Kelionių užrašai

Rytas Alicantėje.

Nusimaudom, papusryčiaujam, susipakuojam daiktus. Į kambarį užeina Mila pasakyti, kad jau laikas išsikraustyt  😉

Patraukiam į MARQ, Alicante archeologijos muziejų. Muziejus giriasi, kad yra gavęs ne vieną apdovanojimą už inovatyvumą, interaktyvumą, ir t.t. Tikrai, įdomus, gražiai padarytas muziejus. Tik gerai būtų daugiau informacijos anglų kalba…

Geriau su anglų kalba – laikinoje ekspozicijoje iš Hallstatt (Austrija). Pasirodo, druskos persotintuose kalnuose viskas labai gerai išsilaikė net 7000 metų.

Įdomu, kad mokslininkai  dar iki šiol nesupranta kai kurių daiktų paskirties, kaip jie buvo naudojami. Eksperimentinė archeologija nagrinėja įvairias hipotezes ir nesuranda atsakymų.

Eidama pro eksponatus mąstau, kad kiekvienas iš tų daiktų kažkada priklausė konkretiems žmonėms… Toks jausmas, kad lyg įsibrauni į tų žmonių privačią erdvę.

Ko gero labiausiai kontraversiškas eksponatas – žmogaus ekskrementai. Pagal juos mokslininkai gali nemažai pasakyti apie tų žmonių mitybą… Štai ir vieno iš patiekalų receptas.

Įdomi pasirodo ekspozicija apie naudotas spalvas. Manoma, kad Austrijos kalnakasiai tuo metu (prieš 7000 m.) rengėsi gana spalvotai. Aprašoma kaip jie natūraliom priemonėm išgaudavo tokias tekstilės spalvas.

MARQ galėčiau sėdėt ilgai, tačiau ateina siesta, išvaro mus iš muziejaus.

Papietaujam ir patraukiam į traukinių stotį. Čia kelioms dienoms išsiskiria mano ir draugės keliai. Ji išvažiuoja savo reikalais į šalies gilumą, o aš važiuoju link Cartagenos. Traukinys į Cartagena vėluoja beveik valandą. Traukiny vėl pasigailiu, kad per mažai moku ispanų kalbą. Suprantu tik, kad šalia manęs sėdinti mergina pradeda panikuoti, nes traukinys važiuoja ne į tą miestą, kurio jai reikia (Murcia arba Cartagena). Atrodo, kad Alicantėje kelis vagonus nukabino ir jie nuvažiavo kita kryptimi. Beveik užsikrečiu jos nerimu ir suabejoju, ar traukinys vis dar važiuoja į Cartageną.  Tačiau daug nepergyvenu, pavartau Lonely planet, atrodo, kad Murcia man irgi tiktų 🙂 Nusprendžiu, kad kur nuveš traukinys, ten ir lipsiu…

Visgi pagal aplinkinių kalbas (visas vagonas stengiasi padėti merginai patarimais) ir telefono GPS suprantu, kad vakarą praleisiu, kaip ir planuota, “Naujame Naujajame Mieste”, ką reiškia romėnų duotas šio miesto pavadinimas – Cartagena Nova.

Išlipus iš traukinio, lekiu į viešbutį, nes jau temsta. Šį kartą – Los Hobaneros, 3 žv. viešbutis netoli stoties – “atsigavimui po Versalio”. Tvarkingas viešbutis su visais priedais. Pagirtinas istorijos propagavimas koridoriuose, tačiau man viešbutis pasirodo šaltas ir nejaukus. Greit pasiilgstu tos chaotiškos šilumos ir žaismingumo iš prieš tai buvusio bežvaigždžio pensiono…

Lekiu ieškot valgyt į senamiestį. Kažkaip sugebu dar pasiklyst ir ne iškart randu centrą su restoranais.

Po vakarienes dar šiek tiek pasišlaistau ir patraukiu link viešbučio. Ir visai netiktėtai aptinku naktinį romėnų teatrą 🙂

Įspūdingas reginys vidury miesto!!

Rygpjūčio pabaiga. Patraukiu į Ispaniją. Šį kartą keliauju ne visai viena, šiek tiek laiko būsiu su drauge.

Ispanijos pakrantės miestelyje Alicantėje atsirandame jau beveik po vidurnakčio. Taxi išmeta netoli viešbučio. Ieškom įėjimo, ir kažkur iš viršaus pasigirsta: Vita?!

Pasitinka viešbučio, skambiu pavadinimu Pension Versalles, šeimininkai – pagyvenęs dėdulė ir šuniukas Mila. Aišku, šeimininkas nekalba angliškai. Bet kažkaip mistiškai viską išsiaiškinam.

Viešbutukas gana linksmas, sakyčiau su charakteriu: juokingai dekoruotos sienos kambary (“įrėmintas” plakatas, palmės, neoniniais dažais apipaišytas veidrodis), palūžęs tualetas (bendras visam viešbutukui), kambario langai į jaukų, vynuogėm apaugusį vidinį kiemelį. Gavom kambarį šalia tualeto, tai man pirmą naktį ilsėtis šiek tiek trukdė tualeto kvapai, garsai…

Ryte išsikrapštę iš viešbučio aptikom, kad gyvenam visai senamiesčio centre. Pusryčiai savivaldybės aikštėje. Nusižiūrėję ką vietiniai valgo, užsisakom tostadas (skrudinta duona su priedais). Ypatingai skanūs – su pomidorais.

Maskatuojamės žemyn, link jūros. Oho, kiek žmonių paplūdimy! Tiršta ne tik ant smėlio, bet ir jūroj. Ko gero, nesu mačius tokio kiekio vienoj vietoj… Įkišam kojas į jūrą, bet jau darosi karšta, ieškom šešėlių, patraukiam vėl į senamiestį.

Slankiojam po parduotuves, muziejus. Man labiausiai prie širdies – MACA, ispanų šiuolaikinio meno muziejus. XX a. tapyboje, skulptūroje atsispindi gana niūri Ispanijos istorija – pilietinis karas, Franko diktatūra.

Sukam ratais po Alicantės centrą. Užkliūna akis už įspūdingo dydžio medžių.

Sunkiai sekasi adaptuotis prie Ispanijos karščio, pavakary lendam į viešbutį pailsėti. Pralinksmina Mila, kieme lekiojanti neįtikėtinu greičiu paskui lazerinį žymeklį 🙂

Pailsėję leidžiamės į atgijusią vakarinę Alicantę. Viešbutukas šalia 14 a. bažnyčios Iglesia de Santa Maria, tačiau dieną neįleidžia, tik vakare, per pamaldas.

Dar vėliau užsukam į kitą bažnyčią – baziliką. Kol apžiūrinėjam, baigiasi pamaldos, staiga užgroja vargonai. Nesinori niekur eit. Pasirodo, vyksta vestuvių repeticija – Mendelsono maršas ir visa kita.

Vakarienei – sangrija, sardines ir paelija (ko gero labiausiai tipinis Ispanijos patiekalas). Vėliau kiek klausinėjau sutiktus ispanus apie labiausiai tipinį maistą, visuomet pirmu numeriu paminėdavo paeliją, kuri yra ir kilusi iš Valencijos regiono.

Po vakarienės dar užeinam į krautuvėlę, kurioj jau buvom dieną ir susipažinom su jos savininkais – ukrainiečių pora. Paplepam dar su ukrainiečiu apie imigrantų gyvenimą Ispanijoj, nesibaigiančią krizę, orus ir pan., ir traukiam miegoti. Taip baigiasi pirma para Ispanijoje…