Iš Suro važiuojame gilyn į Šarkiją, į rytus.
Važiuodami bandom sutvarkyti mano omanietiško numerio problemas. Kažkaip keistai nustojo veikti, maniau, kad išnaudojau limitus, tai nusipirkau papildymą, o tas niekaip „neužsideda“… Vietiniai draugai padarė kelis skambučius į mobilaus operatorių, paaiškėjo, kad kažkaip ne pilnai įregistruota sim kortelė. Ogi pasirodo, čia Omane, visus numerius, tame tarpe ir prepaid, registruoja prie konkrečių žmonių… Kai įvedė tokią tvarką, neliko visokių sukčiavimų telefonu. O Lietuvoj kol kas dar tik diskutuojam apie tai…
Šiandien pirmas sustojimas – Bani Khalido vadis (Wadi Bani Khalid).
Anot Lonely planet, Bani Khalid vadis yra vienas lengviausiai pasiekiamų vadžių, matyt dėl to ir žmonių čia būna savaitgaliais nemažai. Šiandien irgi ne tuščia… Nuostabus pasivaikščiojimas!
Pietaujam šiandien Bidyah, įdomaus pavadinimo Al Saula’ee restoranėly. Aišku, prašom arabiško stiliaus patalpos. Šuva (shuwaa) aviena nereali! Patys skaniausi pietūs visoj kelionėj!
Išklausinėjam šeimininko recepto 🙂 Vardina mėsos marinato prieskonius – cinamonas, kardamonas, ciberžolė, pipirai, imbieras, česnakas.
Šuva yra tradicinis omaniečių patiekalas, daugiausiai gaminamas didesnėms šventėms, pavyzdžiui, pasibaigus ramadanui. Mėsai kepti iškasama duobė akmeningoje vietoje. Duobės apačioje padaroma ugnis. Aviena marinuojama datulių sirupe ar meduje kartu su prieskoniais. Tada įvyniojama į banano lapus, dedama į palmių maišus, užkasama. Kepama duobėje 24 valandas ar daugiau.
Šiandien mūsų gidas apsirengęs vakarietiškais drabužius, klausinėjam kodėl ir kaip. O ir šitam miestely pastebim mažiau vyrų su dišdaša, tradiciniu baltuoju omaniečių apdaru. Sako, dažniau rengiasi kai važiuoja į miestus, ypač eidami į valstybines įstaigas. Rūbas kaip komunikacijos priemonė. Jei esi omanietis, kitaip pasitinka. Užsieniečiai ir imigrantai nenešioja dišdašos.
Servise nuleidžiam padangas ir raunam į dykumą… Prasideda mūsų “dakaras” 🙂
Vahibos smėlynai (Wahiba sands) užima nemažą Šarkijos regiono dalį, tęsiasi 180 km iš šiaurės į pietus, 80 km iš rytų į vakarus. Kai kur kopos siekia 100 m. aukštį. Ir aišku, nėra jokių kelių. Kai esi pačioj dykumoj, tai sunku suvokti visumą. Žiūrint į Vahibos smėlynus iš palydovo matosi kaip tvarkingai nusidriekę kopų linijos iš šiaurės į pietus… Nuotrauka iš Google Earth.
Įsiregistruojam į dykumos viešbutuką ir važiuojam palydėt saulės į dykumą. Pakeliui sutinkam besiganančius kupranugarius. Turistiniai…
Po vakarienės traukiam į kitą stovyklą (camp), nes šitame viskas uždaryta vakare… Savaitės vidurys, tai ne daug čia žmonių visai… Sako, groja gyva muzika, kai būna daugiau nei 30 svečių.
Kitame viešbuty randam daugiau gyvybės, kavinė pilna žmonių. Ir net gyva muzika 🙂
Susipažįstam čia dar su vienu gidu. Bendraujam, nejučia randasi kitos kelionės planas, gal net įsigyvendintų sena svajonė – savaitė dykumoj…
Ryte pabundu anksti, tekant saulei. Tai lekiu pasigrožėt saulėtekiu. Nuostabu! Spalvos visai kitos ryte…
Pabudo jau ir kupranugariai 🙂
Po pusryčių pasnaudžiam kartu su katuku ant saulės, pasidžiaugiam rytu.
Aplankau pora čia gyvenančių oriksų. Tikriausiai patinas, nes bando parodyti, kad čia jo teritorija – strykteli link manęs… Jei ne tvora, tai nesijausčiau taip ramiai 🙂
Arabiniai oriksai yra antilopės, paprastai gyvenančios dykumoje. Kelias savaites gali išgyventi be vandens, sugeba aptikti lietų per atstumą. Oriksai yra iš principo ne agresyvūs gyvūnai, todėl vienoje bandoje sugeba gyventi gana ilgai. Tiesa, oriksai gyvena apie 20 metų.
Įdomi Arabijos pusiasalo oriksų istorija. Apie 1930 metus smarkiai išpopuliarėjo oriksų medžioklės. Ir 1970 m. buvo visai nelikę laukinių oriksų, tik zoologijos soduose ir privačiuose rezervatuose… Nuo 1982 metų Omane, Wusta regione, atsirado Arabinių Oriksų rezervatas, kuris pirmasis Arabijos pusiasaly pradėjo oriksus gražinti į laukinę gamtą. 1994 metais rezervate gyveno 450 oriksų, tačiau 2007 m. smarkiai sumažėjo oriksų populiacija dėl vietinių brakonierių.. Vyriausybė nusprendė sumažinti rezervato teritoriją 90 %, tam, kad lengviau būtų saugoti gyvūnus, o taip pat ir dėl naftos telkinių… Ko pasekoje UNESCO nusprendė oriksų parką pašalinti iš saugomų objektų sąrašo… Pasirodo, tai buvo pirmo objekto pašalinimas UNESCO saugomų objektų istorijoje…
Aplankyti rezervatą įmanoma, bet reikalingas specialus leidimas iš vyriausybės. Galbūt kitai kelionei ateity…
Arabiniai oriksai jau nelaikomi nykstančiais gyvūnais, nes skaičiuojama, kad dabar vėl laisvėje gyvena apie 1000.
Čia, žiūrint į baltąsias Arabijos antilopes, galima prisiminti ir vienaragio mitą 🙂 Anot vienos teorijos, oriksas ir yra vienaragio prototipas. Žiūrint iš šono gali atrodyti, kad yra tik vienas ragas J Be to, orikso ragai neatauga, jei juos praranda… Pirmieji vienaragiai buvo pavaizduoti Indo slėnio atspauduose (2300 m. pr. m. e.), ir visur jie buvo tik iš šono, tarsi su vienu ragu…
Vienaragis simbolizuoja tyrumą, drąsą ir taurią meilę. Buvo manoma, kad tik skaistuoliai gali jį sugauti, o jo ragas turi priešnuodžių…
Išvažinėjam. Prie viešbučio stovi tik vienas kupranugaris. Matyt kiti trys išvedė turistus pasivaikščiot į dykumą…
Prajuokina tas kupranugaris. Atrodo, kaip mobilaus operatoriaus reklama 🙂
Paliekam viešbutį. Bet dar ne dykumą.
Užsukam į vieną beduinų namą. Turistams. Išgeriam kavos, apžiūrim palapinę.
Dykumos keliais – pirmas mūsų “dakaro” etapas 🙂
Antras etapas bus The Empty Quarter dykumoj po kelių dienų. Tiesa, tai buvo nesuplanuota išvyka į dykumą, apie tai nežinojome palikdami Vahibos smėlynus…
Eilinis bio sustojimas pakeliui ir dozė lebano. Mėgstamiausias mūsų gėrimas šitoj šaly. Daromas iš jogurto, prideda dar kumino ar mėtų. Panašus kaip airanas Turkijoj ar dough Irane. Ir sveika, ir skanu 🙂
Pravažiuojam Mudhaireb kaimą, čia yra išlikę įdomių senų namų-tvirtovių, priklausiusių verlininkams, praturtėjusiems iš prekybos su Afrika. Gidas rodo 400 metų senumo duris iš Zanzibaro.
Toliau keliaujam dar labiau į rytus – Vakarų Hadžaro kalnus, į Dachilijos kraštą, į senąją Nizvą…
Kelionių užrašai 