tupi ant Lucano bokšto.
Kas gali būt gražiau į besiduodančius ciucikus :)!
Sėdžiu terasoj, geriu popietinę arbatą. Labai man prie širdies tokie ramūs miestukai su iš lėto slenkančiu laiku…
Katukas ateina pabendraut. Galiausiai įsitaiso man ant kelių ir negaliu jo nukrapštyt beveik 2 valandas 🙂
Medituojam abu popietuko… Vėl mano ausys sugeria visus kaimo garsus – avinukų tilindžiavimai, šunų “šnekos”, krykštaujantys vaikai, paukštukų dainos…
Išeinu vėl pasivaikščiot, sutinku rudąjį ciuciką, miegojo visai netoli mano durų. Palydi mane šiek tiek…
Bet ilgai nepasivaikštau. Išgirstu nuostabaus balso fado! O maniau, kad portugalai dainuoja fado tik turistams… Iš garsų suprantu, kad moteris tvarkosi namus ir dainuoja pati sau. Durys atviros, gerai girdisi ir praeiviams. Prisėdu ant suoliuko… Apsidairau, pasirodo netoliese ir daugiau tokių klausytojų 🙂
Paskaičius dar turistines biblijas suprantu, kad ryte pražiopsojau kapus, iškaltus akmenyje. Kopiu vėl į viršų, link pilies…
Visas miestukas “pribarstytas” didžiulių granito akmenų. Namai tarsi persipynę su gamta. Mąstau apie čia gyvenančių žmonių adaptyvumą.
Į akmenis gali spoksot kaip į debesis ir spėliot ką jie primena…
Vakarėja, garsai slopsta, kaimas tilsta… Jei mokėčiau, norėčiau iš šiandienos sukurti muziką…
Žiūriu, čia viskas nesigauna, kaip planuotai. Išeinu gaudyt saulėlydžio, o praeinant užsiplepu su remontuojančiu namą vietiniu, visai gerai kalba angliškai.
Atrodo, teks valgyt vėl ten pat, kaip ir vakar, niekas daugiau nedirba, jau ne sezonas ir dar savaitės vidurys. Spėlioju, ką pardavinės močiutė šiandien… Ogi ateina su kažkokiu buteliu, užklijuota baltas lapas, ranka prirašyta. Skaitau, net ir google vertėjas nepadeda… Tik google paieška išaiškina kas ir kaip 🙂 Pasirodo, Jeropiga, tik ji dar rašydama padarė klaidą… Aišku, nepasiduodu provokacijai šį kartą…
Po vakarienės einu į šalimais esančią kavinę Lazy Vera’s kur prie durų užrašas – šiandien čia gyva muzika! Baras kol kas tuščias, greit užsimezga kalba su savininkais Kevinu ir Vera. Pasirodo, Kevinas yra škotas. Sako, pažįstu vieną lietuvį – Saulių Petreikį! Kiek džiaugsmo visiems, kad aš spotifajuj turiu Lowlands, kurį jie kartu įrašinėjo! Net klausom pora gabalų iš mano telefo 🙂
Ateina dar pora vietinių – viešbutuko Casa de David (namas su rytietiškom lempom, pastebėjau vos atvykus į Monsanto) savininkė Estela, dar vėliau Eduardas, kuris irgi pasirodo, groja. Prisijungia dar vienas muzikantas – tas pats vyrukas, kuris “stabdė” mano saulėlydį… Beje, visi puikiai kalba angliškai.
Nesustojančios kalbos ir muzika visą vakarą… Trys muzikantai, trys klausytojos 😀 Keičiasi tik instrumentai…
Nuostabu! Nerealus vakaras! Vienas iš tų, kur norisi kad nesibaigtų…. Atrodo, lyg tuos žmones jau seniai pažinočiau… Vakaras, kurio nesuplanuosi, neužsakysi, nenupirksi ir nepakartosi…
Kviečia pasilikti. Aišku, visą vakarą eina juokai apie tai, kaip Kevinas atvažiavo tik trim savaitėm ir jau keli metai kaip čia 😀 Viskas baigiasi tuo, kad iškeičiu savo juodo gintaro apyrankę į savaitę Estelos viešbutuke 😉 Sako, yra laisvų kambarių ir dabar… Pažadu iki ryto nuspręsti, ar pasilieku, ar važiuoju į Tomarą…
Visgi ryte atsibundu anksti, dar prieš visus žadintuvus…
Prieš 7ias jau esu stotelėj. Švinta…
Klausaus bundančio kaimo. Kol kas tik giedantys gaidžiai… Išgirstu ir iš tolo atūžiantį vienintelį autobusą šiandien… Kuris mane iš čia išveža, kol nevėlu…
Važiuoju į Portugalijos veneciją 🙂 Pakeliui į Aveiro paskaitineju apie miestuką. Vardas tikriausiai kilo iš lotyniško žodžio aviarium reiškiančio paukščių vietą.
Viduramžiais klestintis uostas XVI a. patyrė didelę audrą, po kurios užsidarė laivų įplaukimas. Per sekančius 2 šimtmečius miesto gyventojų skaičius sumažejo trim ketvirtadaliais. Tačiau 1808 metais vėl atsidarė praėjimą į jūrą ir į miestą sugrįžo klestėjimas… Sakoma, kad iš čia druska vežama į Newfoundland’ą konservuoti menkei, kuri atgal grįžta kaip bacalhau 🙂
Dar prieš savaitę gavau viešbučio-apartamentų SaberAmar City & Ria žinutę su pasisveikinimu ir prašymu parašyti pusvalandis prieš atvažiuojant. Brūkšteliu email prieš išlipdama iš traukinio…
Lyja lietus, tai imu taxi. Vairuotojas niekaip nesupranta, kur mane vešt, nors rodau ir booking.com lapą ir vietą žemelapy ant savo telef’o. Važiuojam gana trumpai, taksistas nusprendžia, kad gana ieškot ir išmeta šalia kažkokio hostelio. Rodo ranka, sako, va tau viešbutis 🙂 Sakau, čia ne mano. Bet nesiginčiju daug, nes įtariu, kad maniškis čia kažkur netoliese turi būt…
Paeinu visai nedaug palei kanalą, randu reikalingos gatvės kampą, bet nesimato numeriu ant namų. O reikia 13… Ir google pagal adresą rodo kampą. Būtent ten ir stoviu… Galvoju, pats laikas skambint į viešbutį. Atsiliepia, sako, čia šalia, tuoj ateisiu, o Dina (kita vadybininkė) nuvažiavo manęs paimt į traukinių stotį!!! Pasirodo, pamatė, kad atvažiuoju traukiniu, nusprendė, kad mane reikia pasitikti 🙂 Gaila, nepamačiau žinutės…
Ant to pat kampo stove viena moteris, klausia, ar nereikia kokios pagalbos 🙂 Paplepam kol laukiu ateinat iš viešbučio. Lyt pradeda, išsitraukia skėtį, siūlo lyst po juo. Nu ir draugiškumas gi tų vietinių čia!
Po keliu min atlekia apartamentų vadybininkė Ana. Visai netoli paeinam. Ateina savininkė Dina. Viską smulkiai aprodo. Yra “Honesty bar”, kur galima viską naudoti, tik viskas mokama. Net arbata…
O jau jaukumas apartamentų! Toks jausmas, lyg apsigyvenau kažkieno namuose 🙂 Ir dar ne bet kokiuose, o iš kokio namų stiliaus žurnalo…
Einu pasivaikščiot. Tik spėju šiek tiek apsidairyt, ir pradeda pliaupt kaip iš kibiro… Pastoviu kiek po stogu, o tada lendu į kavinukę. Gera proga užkąsti 🙂 Oho, koks kvapas… Jau seniai buvau kavinėj kur galima viduje rūkyti… Matyt Portugalijoj dar to neuždraudė?..
Pagaliau galiu ramiai apžiūrėti moliceiras. Taip vadinami laiveliai, kurie anksčiau buvo naudojamu jūržolių surinkimui.
Gaila, jau per vėlu paplaukioti…
Spar užsiperku pusryčiams. Šalia dar pastebiu optiką. Užeinu, nes baiginėjasi linzių skystis. Nematyti pavadinimai, tai bandau išsiaiškinti, ar tinka ir mirkymui ir dėjimui į akis. Įdomu, kad manęs užklausia vardo pavardės, aišku, galiausiai tenka viską užrašyt ant lapelio, ir iškepa pirkimo popierių 🙂 Prie visako į maišelį įdeda saują saldainių iš stiklo 🙂
Grįžus į kambarį nesugebu atsirakinti niekaip durų. 2 raktai, abu kišu, vienas tik lenda. Bet nesisuka spynoj. Suabejoju, ar čia tos durys, pabandau ir kitas, tik nesinori labai daug bandyt… Skambinu Dinai, atlekia vel Ana. Pasirodo, visgi ne tos durys buvo 😀
Pedinu vėl aplinkui…
Dar vienoj kepyklėlėj užsiperku vietinių saldėsių. Dar Porto viešbučio vadybininkė laukiant taxi užklausė, ar aš pasiruošus išbandyti Aveiro saldumynus 🙂 Surado internete paveiksliukus, užrašė pavadinimus 🙂 Ovos moles – atrodo, kaip koldūnai, viduje saldus kiaušinio kremas.
Pakeliui link vakarienės vėl sutinku Aną, kuri pravažiuodama su mažina pro šalį sustoja, klausia ar viskas ok, bent pora kartų siūlo pavežti, nors iki centro vos kelios min…
Nesėkmingai pabandau būti Lonely planet reklamos auka. Deja, vienintelis pirmadienį dirbantis jų rekomenduojamas “O boatel” yra pilnai užsakytas… Valgau vakarienę viename iš nedaugelio šiandien atidarytų – “O Moliceiro”. Spėju, kad vietinių restoranėlis, nes tokia įdomi aplinka – baltos staltiesės, viskas kultūringai, ir eina vietinis TV su garsu… Ar gal čia dėl to, kad dar tik vakar pas juos buvo parlamento rinkimai?..
Kitą dieną keliauju į kitą miestą. Prieš autobusus pralekiu dar per centrą, pasidžiaugiu rytine miestuko ramuma.
Taip ir nepaplaukiu laivais, nes ryte dar niekas nedirba…
Oho kokie tiltukai!
Apvalus tiltas 🙂
Išsiregistruoju iš viešbutuko, aišku, kad Dina mane paveža iki netoliese esančių autobusų, sako, aš buvau pasiruošus tave nuvežti ir iki Albergaria-a-Velha (30 min kelio)…
Na bet turiu jau bilietą, dabar tik svarbu pataikyti į teisingus autobusus.’Stotis’ čia – kioskas su užrašu citi express, kuriame niekas nedirba… Dina nubėga dar kažko paklausinėti apie autobusus. Sugrįžus sako, gali būti bet kuris iš autobusų, net be užrašų Albergaria 😉 Sako, lipk į kiekvieną autobusą ir klausk ar važiuoja į Albergarią 🙂
Gerai, kad atvažiuoja tik vienas – dviaukštis su užrašu Albg. Express 🙂 Išvažinėdama iš Aveiro džiaugiuosi, kad pataikiau į tokį nuostabų viešbutuką su pačiais draugiškiausiais šeimininkais 🙂 Neveltui, booking.com vidutinis įvertinimas – 9.9! Jei dar kada sugrįšiu į Aveiro, tai tikrai tik į čia…
Šį kartą metinis mūsų firmos susitikimas Portugalijos šiaurėje.
Praktiškai visą laiką praleidžiame jaukiame viešbutuke netoli Fajozes – Quintas das Alfaias su nuostabiais šeimininkais, ypač mielas ciucikas Mykolina 🙂
Šeštadienį važiuojam pasikultūrinti į Porto. Pradžiai porto vynų degustacija Croft rūsiuose. Pasirodo, nuo 2008 metų Croft pradėjo daryti Pink (rožinį) porto vyną!
Pakeliui link vakarienės praeinam beveik per visą Porto centrą:
Sekmadienį atsisveikinu su kolegom, prasideda atostogos!!
Mano kelionė vėl prasideda audrom 🙂 Kol davažiuoju iki Porto, lietus kiek aprimsta…
Neturiu daug laiko čia, Porte, tai pasikliaunu viešbučio vadybininko rekomendacijom.
Cordoaria parkelis. Juan Muñoz skulptūrų serija Thirteen laughing at each other (Trylika besijuokiantys vienas iš kito)
Į vieną iš Porto knygynų traukia būriai turistų. Ne gana to, moka už įėjimas 3 Eur 🙂 Tiesa, tai yra vaučeris, kurį galima išnaudoti mokant už knygas. Atmosfera nuostabi nepaisant daugybės turistų…
Gotikinė Igreja de Sao Francisco
Katakokombos šiek makabriškos. Pasirodo, Portugalijoj iki 1845 metų žmonės buvo laidojami bažnyčių viduje, viešų kapinių išorėje (kaip dabar) tuo metu nebuvo…
Vakaras Ribeiroje
Kitą rytą gana vėlai išsikrapštau iš viešbučio.
Paskaitinėjau turistines biblijas, tai nusprendžiau, kad verta aplankyti Palacio da Bolsa – biržos prekybos namus. Atsistoju į bilietų eilę. Ir laukiu laukiu… Esu stovėjus ilgesnėse eilėse į muziejus, bet šita visai nejuda… Matyt kažkokią neteisingą sistemą turi… Paskui suprantu kame reikalas 🙂 Pasirodo, autobusinius gidus leidžia be eilės, o ten dar visiems vaikams ir senukams reikia nuolaidų. Matau, kaip paima skanuotų asmens dokumentų pluoštą ir labai iš lėto visus tikrina tikrina… Na pagaliau gaunu bilietuką, iėjimas tik su gido turu, kitas po 45 min. Einu dar pasivaikščiot aplinkui.
Vyno parduotuvių Porte netrūksta 😉
Biržos namai pastatyti nuo 1842 iki 1910. Kai kurie kambariai kurti su tikslu padaryti įspūdį. Pvz., salė atrodanti kaip medinė, bet realiai tik grindys ir durys medinės, kitkas – plastikas. Mat, kūrėjai norėjo įrodyti, kad plastiku galima imituoti medieną taip, kad net neįtartum 🙂
Arba mūriško stiliaus salė su 18 kg aukso ir arabiškais užrašais – Alahas aukščiau už viską ir Alahas saugo karalienę… Anot gidės, ‘tai nieko nereiškia’, tiesiog norėjo būtent tokio stiliaus…
Grįžtu į viešbutį, imu taxi į traukinių stotį. Išlipus pamatau kad iki traukinio į kitą miestuką (Aveiro) – 1 min! Deja, nesusigaudau taip staigiai bilietų automatuose… Kitas traukinys po valandos. Pats laikas pasidairyti po St Bent stotį ir šiek tiek pasimokyti portugalų kalbos… Spėju, prireiks, nes važiuoju į kaimus 🙂