Apžiūrėję šalies centrinę dalį, traukiam į pietus, į Dofaro regioną. Skrendam į Salalą. Vaizdai iš viršaus…
Namai tokiais dideliais atstumais. Žemės turi jie į valias… Nesimato visai medžių, neįprastas akiai vaizdas…
Sakoma, kad Dofaro gyventojai turi daugiau bendro su kaimyniniu Jemenu, nei su šiaurine sultonato dalimi. Istorija taip pat yra atskira nuo likusios šalies dalies. Regiono klestėjimas labiausiai susijęs su smilkalais. Jau nuo neolitinių laikų buvo prekiaujama frankinsencu, vėliau tai tapo Smilkalų Kelio (Incense Route) dalimi. Frankinsencas buvo plukdomas jūra iš Dofaro uostų iki Egipto, Afrikos, Europos, Indijos. Žeme karavanai ėjo per Empty Quarter dykumą, iki pat Arabijos šiaurės. Apie 300 m. e. m. frankinsenco prekyba pradėjo mažėti. Tačiau Mirbato ir Zafaro (senoji Salala) uostai ir toliau buvo aktyvūs – šalia frankinsenco eksportavo prieskonius ir arklius. Čia užsuko ir didieji keliautojai Marco Polo, Ibn Battuta.
Tik 1877 m. regionas pateko po Omano sparnu, tiesa, dar ilgą laiką buvo genčių pasipriešinimas. 20 a. sultonas Said bin Taimuras perkėlė dvarą iš Maskato į Salalą, galiausiai po jo nuvertimo, jo sūnus sultonas Qaboos vėl dvarą perkėlė į Maskatą, pakeitė sultonato pavadinimą iš “Maskato ir Omano sultonatas” į “Omano sultonatas”. Numalšinus 1976 m. prokomunistinį Dofaro sukilimą, prasidėjo Omano renesansas, atnešęs smarkų augimą regionui, kaip ir likusioj šalies daly.
Oro uoste vėl mus pasitinka užsakytas transportas. Pravažiuojam vaisių kioskus. Jie čia augina kokosus, bananus, papajas, cukranendres.
Daharizo paplūdimy viešbutis, ant jūros kranto, tiksliau, tiesiai ant smėlio.
Registruojamės ir iškart traukiam kur įdomiausia – ieškoti frankinsenco, į turgų – Al Husn Souk.
Pirmas vaizdas mus čia pasitikęs – frankinsenco parduotuvės. Labai daug jų, ir visos beveik vienodos… Tai į kurią tada eiti 🙂 ?
Aišku, nėra čia jokių užrašų – iš kokios šalies, regiono yra frankinsenco dervos. Dar blogiau – nelabai susišnekam su pardavėjais, dauguma sunkiai kalba angliškai…
Mes čia vienintelės turistės, tai puola iš visų kampų… Kai kurie net bando užtepti ant rankos aliejus… Nesitikėjom, kad čia taip aršiai bus…
Daugiau pabraidžioję, ramesnėse turgaus gatvelėse, randam kitokių parduotuvėlių, kur jau galima užklausti apie bokhuro (smilkalų mišinys) ingredientus. Vienoje perku geltoną aliejų, nežinau, kas tai per daiktas, bet pardavėjas tvirtina, tikrai naudojamas bokhure. Jau grįžus namo bandau suprasti, kas tai per daiktas. Arabiškas užrašas išvertus pažodžiui reiškia kvepalų šaldiklis 🙂 Svarstau, galbūt tai fiksatorius… Įdomu bus pabandyti kuriant bokhurą.
Yra dar didesnių parduotuvių tokių, kaip Makka, kur matom, kad turi šviesesnio frankinsenco, geresnės kokybės. Čia dar surandu ir jawi, leidžia net uždėti ant angliuko, pauostyti smilkstantį…
Nusikamavę nuo per didelio frankinsenco dervų pasirinkimo, einam ieškot valgyt 🙂 Prie pat turgaus yra didelė kavinė Lialy Hadrmout, pilna vietinių. Galima pažiūrėt į puodų vidų prieš užsakant. Maistas čia netikėtai labai skanus, ypač šviežia duona. Po to geriam pienišką chai arbata…
Imam taksi iki viešbučio. Beje, Salale išvis nėra viešojo transporto, tik taksi. Viešbučio savininkas sakė, kad bus apie 2-3 rialus, o nuo mūsų nuplėšia 5 🙂 Na kitą kartą susitarsim iš anksto, įsėsdamos…
Kitą dieną ryte į viešbutį atvyksta Salalos gidas Suhailas. Klausia, ko norim iš savo kelionės 🙂 Pasakojam ir rodom agentūros sudarytą programą. Gidas sako, viską pakeisim, jūs gausit geriausią įmanomą variantą 🙂 Daug neklausinėjam, važiuojam, kur veža…
Šiandien traukiam į rytus nuo Salalos. Pakeliui kankinam gidą su šimtu klausimų apie gyvenimą Dofaro slėnyje.
Pravažiuojam namus – didelius ir mažus. Gidas sako, kad kiekvienas suaugęs vyras čia gali stotis į eilę sklypui, 600 kv. m., t.y., 6 arai. 1 rialas už 1 metrą, t.y., apie 1200 Eur. Aišku, kai kuriems tenka palaukti kol įveda infrastruktūrą. Gerai jiems čia, kai turi tiek žemės… Namus jie čia stato didžiulius, apie 700 kv. m. namo pastatymas kainuoja apie 100k rialų.
Pirmas sustojimas – pakrantės miestuke Taka (Taqah). Užsikabarojam ant kalno, pilies bokštas.
Po to link forto, pastatytas 19 a. fortas priklausė sultono Qaboos mamos seneliui šeichui Ali bin Taman Al Ma’shani. Vėliau buvo perimtas sultonato, iki 1970 m. buvo vietinės valdžios (Wali) rezidencija. Renovuotas ir atidarytas kaip muziejus 1994 m.
Galima bandyt įsivaizduot kaip čia gyveno žmonės.
Juokinga, kad čia ant sienų prikabinėta tokių pat paveikslų.
Čia jau sutinkam daugybę turistų, pasirodo, iš Varšuvos yra čarteris į Salalą.
Tai štai iš kur yra tos spalvos, formos ant tradicinių Omano smilkalinių!
Sustojam pasigrožėti pakrante, vaizdu į Taką. Nuostabu!
Važiuojam toliau, o gidas pasakoja, apie savo gentį – Mehri. Viena didžiausių Arabijos genčių. Turi ir savo kalbą. Iki 1970 turėjo net savo pasus. Čia štai radau gana išsamų Dofaro gyventojų aprašymą.
Keliai Dofare
Wadi Darbat – panašu, kad patekom į gyvūnijos teritoriją 🙂
Jie sau neskubėdami eina per kelią, mašinos kantriai laukia.
Anot gido, vasarą, vadis pavirsta į žaliuojantį rojų per khareef (masoniniai lietūs) sezoną – vasaros antroje pusėje. Pora mėnesių čia būna turistų apgultis, nes tai unikali vieta Arabijos pusiasasaly. Kai visur kitur būna karščiai, arabai čia važiuoja atsigaivinti lietumi 🙂 Tuo metu čia randasi didžiuliai kriokliai.
Apžiūrinėjam olą.
Geltoni vaisiai yra nuodingi žmonėm ir kai kuriems gyvūnams. Čia vadinami avinukų laimu.
Sustojam apžiūrėti dar vienos sinkhole Teiq, tokia didelė, nelabai matosi už medžių.
Gidas rodo medį, kurį vaikystėj traiškydavo, Ašekhar. Trakšt ir išleidžia nuodingą baltą skystį…
Jabal Samhan apžvalgos aikštelėje atsiveria nereali panorama į kalnuotą kraštą.
Pavažiuojam, vėl sustojam, šį kartą gidas rodo dykumos rožes (Adenium obesum), lietuviškai dar vadinamas tinūtru.
Iš tolo žiūrim į baobabus
Klausinėjam kiek žmonės čia dirba. Valstybinėse įmonės 8-14:30. Naftos įmonėse po 12 val. per dieną 2 sav., o tada 2 sav. laisva. Parduotuvės turi siestą, o paskui vakare vėl atsidaro.
Sako, asiliukai čia yra laimingiausi, nes jiems nereikia dirbti išvis 🙂
Pakeliui viena įdomi vieta – Antigravity. Gidas sustabdo mašiną, jungia neutralią pavarą, o mašina važiuoja pati į kalniuką 🙂 Sako, geo anomalija, magnetiniai laukai 😉
Na reik man pagooglint, nesu tokia patikli. Anot wiki, tai yra optinė apgaulė, atrodo, kad važiuoji į kalną, kai ištikrųjų – žemyn… Radau net video paaiškinantį visa reikalą 🙂
Pasirodo, dar ir Lietuvoj turim tokią vietą 🙂 Žr. sąrašiuką.
Sustojam prie Bin Ali mauzoliejaus, šalia kapinės.
Galiausiai atsirandam Mirbate, vienas seniausių miestų regione. Mirbatas (Moscha) buvo įsitraukęs į frankinsenco prekybą kaip ir kiti pakrantės miestai-uostai. Dabar yra žvejybos centras. Nemaža dalis miesto gyventojų kilę iš Afrikos.
Fortas mena žymųjį Mirbato mūšį, 1972 m. liepą, kai prieš 300 prokomunistinių sukilėlių atsilaikė apie 10 kartų mažesnės pajėgos Sultonato karių (9 britų spec. pajėgų kovotojai plius apie 30 omaniečių)
Mirbat apleistas rajonėlis, čia buvo turgus
Senas uostas, garsėjęs arklių prekyba. Beduinai iš kalnų vesdavo čia arklius. Mirbat pavadinimas reiškia vietą, kurioje tramdomi arkliai…
Jau spėjom išūžti galvą gidui apie frankinsencą, tai atveža mus pas savo giminaičius, sako, čia galima nusipirkti paties geriausio – Hojari frankinsenco. Kviečia mus į namus, vaišina vaisiais ir arbata, o mes perkam frankinsencą. Su vaikučiais lengviausia bendrauti, nors anglų kalbos nedaug 🙂
Pavalgom, važiuojam į naują uostą.
Dar vienas archeologinis sustojimas – Sumhuram (Khor Rori). Čia kažkada buvo vienas didžiausių Pietų Arabijos uostų, svarbus frankinsenco kelio taškas.
Didžiulės frankinsenco saugyklos, gali tik įsivaizduoti, kokie kvapai čia buvo miesto klestėjimo metais, prieš 2000 metų…
Pelikanai!
Korniše keliu grįžtam atgal. Korniše keliu omaniečiai vadina kelius palei jūrą.
Paplūdimy prie viešbučio džiaugiamės jūra. Dairomės, gal kartais atplauks delfinai… Jau matėm čia juos iš toli.
Saulėlydis nuostabus…
Vakarienė paplūdimy šiandien, kavinėj netoli viešbučio. Nesvarbu, kad nelabai matosi maistas, svarbiausia, kad sėdim prie jūros, mėgaujamės besibaigiančia diena.
O rytoj laukia kelionės kulminacija – važiuosim į frankinsenco slėnį!